2022-05-27 06:17:20
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:17:20
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:17:20
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Kęstutis Girnius. Migrantai: kur dingo vertybių politika?

Kęstutis Girnius. Migrantai: kur dingo vertybių politika?

Lietuva pasiryžusi neįsileisti nelegalių migrantų ir prieglobsčio siekiančių bėglių, net jei jos veiksmai pažeistų Europos Sąjungos principus ir žmogiškumą. Tą davė suprasti Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, šį savaitgalį vykstant „Sienų valdymo konferencijai“, kurioje lankėsi keliasdešimties šalių delegacijos, 15 ES ministrų ir eurokomisarė Ylva Johansson.

Komisarė pažymėjo, kad migrantų išstūmimai yra akivaizdžiai neteisėti ir neturi vietos Europos Sąjungos teisinėje sistemoje. Savo ruožtu Bilotaitė kartojo savo įprastą pasakojimą, kad tai, kas vyksta Lietuvos pasienyje, nėra paprasta migrantų krizė, o Baltarusijos režimo organizuojama hibridinė ataka, kad tradicinės sienos kontrolės priemonės nėra adekvačios, reikia naujų teisinių ir kitokių priemonių hibridinėms atakoms priešintis.

Klausiama, ar Lietuvos politika skiriasi nuo neteisėtų išstūmimų, kurie nedera su ES teisinėmis nuostatomis, A. Bilotaitė teigė, kad esamoje situacijoje sąvokos „neturi didelės reikšmės.“ Tai gana stulbinantis teiginys, jei ministrė siūlo nepaisyti teisinių nuostatų vien dėl to, kad tai padės susidoroti su itin mažu dabartinių migrantų skaičiumi. Galima ant pirštų suskaičiuoti, kiek žmonių kas dieną ar kas savaitę nelegaliai siekia patekti į Lietuvą. Pasak Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado R. Liubajevo, per praėjusią savaitę fiksuota 18 valstybės sienos pažeidimo atvejų, taigi pustrečio per dieną. Bilotaitės pastabos primena JAV nutarimą per Afganistano invaziją laikyti talibų kovotojus neteisėtais kombatantais, kad jiems negaliotų Ženevos konvencijos apsaugos, suteikiamos karo belaisviams. Tai vienas gėdingiausių JAV nutarimų, kuris atvirai pažeidė tarptautinius karo įstatymus.

Negalime neigti, kad valdžia turėjo imtis priemonių sutramdyti dirbtinį migrantų srautą iš Baltarusijos, kuriuo buvo siekiama kenkti Lietuvai ir Europai. Reikėjo apginti savo sienas, parodyti Lukašenkai, kad jis negebės primesti savo valios Lietuvai ir kitoms kaimyninėms šalims. Pasirinktos priemonės buvo veiksmingos. Jei per pirmuosius mėnesius į Lietuvos teritoriją pateko beveik 4,2 tūkst. migrantų, pasieniečiams įgijus teisę neįsileisti neteisėtai sieną kertančiųjų, nuo rugpjūčio pradžios beveik 8000 buvo apgręžti. Padėtis dabar valdoma.

Pirmieji migrantai nebuvo nei nekaltos avelės, nei angelai. Dauguma puikiai žinojo, kad jų ketinimai buvo neteisėti, jie bėgo ne nuo smurto ir pavojaus jų gyvybei, o siekė persikelti į Vokietiją dėl ten žadėto geresnio ir patogesnio gyvenimo. Mūsų valdžia nekreipė dėmesio į šeimų su mažais vaikais, senučių, nėščių moterų pažeidžiamumą, visi buvo traktuojami kaip Lukašenkos talkininkai, grėsmingi, nors ir neginkluoti hibridinio karo kariai. Bilotaitės puoselėjamas hibridinio karo vaizdinys nustelbė kitas perspektyvas, skatino polinkį juos demonizuoti, net kai jie buvo išsekę, pavargę, nekėlė jokio pavojaus.

Priešiškumas musulmonams ir migrantams nėra naujas reiškinys. 2015 m. prasidėjus masinei migracijai į ES, tuometinis vidaus reikalų ministras S. Skvernelis pasakė, kad Lietuva galėtų svarstyti galimybę priimti iki 10 bėglių, ne bet kokius bėglius, bet tik tokius, „kurie atitinka mūsų kultūrinius ypatumus, sakykime, yra krikščionys.“ Šiek tiek vėliau ministras pirmininkas A. Butkevičius pareiškė, kad Lietuva nepasiruošusi priimti 200 migrantų, kaip siūlė Europos komisija, bet „įtempus visus pajėgumus, galėtume kalbėti apie 40-50 žmonių grupę.“ Vis dėlto Lietuva sutiko priimti ES jai skirtą 1105 pabėgėlių kvotą, o į Lietuvą atvyko maždaug pusė šio skaičiaus.

Lietuvos ir daugumos konferencijoje dalyvaujančių šalių nuostatos netenkina komisarės Johansson, kuri pabrėžė, jog ES Komisija toliau laikysis principo „nefinansuoti sienų ar spygliuotos vielos tvorų.“ Suprantama, kad ES nefinansuoja tokių sienų statymo, juolab, kad spygliuotos vielos buvo firminis geležinės uždangos simbolis. Ar pastačius sieną, Lietuvos pasieniečiai aplink ją taip uoliai patruliuos ir saugos, kaip geležinę uždangą saugojo sovietų daliniai? „Frontex“ vadovas Fabrice’as Leggeri pripažino, kad „esama neteisėtų veiksmų ir sienos pažeidimų, kurie nedera su Europos Sąjungos nuostatomis“, bet atsisakė plačiau komentuoti, kol dar vyksta tyrimai. Lietuva veikiausiai sulauks kritikos.

Tarptautinė teisė pripažįsta visų valstybių teisę valdyti savo sienas bei nutarti, kam bus leidžiama atvykti į šalį ir kam ne. Šiai teisei įgyvendinti leidžiama pasikliauti prievarta, nelegaliai sieną kirtę migrantai dažnai jėga gražinami į šalį, iš kurios atvyko, kartais net baudžiami kalėjimo bausme. Niekas neginčija Lietuvos teisės valdyti savo sienas, bet ir nedraudžiama žmogiškiau elgtis su migrantais, įsileisti daugiau sergančiųjų, į pasienį siųsti ne tik karius ir policininkus, bet ir šalpos organizacijų narių, kurie teiktų pagalbą jos prašantiems migrantams.

To veikiausiai nebus. Pareigūnams vaidenasi vasaros migrantų masės. Pasak Bilotaitės, dabartinė ramybė „apgaulinga“ ir bet kada jėga gali bandyti veržtis specialiai tam apmokytos migrantų grupės. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas pripažįsta, kad dabar pažeidimų mažai, bet esą reikia būti pasiruošus ir sudėtingesnėms sąlygoms. Šitoks „budrumas“ skatina neigiamą išankstinį ir priešišką požiūrį į visus migrantus, skatina juos laikytiv priešiškos jėgos avangardu.

Lietuva įsirikiavo į ne itin garbingą griežčiausias priemones prieš migrantus ir pabėgėlius taikančių ES valstybių grupę. Reikia klausti, kaip šios nuostatos dera su Lietuvos skelbiama vertybine politika.

Kokios vertybės demonstruojamos, kai atgręžiama šeima verčiama sugrįžti į mišką? Net jei visi Lietuvos veiksmai derėtų su tarptautine teise, kuo aš abejoju, nes visi įstatymai tenkina dorovės reikalavimus, ir tokiais atvejais kartais reikia nepaisyti tos teisės, arba bent imtis pastangų ją keisti. Nors valstybės gali pirmenybę skirti savo piliečių gerovei, šis palankumas saviems neturi visiškai nustelbti mūsų pareigas skurstantiems ir nuskriaustiesiems kitų šalių gyventojams. Jei nutariama jų neįsileisti, reikia jiems teikti finansinės paramos, ir ne tik simbolinės. Ir šioje srityje Lietuva nėra pirmūnė.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.