Uždaryti
2020-11-26 15:25:07
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 15:25:07
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Kęstutis Girnius. Rusijos RT kanalo draudimas – šaudymas į musę su patranka

Trečiadienį Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK) nutarė uždrausti Lietuvoje transliuoti Kremliaus kontroliuojamos RT grupės televizijos programas. Taip ji sekė Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos pavyzdžiu, kuri nusprendė uždrausti retransliuoti septynis RT kanalus, nes juos kontroliuoja į ES sankcijų sąrašą įtrauktas Dmitrijus Kiseliovas. Latvija ir Lietuva viliasi, kad kitos Europos sąjungos narės taip pat pasielgs. Draudimas galios, kol ES išbrauks D. Kiseliovą iš sankcionuojamų asmenų sąrašo.

Sekite svarbiausias naujienas socialiniuose tinkluose!

Rekomenduodamas uždrausti programų transliavimą, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pažymėjo, kad turinio cenzūravimas „nėra kelias, kuriuo reikėtų eiti“, bet ankstesnius LRTK sprendimus laikinai drausti kai kurias televizijas dėl propagandos vadino būtinais dėl saugumo.

Sveikintina, kad jis pripažino, kad RT televizijos programų draudimas yra cenzūra, kad tai yra kelias, kuriuo nereikia eiti, kad „esame laisva visuomenė ir turėtumėme pirmiausia toleruoti laisvą žodį“.

Bet nepaisydamas savo gražių žodžių ir kilnių sentimentų, Linkevičius faktiškai pasisakė už cenzūrą, kas savo ruožtu skatina abejoti jo nuoširdumu ir įsipareigojimu žodžio laisvei.

Kaip Linkevičius ir Lietuva, bene kiekviena cenzūrą įvedanti šalis, nepaisant, kokia dingstimi tai daroma, pabrėžia jos būtinybę – to esą reikalauja nacionalinis saugumas, kova su dezinformacija, pastangos užkirsti tautinės ar religinės nesantaikos bei neapykantos kurstymą, visuomenės doros išsaugojimas, ir t. t.

Neginčytina, kad yra itin išskirtinų atvejų, kai cenzūra reikalinga. Pvz., per Ruandos genocidą radijo stotis Radio Télévision Libre des Mille Collines (RTLM) ragino hutus masiškai žudyti tutsių mažumą. Kadangi stotį valdė žudikai, jos veikla nebuvo nutraukta. Tai irgi dėsninga.

Ne karta siūlyta sustabdyti kai kurių Rusijos radijo stočių veiklą, kartais įvedamos laikinos sankcijos, kabelinių televizijos programų teikėjams nurodoma tuos kanalus įtraukti į mokamų kanalų paketą. Bet nė karto negirdėjau įtikinamo argumento, kad tokios sankcijos ar draudimai būtini saugumo sumetimais. Ir be tokių įrodymų laisva šalis neturėtų riboti savo piliečių laisvės ir teisės gauti ir skleisti informaciją.

Linkevičius net nemėgino nurodyti, kur slypi tie rimti pavojai, kuriuos kursto RT laidos. Informuoti pažįstami tikina, kad Lietuvoje kanalas prieinamas tik angliškai, o Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, vos keli procentai gyventojų, jei ir tiek, žiūri RT. Vėl šaudoma į musę su patranką.

Reikia klausti, ar tokia cenzūra reikalinga, ar ji yra veiksminga, ar ji dera su pagarba Lietuvos piliečiams.

Atsakymas į visus tris klausimus yra nedviprasmiškas – ne. Sunku įsivaizduoti, kokius pavojus gali sukelti lietuviams svetima kalba transliuojamos, beveik nežiūrimos televizijos programos. Dabartinėmis aplinkybėmis draudimas iš esmės yra simbolinis. Bet ar dar kartą reikia visiems parodytų savo antirusiškas nuostatas, ar dėl to padidėja Lietuvos saugumas?

Latvija ir Lietuva šiuos kanalus uždraudė dėl ES taikomų sankcijų Kiseliovui visoje ES teritorijoje, tad atseit nuosekliai vykdo ES politiką. Bet Lietuva neturėtų būti žodžio laisvės slopinimo lyderė, veikiau ji turėtų priešintis apribojimams, kurie veikiausiai nedera su pagrindinėmis ES vertybėmis.

Sankcijos yra sankcijos, bet jos neturėtų būti vartojamas teisinti žodžio ir informacijos laisvės slopinimui. Jei Kiseliovas prekiautų saldainiais, būtų galima uždrausti juos pardavinėti. Bet televizija yra informacijos šaltinis, kuriam galioja kitos taisyklės.

Draudimas nebus veiksmingas. Tie, kurie domisi RT laidomis ar Rusijos propaganda apskritai, lengvai tas laidas ras internete, ten galės jas ramiai ir su kaupu žiūrėti. Kuo daugiau jie žiūri, tuo didesnė tikimybė, kad jie sulauks pasiūlymų žiūrėti kitas panašaus pobūdžio programas, įsitraukti į diskusijos būrelius, tad didėja tikimybė, kad jie užklius ant Rusijos propagandos kabliuko, kas turbūt nėra pageidautina, kai draudimo tikslas yra jos išvengti.

Iki šių metų kokybiniai ir kiekybiniai sociologiniai tyrimai nuosekliai rodė, kad politines Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų skirtumus labiausiai veikia žmonių santykis su sovietmečiu. 2018 m. išleistoje knygoje Kas eitų ginti Lietuvos?

Prieinama prie išvados, kad „baimė dėl Rusijos žiniasklaidos poveikio yra gerokai perdėta… nėra toks tiesioginis, kaip dažnai manoma.“ Daug didesnė problema negu Rusijos žiniasklaidos vartojimas buvo visuomenėje išlikusi nostalgija sovietmečiui.

Žinant, kaip žmogus vertina sovietmetį, galima neblogai nuspėti, kurią partiją jis palaikys, kiek jis pasitiki Lietuvos institucijoms, kiek jis atsparus Rusijos propagandai.

Šįmet padaryta apklausa rodo, kad silpnėja šis romantizuotas požiūris į sovietmetį.

Ar draudimo sirgaliai rodo deramą pagarbą Lietuvos piliečiams, taip pat ir demokratijai? Atsakymas vėl yra ne.

Demokratija yra grindžiama pasitikėjimu piliečiais, jų gera valia bei sveiku protu. Teoriškai galima su piliečiais užvesti dialogą, racionaliai padiskutuoti, įtikinti, kad siūlomos priemonės yra pateisinamos ir tarnauja tautos interesams. Tikrovė yra gerokai sudėtingesnė, vieni piliečiai užsispyrę, nepasirengę išklausyti kitos pusės, kitaip galvojančius laiko piktavaliais kvailiais.

Bet valdžia gana dažnai net nesistengia ieškoti bendro sprendimo, elgiasi lyg ji geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams ir kas tarnauja jų interesams, negu jie patys, tad jiems primeta savo nutarimus ir galvoseną.

Nepasitikėjimą piliečiais lydi didėjantis valdžios paternalizmas, įsitikinimas, kad kaip tėvai, turintys teisę nurodyti savo mažamečiams vaikams, kaip elgtis, valdžia turi nustatyti elgesio gaires piliečiams.

Nors yra pagrindo manyti, kad tėvai daugiau nusimano apie gyvenimą negu vaikai, kodėl galvoti, kad LRTK nariai ar kovingai nusiteikę Seimo nariai, įsivaizduoją turintys teisę primesti savo nuostatas kitiems, yra bet kiek protingesni už tuos, kurių žodžio laisvę jie ketina apriboti. Iš kur atsirado jų ir kitų draudėjų kompetencija?

Tų draudėjų daug. 2017 m. vasarą trys konservatoriai ragino atidžiai stebėti Lietuvos kino teatruose rodomų rusų filmų turinį, nes juose galima aptikti informacinio karo požymių, iškraipomi istoriniai faktai ir dezinformuojama visuomenė. Jas turėtų stebėti ne Kultūros ministerija, bet LRTK tautinės drausmės buldogai.

Bet ne viskas juoda. Pernai sausį LRTK siūlymas išplėsti draudžiamos informacijos sąvoką, taigi ir apimtį, sulaukė nemažai kritikos.

Valdžios paternalizmas nieko gero nežada. Jau ir taip pilietiškai pasyvūs Lietuvos gyventojai raginami tapti dar pasyvesniais, leisti valdžiai arba jų kaimynams nustatyti, ką jie gali ir ko jie negali skaityti ir matyti. Tai kenkia pastangoms kurti sąmoningą pilietinę visuomenę, kuri pavojaus atveju stotų ginti Lietuvos.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.