2022-05-27 06:31:51
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:31:51
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:31:51
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Kęstutis Girnius. Kokios mūsų „vertybinės politikos“ vertybės?

Kęstutis Girnius. Kokios mūsų „vertybinės politikos“ vertybės?

Jau beveik 20 metų Lietuva skelbia vykdanti vertybinę užsienio politiką, jos centrinį vaidmenį itin mini dabartinė Vyriausybė, ypač po to, kai užsitraukė Kinijos rūstybę ir ekonomines sankcijas.

Pasak vieno vertybinės politikos kūrėjų, buvusio Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno, kartais reikia rinktis tarp vertybių ir vamzdynų. Jis davė suprasti, jog Lietuva renkasi vertybes, o kitos šalys, kaip Vokietija, vamzdynus. Šitokia priešprieša, paremta Lietuvos diplomatų galvosena, yra arogantiška, atsiduoda sunkiai pateisinimu išpuikimu, juk nėra neginčytinų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas yra vertybės, koks jų konkretus turinys, kurioms reikia teikti pirmenybę ir kaip jas įgyvendinti užsienio politikoje.

Vertybių politika dabar labiausiai siejama su santykiais su Kinija. Piktą Pekino reakciją sukėlė Lietuvos nutarimas peržengti vieną ryškiausių Kinijos raudonųjų linijų ir leisti Vilniuje veikti Taivaniečių atstovybei, pavadinime naudojant salos vardą. Lietuva siekė timptelti liūtui už ūsų, parodyti, kad ji doresnė ir drąsesnė už kitas šalis, manydama, kad Kinija tai praris, kaip prarijo kitus Lietuvos ne itin draugiškus veiksmus.

Pekino įtūžio nustebintas Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis leptelėjo, kad „Kinijos vertinimas yra stipriai per griežtas.“ Gal per griežtas, bet ir lengvai numatomas.

Verta prisiminti, ką Lietuva darė. Skirtingai negu Islandija, kuri 1991 m. oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva nepripažino Taivano nepriklausomybės, nesiekė užmegzti formalių diplomatinių santykių ir pasikeisti ambasadoriais.

Lietuva neketino tapti pirmoji valstybė, metusi tiesioginį iššūkį Kinijos reikalavimui, kad Taivanas būtų pripažintas sudėtine Kinijos dalimi. Tai nebuvo itin drąsus ir principingas žingsnis, bet naivus nepagrįstas įsitikinimas, kad Kinija traktuos atstovybės pavadinimą kaip nereikšmingą, atsako nereikalaujantį mažmožį.

Pekinui didinant ūkinį spaudimą, Lietuva prisistato ne kaip šalis, kuri protestuoja prieš Kinijos valdžios vykdomus žmogaus teisių ir demokratijos principų pažeidimus, bet kaip auka ir kovotoja prieš Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių pažeidžiančią Kinijos ūkio politiką. Praeitą savaitę G. Landsbergis didžiavosi, jog didžiosios pasaulio šalys rodo „beprecedentę paramą“ Vilniui.

Bet šią paramą sukėlė ne savarankiški Lietuvos veiksmai, o Kinijos ekonominis spaudimas, tai nėra Lietuvos „vertybinės politikos“ palaikymas, bet mėginimas pažaboti Kinijos pomėgį nepaisyti pasaulio prekybos taisyklių.

Dabar apie vertybes. Daug kalbama apie poreikį ginti ir užtikrinti taisyklėmis ir tarptautine teise paremtą pasaulio santvarką, sutramdyti, jei ne nubausti šalis, kurios ją pažeidžia. Lietuva palaiko šią santvarką, kuri gina šalių suverenumą ir teritorinę neliečiamybę.

Kaip ir daugelis kitų šalių jos nepažeidinėja, dažnai ir griežtai kritikuoja Maskvą, kai ji nepaiso ar ketina nepaisyti šios santvarkos. Lengva kritikuoti priešus, gerokai sunkiau draugus, nors galima argumentuoti, kad nuosekliai laikomasi taisyklių ir vertybių tik tuo atveju, kai lygiai traktuojami sąjungininkai ir oponentai.

Prieš kelias savaites JAV specialiosios pajėgos Sirijoje nukovė džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) lyderį Abu Bakrą al Baghdadi. Tai ne pirmas kartas, kai kurioje nors pasaulio šalyje JAV savo nuožiūra likviduoja teroristų vadeivą. Žudomi ne tik teroristai. 2020 m. sausį JAV dronas Bagdado oro uoste nužudė vieną įtakingiausių Irano pareigūną Qasemą Soleimani, kuris ką tik buvo atvykęs su oficialiu vizitu. Įsisąmoninkime, kas įvyko – vienos valstybės teritorijoje buvo įvykdytas atentatas prieš antros šalies atsakingą pareigūną. Irako valdžia nežinojo, tad nepritarė žudymui.

JTO specialiojo pranešėjo neteisminių, neatidėliotinų ar savavališkų egzekucijų klausimais liepos 6 d. ataskaitoje teigiama, kad Soleimani ir jį lydinčių asmenų mirtis yra savavališka nepateisinama žmogžudystė, pažeidė tarptautinę žmogaus teisių teisę.

Lietuva, kaip ir beveik visa tarptautinė visuomenė, nereagavo į šį grubų taisyklėmis ir tarptautine teise paremtos pasaulio santvarkos bei Irako teritorinės neliečiamybės pažeidimą, kaip ir nereaguos, kai kitą kartą JAV nutars ką nors nužudyti.

Lietuva nekritikuoja JAV įvykdytų atentatų ne tik dėl to, kad glaudūs santykiai su JAV yra pagrindinis Lietuvos užsienio politikos siekis, taigi ir svarbiausia „vertybė,“ bet ir dėl to, kad politikų ir diplomatų dauguma tai laiko teisėtu ir pateisintu veiksmu. Neprotestuota prieš Irako invaziją, Serbijos bombardavimą bei Kosovo atplėšimą ir pavertimą suverenia šalimi. Nesunku įsivaizduoti, kokia kiltų pasipiktinimo banga, jei Rusija ar Kinija pasielgtų panašiai. Šiomis aplinkybėmis Lietuvos kalbos apie tarptautinių normų ir šalies teritorinės neliečiamybės gerbimą palieka blogą skonį. Puikiai suprantama, kodėl Lietuva yra, gal net privalo būti tokia paklusni JAV partnerė, bet tada reikėtų mažiau didžiuotis savo „vertybine politika.“

Kita svarbi užsienio politikos sritis – parama neturtingoms pasaulio šalims, kad jos galėtų kovoti su badu, skurdu, ligomis, neraštingumu ir su viskuo, kas pasmerkia milijardus žmonių visą gyvenimą skursti ir vargti.

Čia didelį vaidmenį suvaidina tarptautinės organizacijos ir turtingos šiaurės Europos šalys, Nyderlandai ir Vokietija, kuri dažnai smerkiama už jos tariamą savanaudiškumą. Pagal 2015 m. duomenis, Lietuva aukoja tik $12, skaičiuojant vienam gyventojų.

Neabejoju, kad Lietuva yra tapusi dosnesnė, bet parama likimo nuskriaustiesiems nėra prioritetinis reikalas. Vyriausybė nelaiko socialinio teisingumo ir gailestingumo puoselėjamoms vertybėmis, nemėgina informuoti savo piliečių apie kitų bėdas ir poreikį jiems padėti.

Lietuvos elgesys su legaliais ir nelegaliais migrantais bei bėgliais yra gėdingas, nedaug kuo skiriasi nuo Orbano Vengrijos. Stengiamasi priimti kuo mažiau bėglių ir kuo griežčiau elgtis su nelegaliais. 2015 m. Vokietija su atviromis rankomis priėmė apie milijoną bėglių, Lietuva sukandusi dantis vos tūkstantį. Prieš kelias dienas Vatikanas nusiuntė 50 000 eurų paramą Vilniaus „Carito“ organizacijai, kad paremtų jos veiklą migrantų labui Lietuvos pasienyje. Europos pasienio ir kranto apsaugos agentūra Frontex“ nustatė, kad „esama neteisėtų veiksmų ir sienos pažeidimų, kurie nedera su Europos Sąjungos nuostatomis,“ bet kol kas plačiau nekomentuoja.

Reikia klausti, kokias vertybes demonstruoja Lietuva, kai žiemos metu verčia nelegalių migrantų šeimas sugrįžti į mišką, o užsienio reikalų ministras Landsbergis, siekęs kuo daugiau paramos iš ES migrantų srautui suvaldyti, atvirai sako, kad Lietuvos nedomina pietų ES šalių siūlymai perskirstyti bėglius? Tiek dėl solidarumo, kitos vertybės.

Norint nuodugniai nustatyti, ar ir kiek Lietuva vykdo vertybinę užsienio politiką, reikėtų atskiros, išsamios studijos, bet manau, kad yra pagrindo abejoti Lietuvos politikų ir diplomatų pasakojimais šiuo klausimu.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.