Uždaryti
2021-12-09 13:27:01
2021-09-09 00:00:00

Atnaujintus rašto darbų metodinius nurodymus galite rasti čia.

Karolis Juknevičius. Kodėl Europos Sąjungai nereikia armijos

Per pastarąjį dešimtmetį Europoje kyla vis daugiau kalbų apie glaudesnę Europos Sąjungos ateitį. Viena galima tokio glaudumo išraiška yra bendra ES armija. Tokio plano idėjininkais galima būtų laikyti Žaną Klodą Junkerį, kuris sako, kad NATO yra nepakankamas atsverti Rusijos ir kitas grėsmes Europoje, Emanuelį Makroną, kuris pareiškė neginsiąs europiečių, nebent bus sukurta „tikra ES armija“, ir Angela Merkel, kuri iš naujo paminėjo Žano Klodo Junkerio idėją išreikštą 2015 – aisiais metais. Tokios ES „galvų“ mintys, rodos, bando neperšokus griovio pasakyti op – kalbama tik apie galimus pozityvius dalykus, kaip tai galėtų sustiprinti ES, tačiau nėra svarstoma, kaip tai galėtų pakenkti, kokie būtų ekonominiai bei politiniai kaštai, ir koks ilgas bei sunkus procesas būtų kurti šios armijos struktūrinį modelį.

Iš panašių kalbų kaip ES lyderių, tikimąsi, kad  ES vieningos armijos idėja performuotų bendrą saugumo ir gynybos politiką – tai  padėtų sumažinti kaštus gaminant ir paskirstant ginkluotę. Toks argumentas už ES armiją yra sudėtinis – jis kalba ir apie lyginamąjį pranašumą, ir apie darbų pasiskirstymą ES viduje. Pavyzdžiui, vienos valstybės galėtų gaminti lėktuvnešius, kitos šarvuotas pajėgas, lėktuvus ir bet kokią kitą karinę pramonę, kurią ta valstybė gali pagaminti geriausiai. Toks pasiskirstymas yra logiškas, nes sumažėtų valstybių išlaidos ta prasme, kad valstybė, kuri gamintų vidutiniškus naikintuvus, bet puikius tankus, naikintuvų tiesiog nebegamintų. Šis argumentas buvo pateiktas kaip ES armijos vienas iš pagrindimų, tačiau sunku suprasti, kodėl tokio argumento, kuris yra grįstas ekonominiais dėsniais, negalėtume pritaikyti NATO? Panašu, kad problema yra NATO skepticizme.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas prieš keletą metų rėžė kontraversišką teiginį – „Nato ištiko smegenų mirtis“. Šis teiginys parodo, kad prezidento požiūris į šį karinį bloką yra neigiamas. Konflikto, su tuometiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu, metu E. Makronas savo kalbose Europos grėsmes įvardino ne tik Rusiją ir Kiniją, bet ir JAV. Iš šių pareiškimų galima suprasti, kad Prancūzijos prezidentas nori atsiriboti nuo NATO kuriant jo europietišką pakaitalą. Dar viena idėja slypinti šiame argumente yra tai, kad ES armijoje pavyktų išleisti daugiau, našiau ir bendrai, taip sumažinant iššvaistomas lėšas. Tokio argumento problema yra ta, kad vienas iš NATO įsipareigojimų yra bendra nustatyta kartelė gynybai – 2% nuo BVP, kurios nesugeba pasiekti nemaža dalis narių iš ES. Iš to kyla abejonės ar tikrai pavyktų išleisti daugiau, kai net ne visoms valstybėms pavyksta skirti 2% nuo BVP savo gynybinėms reikmėms. Logiška, kad jeigu neišeina skirti savai valstybei daugiau, tai kodėl turėtų išeiti skirti daugiau, kai tie pinigai keliaus ir kitoms valstybėms. Tokį argumentą būtų lengviau naudoti jeigu ES pasuktų federalizmo keliu.

Jau anksčiau minėtas skeptiškas požiūris į NATO, atrodytų, nėra teisingas. Ši organizacija, sukurta pokario metu siekiant apsaugoti Europą nuo Sovietų Sąjungos, dabar yra stabilumo užtikrinimo aljansas. Šios organizacijos pagalba Europos taikos laikotarpis trunka daugiau nei 70 metų. ES armijos formavimo idėja niekina ir griauna šį NATO nuopelną. Toks veiksmas vienareikšmiškai  pablogintų santykius su JAV – ilgamete ir viena didžiausių Europos gynybos partnerių. Jau minėti ES lyderiai įsivaizduoja, kad ES turėtų vystyti atskirą gynybos planą, todėl pasitikėjimas ir geri santykiai su ilgamete partnere išmainomi į šiek tiek daugiau savarankiškumo. Į situaciją pažvelgus pragmatiškai, atsitraukimas nuo NATO, o konkrečiai nuo JAV, yra nelogiškas, nes Jungtinės  Amerikos Valstijos turi didžiausias karines pajėgas pasaulyje. Taip pat, NATO turi aiškią struktūrą ir valdyseną, dėl kurios yra sutarusios visos šalys narės, o ES armijos šalininkai neturi atsakymų į tokius klausimus kaip: kaip bus valdoma armija? Kaip ji bus finansuojama, kai valstybės  nesugeba skirti vos 2% nuo BVP? Kokiu pagrindu būtų struktūrizuojama kariuomenė? Kaip sprendimų priėmimo privilegija bus teisingai padalinta tarp ES armijos narių? NATO  turi atsakymus į šiuos klausimus tik, deja, dar ne visos valstybės skiria 2% nuo BVP gynybai. Visa tai, pagrįstai kelia abejones dėl ES armijos reikalingumo – jeigu egzistuoja organizacija, kuri siūlo ir išpildo ilgalaikius kolektyvinės gynybos planus, kam reikalingas naujo darinio kūrimas tai pačiai paskirčiai?

Apžvelgus argumentus panašu, kad ES armija nėra būtinybė. Ši idėja kelia daugiau klausimų nei sugeba pateikti atsakymų ar problemų sprendimų. Todėl tai supratus, atrodo, kad ES lyderiai kalbėdami apie ES armiją veikiau bando ambicingai atsiriboti nuo JAV, nuo valstybės, kuri nuo pat Antrojo pasaulinio karo išliko ištikima Europos sąjungininkė. ES valstybėms reiktų  persvarstyti požiūrį į NATO, nes istorinė patirtis rodo, kad ši organizacija buvo veiksminga ir gali būti tokia ateityje, jeigu ES valstybės, užuot kūrusios naują karinį darinį, vykdytų savo įsipareigojimus šiam aljansui.