Karo diskursą tyrusi mokslininkė: dabar apie didelius aukų skaičius jau lyg perskaitome ramiau, prie kavos

Sausio 10 d. į Vilnių buvo atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Prezidentūroje buvo diskutuojama ir viena aktualių temų, kaip išsaugoti dėmesį Ukrainai, kad Vakarai nenusigręžtų, neatsiribotų nuo šios temos ir padėtų Ukrainai toliau keliauti pergalės link.Naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. dr. Liudmila Arcimavičienė pasakoja apie tai, kaip karo naujienų pateikimas, citatos ta tema viešojoje erdvėje gali paveikti kiekvieno iš mūsų mąstymą, galimai ir elgesį bei ar iš tiesų karo tema tampa rutina?

Karo temoje negali išlikti neutralus

Iš tiesų viešoje erdvėje labai daug girdime apie tai, kad karas pabodo, tapo rutina ir kiek gi galima apie jį kalbėti bei rašyti. Jaučiamos tam tikros atstūmimo reakcijos. Todėl VU lingvistai pabandė pažiūrėti, kaip naujienų apie karą aprašymas galėtų paveikti žmogaus požiūriui į šį reiškinį ar net elgesį. Daroma prielaida, kad pasikartojantis neigiamas kontekstas gali rutinizuoti smurto naratyvo konstruktus, sumažindamas agresyvumo pojūtį ir suteikdamas neigiamam kontekstui legetimumą.

„Mes manytume, kad taip, kaip yra aprašomas karas, iš tiesų sukelia tam tikras neigiamas emocijas, bet ne dėl to, kad žurnalistai tai galėtų daryti sąmoningai, bet dėl to, kad pats karo naratyvas, karo diskursas iš esmės savyje turi tam tikrų neigiamų elementų (pvz., ideologinė priešprieša), kurie lemia žmonių ypatingai neigiamų emocijų rutinizavimą“, – pastebi VU Filologijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Liudmila Arcimavičienė.

Nuo pat plataus masto karo Ukrainoje pradžios buvo akivaizdu, kad žmonėms ir valstybėms reikia pasirinkti pusę, kurią palaiko. Mokslininkės teigimu, žmonės pasidalino į dvi labai aiškiai apibrėžtas stovyklas: Mes ir Jie.

„Mes – tai tie, kurie ginasi kare ir Jie, kurie mus puola, nuo kurių turime gintis. Daugybė mokslininkų yra pastebėję, kad ši ideologinė priešprieša laikui bėgant gali būti pakankamai žalinga kalbant apie žmogaus emocijas, jų kasdienį gyvenimą. Tai iš tiesų mes suprantame, kad kiekviena konfliktinė situacija visuomet yra labai kompleksinė ir kartais negali vienareikšmiškai pasirinkti. Tačiau karo naratyvas lyg ir sąlygoja būtiną pasirinkimą tarp šių dviejų pusių ir negali būti kitos nuomonės – negali išlikti neutralus“, – sako lingvistė.

Anot jos, jeigu bandytum išlikti neutralus, lyg atsisakytum tokių žmogiškų, universalių, besąlygiškai svarbių vertybių kaip laisvė, nepriklausomybė, kas žmogui būtų labai skausminga.

Kaip veikia karo naujienų pateikimas?

Apie karą pasisakymus Lietuvos žiniasklaidoje tyrusi mokslininkė pastebi, kad naujienose Jie be abejo, yra labai kritikuojami, nes karas turi būti legetimizuojamas, t. y., ta pusė, kurią palaikome turi būti aiškiai pristatoma. Pirmiausia, tai matosi citavime, kuris yra pateikiamas naujienose.

„Pagal citatų skaičių karo naujienose pirmauja Ukrainos atstovų pasisakymai (12 proc.), antroje vietoje yra Amerikos atstovai, paskutinėje vietoje – Rusijos atstovai (0,19 proc.). Kalbant apie citatas, Rusijos atstovai nėra cituojami pilnai, pateikiamos tik tam tikros ištraukos iš jų citatų“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

Apskritai žiniasklaidoje aprašinėjant karą, Jie pusė yra Rusija, Kremlius, Putinas, nėra kito referento kaip „žmonės“, tuo tarpu kalbant apie Ukrainą visuomet minimi Ukrainos žmonės, šalies prezidentas. Net Rusijos valstybė pradėta rašyti mažąja raide.

Mokslininkė pastebi, kad galimai ir dėl to gali kilti priešiškumas kitiems mūsų valstybės visuomenės nariams, nes Lietuvoje gyvena žmonės, kurie yra rusų kilmės arba atvykę iš Rusijos. Jie pradeda kelti baimę, gali atsirasti nesąmoningas priešiškumas jiems, rusų kalbai, kas buvo pastebima netrukus po to, kai prasidėjo karas.

„Pati pamenu, karui prasidėjus, buvo labai daug pasisakymų, kad taksistai vis dar kovoja muzika, rusų kalba ar klauso radiją rusų kalba ir kodėl taip yra? Juk čia mūsų priešas. Tokiu būdu karo diskursas iš tikrųjų gali daryti įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui, pakantumui kitam asmeniui ar reiškiniui, suvokimui apie agresyvumą ir pačiam agresyvumui“, – sako dr. L. Arcimavičienė.

Apie ką daugiausiai kalbama karo naujienose?

L. Arcimavičienė su komanda išskyrė, apie ką daugiausiai yra kalbama karo naujienose. Visų pirma, pateikiami karo technikos aprašymai, kurie yra labai įvairūs, labai detalūs, su daugybe skaičių ir pavadinimų. Kita dažna informacija karo aktualijų pranešimuose yra apskritai skaičių pateikimas (pvz. aukų skaičiai).

„Šie aprašymai prisideda prie tokio kognityvinio disonanso paaiškinimo arba kūrimo individualiame gyvenime, kuomet agresyvumas, yra ne tai, kad pateisinamas, bet jisai yra racionalizuojamas. Tai, kas gali būti apskaičiuota, numatyta, suplanuota? Tai iš vienos pusės tas agresyvumo racionalizavimas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kad karas kontroliuojamas, veiksmas vyksta, judame pergalės link. Ir tuomet tikimasi rezultato, bet iš kitos pusės po to pateikiami žuvusių žmonių skaičiai. Žmogus, kaip ir technika, tampa tam tikrais statistiniais vienetais“, – teigia mokslininkė.

Tokiu atveju daroma prielaida, kad žmogus kaip vertybė lyg darosi mažesnė, empatijos pradeda mažėti, žmonės darosi pakantesni mirčiai.

Pasak tyrėjos, pradžioje karo naujienose vyraujanti emocija buvo baimė ir siaubas. Na, kaip taip gali atsitikti? 21 amžiuje prasidėjo karas, kaip tai yra įmanoma? Iš esmės siaubą kėlė kiekvienas pateiktas aukų skaičius. Dabar apie didelius aukų skaičius jau lyg perskaitome ramiau, prie kavos. Kasdieniniame gyvenime žmogaus gyvybė tampa tuo statistiniu vienetu, tai tampa rutinos dalimi.

„Toks yra kalbos poveikis, kai skaitome tam tikrus pranešimus ilgesnį laiko tarpą, iš tiesų atsiranda tam tikros asociacijos ir žmogus nesąmoningai pradeda vertinti situaciją būtent taip, o ne kitaip, net negali tokio vertinimo suvaldyti. Karo naratyvas visada turi savo pasekmes. Kokios tos pasekmės – mes norime ištirti. Kaip žmonės Lietuvoje jaučiasi“.

Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad naujienose randama ir labai daug santykių aiškinimosi tarp šalių. Tarpusavio santykių naratyvas pritaikomas valstybėms. Toks naratyvas yra naudojamas kalbant apie karą ir apie politinius santykius, arba kas Ukrainą iš tiesų palaiko, kas išduoda dėl pinigų, ekonominės naudos?

Žmonėms reikia dramatiško turinio

Žmonės savo kasdieniame gyvenime yra pratę prie dramatinio turinio (žiūri tam tikrus filmus, skaito knygas), todėl iš kovos su blogiu irgi tikimasi dramos, pergalės. Žmonės nesąmoningai reaguoja ir laukia tik tokio norimo rezultato, negali pripažinti jokio kito. Bet karas vyksta jau beveik trejus metus, laukta pergalė neateina, todėl gali įvykti tokių naujienų rutinizavimas ir atstūmimas.

Žiniasklaidoje karo tema cituojami asmenys taip pat brėžia tam tikrą dramatizmo kryptį. Volodymyras Zelenskis pasirinko labai aiškią komunikacijos strategiją – nuosekliai pranešti apie žuvusiųjų skaičius ir tokiu dramatišku būdu nepamesti dėmesio nuo karo Ukrainoje.

Pasak lingvistės, karo laikotarpiu politiniai lyderiai ir jų kalbėjimas, kreipimasis į žmones yra be galo svarbus. Savo kalba jie bando suvienyti tautą, mobilizuoti, sužadinti norą laimėti.

„Volodymyras Zelenskis ištisai kalba apie „taikos formulę“. Tai lyg suponuoja, kad mes turime formulę ir jeigu ją pritaikytume, tai taika atsirastų, bet taip nepavyksta. Be to, jis visuomet į savo kalbas įtraukia Ukrainos tautą, žmones, naudodamas įvardį „mes“: mes dirbame mes stiprūs, taip mobilizuodamas ir ramindamas tautą. Pagrindiniai teminiai konceptai, kuriuos naudoja Zelenskis yra laisvė, stiprybė, pergalė prieš blogį“, – pastebi pašnekovė.

Kaip išlaikyti dėmesį ir empatiją?

Paklausta, kaip galima būtų išlaikyti dėmesį informaciniam turiniui apie karą, bet kartu ir nelaikyti žmonių nuolatinėje nerimo būsenoje, dr. L. Arcimavičienė sako, kad geriausias būdas yra kalbėti ir rašyti apie žmones, pateikti jų tikras asmenines istorijas, pasakoti, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi, kodėl jiems asmeniškai pergalė yra svarbi.

„Skaitydami tokius tekstus tampame labiau empatiški kitiems žmonės, jų gyvybių praradimui, nes karo naratyvas, naujienose naudojama statistika tik mažina žmonių empatijos jausmą ir didina agresyvumo pateisinimą ar net sustiprėjimą“, – akcentuoja VU Filologijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Liudmila Arcimavičienė.

Ekspertė pataria kasdieniniame gyvenime atkreipti dėmesį į paprastus dalykus: kaip mes naudojame žodžius, kaip kalbame.

„Kiekvienas žodis yra be galo svarbus (nes jis daro įtaką ir mūsų elgesiui) ir ypatingai tokiu sudėtingu laikotarpiu, kuomet vyksta karas, kuomet rašoma apie karą. Didesnė atsakomybė čia atitenka žurnalistams, nes jie turi pateikti ir faktus, ir dar pasakyti tokius žodžius, kad jie mažintų poveikį agresyvumui“, – pastebi pašnekovė.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.