Kęstutis Girnius. Ar Rusija blefuoja?
Praeitą savaitę Rusijos prezidentas V. Putinas vėl netiesiogiai pagrasino pavartoti branduolinį ginklą. Jeigu kuri nors šalis mėgins trukdyti Maskvos karinę operaciją Ukrainoje, ji esą sulauktų „žaibiško“ karinio atsako, Rusija panaudotų moderniausius ginklus, įrankius, „kokiais šiuo metu niekas negali pasigirti.“ Eilinį kartą įtakingiausi Lietuvos politikai ragino nekreipti dėmesio į Rusijos pasisakymus.
Prezidentas G. Nausėda pasakė, kad „mes tikrai neturime leistis bauginami šitų retorikų, po tokių Rusijos pasisakymų reikia dar labiau stiprinti paramą Ukrainai. Kovo mėnesį prezidentas aiškino, kad Rusijos grasinimai branduoline ginkluote yra blefas, juk „jeigu Vakarai negali rizikuoti beatodairišku branduoliniu karu, negali rizikuoti ir Rusija.“ Stebina toks NATO ir Rusijos sutapatinimas. Lig šiol Lietuvos politikai pabrėždavo, kiek Rusija ir Putinas skiriasi nuo Vakarų, kokios skirtingos jų nuostatos ir vertybės, o branduolinio ginklo vartojimo klausimu jie esą bendraminčiai.
Buvusi prezidentė D. Grybauskaitė ne mažiau kovingai nusiteikusi, norėtų, jog NATO aktyviai įsitrauktų į karą Ukrainoje. Neatsilieka ir kitos Baltijos šalys. Praeitą savaitę Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė, kad „Rusijos grasinimai Trečiuoju pasauliniu karu yra akivaizdus Ukrainos sėkmės ženklas. Mes turime ne nusileisti Rusijos šantažui, bet padvigubinti mūsų paramą Ukrainai ir sugriežtinti sankcijas Rusijai.“
Kovingas požiūris į Rusijos grasinimus, polinkis lengva ranka numoti į Putino įspėjimus nėra universalus. Vakarų politikai, giliau susipažinę su Maskva ir jos politika negu Rusijos žinovais pasiskelbę lietuviai apžvalgininkai, mano, kad reikia rimtai vertinti Maskvos bauginimus. Vakarietis, kuris turi daugiausia žinių apie Rusijos karinius pajėgumus ir galimus planus, dabartinis CŽV vadovas Williamas Burnsas balandžio 14 d. pasakė, kad atsižvelgiant į galimą prezidento Putino desperaciją ir Rusijos karines nesėkmes, niekas negali lengvabūdiškai nuvertinti grėsmės, kurią kelia galimas taktinių branduolinių ginklų panaudojimas. Burnsas ne tik turi prieigą prie svarbiausios ir slapčiausios žvalgybos informacijos, bet jis yra didelis Rusijos žinovas, dirbo JAV ambasadoje Maskvoje praeito šimtmečio pabaigoje, 2005-2008 m. buvo JAV ambasadorius Rusijoje, tuomet rašęs, kad „Ukrainos įstojimas į NATO yra ryškiausia iš visų Rusijos elito (ne tik Putino) raudonųjų linijų.“
Harvardo profesorius Graham Allison, kurio knyga „Essence of Decision: Explaining the Cuban Missile Crisis“ laikoma viena svariausių Kubos raketų krizės studijų, irgi siūlo rimtai vertinti Rusijos grūmojimus. Jis primena, kad prezidentas Kennedis svarbiausia krizės pamoka laikė tai, kad „gindamos savo gyvybiškai svarbius interesus, branduolinės valstybės turi užkirsti kelią konfrontacijoms, kurios verstų rinktis arba žeminantį pasitraukimą, arba branduolinį karą.“ Allisonui Rusija nesvetima. 1991 m. jis uoliai palaikė Grigorijaus Javlinskio Rusijos ūkio pertvarkymo planą, vadinamąjį Didįjį Sandėrį (Grand Bargain), kurio įgyvendinimui būtų reikėję per penkerius metus sulaukti apie 150 milijardų dolerių iš Vakarų. Nepasisekė įtikinti prezidento Bušo ir jo patarėjų, tad planas subliuško.
Gali atrodyti, jog pasikliauju autoriteto argumentu, atseit teiginys turi būti teisingas, nes žinomi specialistai ar žinovai teigia, kad jis toks. Tai būtų elementari logikos klaida. Reikia rimtai traktuoti Putino grasinimus ne dėl to, kad tai siūlo daryti Burns ir Allison, bet dėl to, kad jų argumentai yra labiau įtikinantys negu Nausėdos ir jo patarėjų spėliojimai. Ir dėl to, kad laikas atsisakyti įsitvirtinusio mito, kad mes, lietuviai, itin gerai pažįstame Rusiją ir rusus.
Lietuvos buvimas Rusijos kaimynystėje nesuteikia privalumų, išskyrus galimybę lengviau išmokti rusų kalbą. Neįtikina argumentas, kad okupacijos patirtis leidžia lietuviams geriau suprasti Rusiją. Baudžiauninkai labiausiai kentėjo nuo bajorų priespaudos, bet vargu, ar jie geriausiai pažino savo pavergėjų mentalitetą. Taip, kadaise žaisdavome su rusų berniukais kiemeliuose, bet ne jie lemia dabartinę Rusijos politiką. Jau beveik 20 metų Lietuvai Rusija yra savotiška terra incognita, kurioje nesimoko ir negyvena mūsų politologai ar ekonomistai, kurioje nedirba kompetentingiausi mūsų diplomatai. Lietuva neturi nė vieno pirmo rango sovietologo ar dabarties Rusijos žinovo, nė vieno vadovaujančio tyrimo centro.
Dabartinė padėtis yra itin permaininga ir sudėtinga. Pentagono vadovas L. Austinas pasakė, kad norime, jog Rusija neturėtų galimybę labai greitai atkurti savo prarastus karinius pajėgumus, kad ji „susilpnėtų tiek, kad negalėtų daryti tokių dalykų, kokius padarė įsiverždama į Ukrainą.“ Tikslas pagirtinas, bet neatsargus kalbėjimas suteikė medžiagos Rusijos propagandistams tvirtinti, kad Vakarai siekia paversti Rusiją trečio rango valstybe, gal sustiprins jau ir taip nemažą Putino paranoją. Kai kurie JAV pareigūnai suskubo aiškinti, kad Austinas nesiūlė ilgalaikio strateginio tikslo pakirsti Rusijos galią. Jis tik praplėtė ankstesnius pareiškimus, kad reikia Putinui išryškinti, kokie yra jo pasirinkimai, bei sumažinti Rusijos gebėjimą pradėti naują invaziją, kai jos ginkluotosios pajėgos persigrupuos.
Vakarai siunčia vis daugiau pažangiausių ginklų į Ukrainą, Rusija bombarduoja tiltus ir kitus infrastruktūros objektus, siekdama užkirsti jiems kelią. Dažniau smogiami taikiniai netoli NATO šalių sienų. Padniestrės regione įvyko keli sprogimai, regiono separatistai pavadino juos „teroristiniais išpuoliais“, teigia, kad iš Ukrainos į jos teritoriją atskrido dronai. Padidėjo nuogąstavimai, jog Moldova gali tapti kitu Rusijos taikiniu po to, kai vienas Rusijos generolas pareiškė, jog Maskva siekia „kontroliuoti pietinę Ukrainos dalį“, iš kurios būtų galima patekti į Moldovai priklausantį separatistinį Padniestrės regioną. Paslaptingai užsidegė keli dujų sandėliai ir net raketų gamykla Rusijoje, neatmetama galimybė, kad į kai kuriuos šių objektų smogė Ukrainos raketos. Mažėja viltys susitarti ar pasiekti paliaubų, manoma, kad mūšiai rytų Ukrainoje intensyvės, o karas gali dar ilgai tęstis. Tad veikiausiai padaugės incidentų, kurie dar labiau paaštrintų aistras arba paskatintų eskalavimą, net branduolinio ginklo pavartojimą įspėjimo sumetimais.
Praėjusį ketvirtadienį JAV prezidentas J. Bidenas įstojo į branduolinio ginklo vartojimo skeptikų gretas. „Niekas neturėtų švaistytis tuščiais pareiškimais apie branduolinio ginklo panaudojimą arba apie galimybę jį panaudoti. Tai neatsakinga.“ Bidenas žinomas dėl savo retorinių ekscesų. Tikimybė, kad rytoj Rusija panaudotų branduolinį ginklą, yra arti nulio. Bet jei Rusija pralaimėtų karą, jei Ukrainos kariuomenė ne tik išstumtų Rusijos karius iš neseniai okupuotų žemių, bet veržtųsi į Krymą, Donecko ir Luhansko respublikas, o vakarų sankcijos toliau smaugtų Rusijos ūkį ir skurdintų jos gyventojus, ar tikėtina, kad Putinas sėdės sudėjęs rankas ir nenaudos tos ginkluotės, kuria taip didžiuojasi?
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
