Uždaryti
2021-10-27 03:00:24
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Kęstutis Girnius. Ar Nausėdos „nusižengimai“ atleistini?

Prezidentas Gitanas Nausėda sulaukė daug kritikos dėl dviejų veiksmų, susietų su LGBTQI+ teisėmis. Jis atsisakė pasirašyti 17 Europos Sąjungos (ES) šalių lyderių laišką, kuriuo reiškiama parama LGBTQI+ bendruomenei bei smerkiamos „grėsmės pagrindinėms teisėms, ypač nediskriminavimo dėl seksualinės orientacijos principui“. Vengrija buvo kritikos taikinys, nors laiške ji nėra tiesiogiai paminėta. Nausėda nepasirašė laiško, „kadangi aš esu įsitikinęs, kad ne laiškais sprendžiamos problemos.“

Prezidentas sulaukė gerokai aštresnės kritikos dėl nutarimo Didžiojo šeimų maršo metu išplatinti sveikinimą. Bet tikrai ne dėl neužgaulaus ir gana trafaretinio sveikinimo turinio. Prezidentas pasakė, kad valstybė turi daugiau padaryti dėl šeimų, kad privalome teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio, paragino visus kultūringai diskutuoti, išsaugoti savigarbą ir pagarbą oponentui.

Prezidentas dar davė suprasti, kad pritaria referendumams – „Mūsų žmonės nusipelno būti išgirsti ne tik kartą per 4 metus“. Lietuvos visuomenės bien pensant sluoksnius veikiau supykdė tai, kad Nausėda iš vis kreipėsi į maršo dalyvius, tuo lyg pritardamas maršo siekiams. Atseit prezidentas turėjo ignoruoti ar nepaisyti maršo.

Iš principo pritariu Nausėdos nutarimai nepasirašyti dalies ES vadovų laiško. Skeptiškai vertinu tokius bendrus kreipimusis, kurie atsiduoda dorybės demonstravimu (angliškai virtue signaling), siekimu parodyti savo dorumą arba moralinį savo nuostatų konkrečiu klausimu teisingumą, dažnai nurodant, kad smerki kai kuriuos dalykus ar veikėjus.

Dorovės demonstravimas labiau tinka eiliniams įtakos neturintiems piliečiams, kurie kitaip negali išviešinti savo nuomonės. ES vadovai turi realius svertus, kuriais gali paveikti tikrovę, tad jų pareiškimai yra pertekliniai.

Madinga smerkti Vengrijos vadovą Viktorą Orbaną. Vienas griežčiausių kritikų yra Nyderlandų premjeras M. Rutte, nesenai pasakęs, kad ES nėra vietos Vengrijai. Vidaus politikoje jis nėra toks atsirenkantis.

Po 2010 m. Visuotinių rinkimų jis sudarė savo pirmąją valdančiąją koaliciją, susitaręs, kad ją neoficialiai palaikytų kraštutinė musulmonams neapykantą kurstanti Geerto Wilderso Laisvės partija. Įtariu, kad reikalui esant jis gal rastų bendrą kalbą su nyderlandiška Orbano partijos atmaina.

Pritariu Nausėdos nutarimui ir dėl kitos priežasties. Lietuva, kaip ir daugelis kitų mažų Europos šalių, linkusi automatiškai ir be išlygų pritarti JAV, Vokietijos ir kitų NATO bei ES „lyderių“ nutarimams. Itin gėdingas atvejis buvo vadinamojo Vilniaus dešimtuko 2003 m. pareiškimas, nedviprasmiškai pritariantis JAV vykdomai Irako invazijai, nors antpuolis aiškiai pažeidė tarptautinės teisės normas. Priešintis daugumai – nelengva. 2011 m. prezidentei D. Grybauskaitei viešai pareiškus, jog NATO karinės operacijos Libijoje akivaizdžiai peržengė JT mandatą, buvo siekiama ją įtikinti atsiimti savo kritiką. Buvau tarp tų, kurie ragino ją rodyti didesnį solidarumą. Klydau.

Lietuva teisingai pasielgė, priešindamasi Vokietijos ir Prancūzijos siūlymui surengti ES susitikimą su Putinu. Per dažnai leidžiama šioms dviem valstybėms nustatyti ES darbotvarkę, kas didina jau taip nemažą ES demokratijos deficitą. Lietuva turėtų dažniau ieškoti savo balso, o ne būti tik aidu, elgtis savarankiškiau. Verta pastebėti, kad iš visų pokomunistinių ES šalių laišką pasirašė tik Latvijos ir Estijos vadovai.

Kai kurie stebėtojai mano, kad kreipdamasis į Šeimų maršą, prezidentas siekė telkti savo būsimą elektoratą, sustiprinti savo palaikymą tarp konservatyviau nusiteikusių ir skeptiškai vertinančių Partnerystės įstatymą rinkėjų, duoti jiems signalą, kad jo ir jų vertybės – gana panašios. Tvyrant didelei įtampai tarp konservatorių ir prezidento, stebintų, jei jis negalvotų apie būsimus rinkimus. Bet manau, kad ne tik savanaudiški politiniai sumetimai skatino prezidentą nenusigręžti nuo maršo ir jo dalyvių.

Partnerystės įstatymas yra labai kontroversiškas ir tokiu liks. Nors didžioji gyventojų dalis jam priešinasi, ilgainiui jis bus priimtas, nes reikia teisiškai sureguliuoti įvairius kartu gyvenančių žmonių santykius, keisis ir gyventojų nuostatos. Esama visuomenės apklausų, kurios rodo, jog apie 30 proc. žmonių jau palaiko partnerystę, vis mažesniam žmonių skaičiui rūpi, kas dedasi kaimynų miegamajame.

Vieningos nuomonės nebus, nežinau, ar užsimegs nuoširdus dialogas. Svarbu užtikrinti, kad abi pusės jaustųsi, jog buvo jų išklausyta, kad buvo suteikta jiems proga pasisakyti. Didžioji šviesuomenės ir žiniasklaidos dalis palaiko įstatymą, tad užtikrins, kad visuomenė bus supažindinta su teigiamais jo aspektais.

Manau, kad oponentams bus sunkiau tai padaryti, nors nežinau, kiek jie geba savo idėjas skleisti per socialines medijas. Nausėda teisingai elgėsi, ištiesdamas ranką žygio dalyviams, nebūtinai organizatoriams, pranešdamas, kad jis juos išklausys, tačiau jie turi išsaugoti pagarbą oponentui, net jei nepasisektų susitarti. Kartais pravartu pakartoti trafaretus.

Nevalia kategoriškai nurašyti įstatymo priešininko nuostatų. Jie neišpažįsta sekuliarių dabarties vertybių, bet jų nepripažino ES tėvai, kaip K. Adenaueris, J. Monnet, R. Schumanas, kurie visi buvo tikintieji ir nepritarė gėjų santuokai ar eutanazijai. Verta prisiminti, kad ir prieš 30 metų nuotaikos buvo kitos. 1996 m. JAV priėmė vadinamąjį Santuokos gynimo įstatymą, pagal kurį santuoka yra tarp vieno vyro ir vienos moters, o valstijoms buvo suteikta teisė atsisakyti pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, sudarytas kitose valstijose. Įstatymas, kuri palaikė prezidentas Klintonas ir liberalų dauguma, nustojo galioti 2013 m. Nemažai liberalų nenori prisiminti, jog jie visai neseniai entuziastingai gynė nuostatas, kurias dabar smerkia kaip reakcionieriškas.

Dar kol kas nežinia, ar Nausėda palaikys Partnerystės įstatymą. Jo pritarimas veikiausiai užtikrintų jo priėmimą. Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius neseniai įvykusį susitikimą su prezidento komanda vadina dialogo pradžia, esą „sąlyčio taškų yra daugiau nei skirtumų.“ Prezidentui galutinai apsisprendus, matysime, ar jam taikyta kritika turėjo pagrindo, ar jo „nusižengimai“ – tik jo kritikų vaizduotės vaisius.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.