Uždaryti
2020-09-23 23:00:59
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-23 23:00:59
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Kęstutis Girnius. Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams

Vėl prasidėjo istorijos karai, vėl galimais nusikaltimais kaltinimas partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas.

 

Geros valios fondo pirmininkai F. Kukliansky ir rabinas A. Baker atviru laišku kreipėsi į Seimo pirmininką V. Pranckietį, reikšdami nerimą dėl Seimo sprendimo 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos Daumanto metais. Pasak jų, „nors yra abejojančių J. Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, kad nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos-Daumanto metais“.

Kreipimosi autoriai Lukšai priekaištauja, kad jis buvo antisemitinio Lietuvos aktyvistų fronto narys. Kaltinimai švelnūs, lyginant su žinių agentūros „Jewish Telegraphic Agency“ viešu pareiškimu, kad „ne vienas liudininkas” matė J. Lukšą-Daumantą dalyvavus liūdnai pagarsėjusiose žydų žudynėse 1941 m. birželio 27 d. Kaune „Lietūkio“ garaže.

Kai kurie Lietuvos žydai, taip pat ir Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas Emanuelis Zingeris atmetė kaltinimus kaip nepagrįstus.

Nėra duomenų, kad Lukša priklausė LAF‘ui, juolab, kad LAF‘as, skirtingai negu LKP, neturėjo aiškios struktūros su išsamiu narių sąrašu. Be to, LAF‘as buvo Berlyne, sukilėlių grupės Lietuvoje, retai juos siejo net atsitiktiniai ryšiai. Eilinis sukilėlis galėjo save laikyti LAF‘o nariu vien dėl to, kad dalyvavo sukilime, nors ir neskaitęs nė vieno LAF‘o atsišaukimo. Lukša priklausė penkių studentų grupelei, kuri per du mėnesius susitiko vos vieną kartą ir pasidalijo savo parengto atsišaukimo egzemplioriais.

Lukša seniai kaltinamas dalyvavęs „Lietūkio“ žudynėse, nors nėra nė vieno patikimo įrodymo, kad jis ten buvo. Bet kai kurių žmonių norima, kad jis būtų buvęs dalyvis, gal net tas skerdikas su dalba, kuris uoliausiai žudė žydus. Kone vienintelis būdas įrodyti, kad Lukša ten nebuvo, tai įrodyti, kad jis tuo metu buvo kitur, kitaip tariant, kad jis turėjo nepriekaištingą alibi. Bet karo suirutėje ne tuo buvo rūpinamasi, juolab, kad tuo metu Lukša buvo eilinis studentas.

Sovietams sugrįžus 1944 m., Lukša palaikė ryšius su pogrindžiu, bet tapo aktyviu partizanu tik 1945 m. pabaigoje. Tai reiškia, kad jis buvo įsitikinęs, kad nėra sąrašuose tų, kuriuos sovietų saugumas ketino greitai suimti. Jei jis būtų dalyvavęs „Lietūkio“ žudynėse ar kitose naikinimo akcijose, ar buvęs įtakingas LAF‘o narys, jis veikiausiai būtų greičiau išėjęs partizanauti.

Dar tvirtesnį pagrindą abejoti kaltinimais karo nusikaltimais suteikia sovietų pareigūnų bei propagandistų tyla šiuo klausimu. Lukša greitai pateko į saugumiečių taikiklį. Jis suvaidino bene pagrindinį vaidmenį, atskleidžiant J. Markulio išdavyste, tapo partizanų ryšininkų su Vakarais, ten praleido kelerius metus, prieš sugrįždamas Lietuvon. Nėra jokios abejonės, kad saugumiečiai itin nuodugniai tyrinėjo jo gyvenimą, stengėsi nustatyti, ką jis darė, su kuo bendravo ar net turėjo atsitiktinių ryšių, siekdami sukaupti informaciją, kuri leistų jį sugauti ir nukauti.

Didesnių paslapčių apie Lukšos gyvenimą negalėjo likti. Bet nepaisant įvairių mėginimų jį šmeižti ir kaltinti nebūtais nusikaltimais, ypač 1961 m. išleistoje knygoje „Vanagai iš anapus“, kur tarp kita ko rašoma, jog jis pjūkliu pjovė komjaunuolę, atsisakiusią komunizmo išsižadėti, nėra jokių užuominų, kad jis dalyvavo žydų žudynėse.

Tokio „fakto“ saugumiečiai nebūtų nutylėję šioje knygoje, ir nebūtų nutylėję kitus dešimtmečius, kai nuosekliai buvo stengiamasi juodinti partizanus. Jie nebūtų praleidę progos įrodyti, kad išeivių idealizuotas Lukša, knygos apie partizanus autorius, buvo eilinis karo nusikaltėlis.

Verta įsidėmėti į Geros valios fondo pirmininkų teiginį, kad „nors yra abejojančių J. Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, kad nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos-Daumanto metais“. Teiginys nevisiškai atitinka tikrovę ir yra klaidinantis. Taip, yra „abejojančių“ dėl jo kaltės ir „teigiančių“, kad nėra pakankamai įrodymų. Šiuos klausimus tyrusių istorikų dauguma ne tik neabejoja, bet yra įsitikinę, kad Lukša nėra vykdęs karo nusikaltimų, ir kad iš vis nėra jokių tai įrodančių dokumentų, o ne kad jų yra, bet jų nepakanka galutinei išvadai.

Kreipimosi autorių teiginys tolygus tvirtinimui, kad yra abejojančių Stalino kalte dėl Katynės žudynių ir teigiančių, kad nėra pakankamai įrodymų, kad lenkai išžudyti jo nurodymu. Abu teiginiai – ir apie Lukšą ir apie Katynę – yra klaidingi ir nesąžiningi.

Kalbama apie Lukšą, bet ne tik apie jį. Jam taikomi priekaištai netiesiogiai taikomi visiems lietuviams vyrams, kurie 1941 m. vasarą buvo nuo 16 iki 60 metų amžiaus. Jei norima vieną iš jų pagerbti, reikia įrodyti, kad jis nebuvo žydšaudys, nes esą jis galėjo tokiu būti.

Nėra įrodymų, kad Lukša dalyvavo žudynėse, bet jis būtų galėjęs dalyvauti, tai reikia jį įtariai vertinti. Šitokie vaizdavimai, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta ne daug kuo skiriasi nuo teiginių, kad žydai buvo komunistai ar komunistų simpatikai, abejingi Lietuvos nepriklausomybės netekčiai. Abu lygiai gajūs, nors abu akivaizdžiai klaidingi.

Užuominos apie galimus nusikaltimus yra itin taikomos partizanams. Kaip ir Lukša, jie teoriškai galėjo dalyvauti žudynėse, tad reikia įtariai juos vertinti, neatmetant galimybės, kad partizanai buvo karo nusikaltėliai, labiau siekią išvengti teisėto atpildo už savo juodus darbus negu priešintis naujajai bolševikų okupacijai.

Ne visi partizanai buvo nepriekaištingi riteriai sans peur, sans reproche. Negalima neigti, kad kai kurie partizanai dalyvavo vokiečių organizuotose žudynėse, bandymai tai daryti tik suteikia medžiagos tiems, kurie nori paniekinti visus laisvės kovotojus. Bet įtarus požiūris į partizanus neturėtų būti išankstinė, lyg savaime suprantama išeities pozicija.

Pasak komunistų pasakojimų, miškan dar išėjo „buržuaziniai nacionalistai“ ir savo turtą ginantys buožių sūnus, bet ne eiliniai šalies piliečiai, kurie esą palaikė sovietus. Lukša yra idealus taikinys, tai jis dar ilgai bus koneveikiamas. To nepakeisi. Bet apmaudu, kad rabinas Bakeris, kuris yra Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje narys, nepasitarė su savo kolegomis ir istorikais prieš reikšdamas savo abejones dėl Lukšos.

Apgailestautina, kad praėjus beveik 70 metų po įvykių, dar vis švaistomasi nepagrįstais kaltinimais, kaip ir nepagrįstais pateisinimais. Padėtis greit nepasikeis. Yra žmonių, kuriems lietuvių kaip žydšaudžių tautos pasakojimas toks brangus, kad jo neatsisakys. Jie sulauks palaikymo iš Maskvos propagandistų siekiančių įtvirtinti mitą, kad lietuviai, išskyrus niekšus, džiugiai pritarė okupacijai.

Be to, istorijos diskusijos neturi senaties, ką rodo Vakaruose paplitusi paminklų griovimo akcija bei raginimai kitu kampu vertinti ne tik 70 metų, bet ir 500 metų senumo įvykius ir asmenybes. Reikia pašalinti kai kuriuos paminklus, bet kartu neatsisakyti vilties, kad ilgainiui bus atsisakoma iš piršto laužtų išankstinių nuostatų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.