K. Girnius. Katalonijos tramdymas – Lietuvos tyla

Ispanijos valdžia griebiasi ypatingų priemonių, siekdama užkirsti kelią Katalonijos ketinimams šį sekmadienį pravesti referendumą dėl nepriklausomybės.

Praeitą trečiadienį Ispanijos policija Katalonijoje konfiskavo beveik 10 milijonų balsalapių, kurie turėjo būti naudojami referendume. Tą pačią dieną teisėsaugos pareigūnai surengė kratas keliose Katalonijos regioninės vyriausybės būstinėse Barselonoje ir sulaikė 13 pareigūnų. Jie buvo paleisti vėliau. Ispanijos vyriausybė ne kartą perspėjo, kad bus keliamos bylos pareigūnams, kurie prisidės prie referendumo rengimo. Savaitės pradžioje policija per reidą privačioje siuntų tarnyboje konfiskavo daugiau negu tūkstantį pranešimų, kuriuos buvo ketinama išsiuntinėti referendumo balsavietėse dirbsiantiems katalonams.

Barselonoje apie 40,000 piliečių išėjo į gatves protestuoti. Katalonijos regiono vadovas pareiškė, kad centrinė valdžia „de facto suspendavo Katalonijos savivaldą“ ir peržengė tas raudonąsias linijas, kurios skyrė ją nuo represinių ir autoritarinių režimų. Savivalda neketina atšaukti referendumo, bet sunku įsivaizduoti, kaip dabartinėmis sąlygomis bus galima jį sklandžiai pravesti, nors daugiau negu 700 burmistrų (iš 948 Katalonijos regione) teigia, kad jie nepaisys centrinės valdžios grasinimų.

Įtampa tarp Madrido ir Barselonos neatslūgs, o didės. Prieš trejus metus lapkričio mėnesį vykęs patariamasis, neįpareigojantis referendumas buvo paskelbtas neteisėtu. Bet tuo metu Madridas nesigriebė ypatingų priemonių jam žlugdyti. Pastarųjų dienų centrinės valdžios veiksmai nebus greitai užmiršti, ypač, jei kai kuriems Katalonijos politikams bus iškeliamos baudžiamosios bylos. Reikia tik įsivaizduoti, kaip 1989–1990 m. mes būtume reagavę, jei Maskva panašiomis priemonėmis būtų mėginusi užkirsti kelią į nepriklausomybę, sulaikiusi, net kelioms valandoms, įtakingus Sąjūdžio narius. Ispanijos teismai irgi aktyviai dalyvauja, siekdami tramdyti nepriklausomybės šalininkus. Antai metų pradžioje Vico miestelio savivaldybės narė Joan Coma buvo apkaltinta maišto kurstymu, nes sakė, kad pilietinis nepaklusnumas yra priimtina priemonė nepriklausomybei iškovoti.

Katalonų nuostatos dėl nepriklausomybės nėra vienareikšmės. Apklausos rodo, kad pusė, gal net šiek tiek mažiau, katalonų pritaria nepriklausomybei, bet apie 80 proc. įsitikinę, kad būtina leisti žmonėms referendumu pasisakyti šiuo klausimu. Nepaisydamas jų valios, Madridas rizikuoja juos pastūmėti į nepriklausomybės šalininkų, arba bent į centrinės valdžios priešininkų gretas. Nepasitenkinimą didina ir tai, kad centrinė valdžia dešimtmetį pozityviai nepaiso Katalonijos skundų, kad ji yra finansiškai ir ūkiškai išnaudojama. Katalonija valstybės iždui perveda gerokai didesnę dalį savo BVP nei bet kuris kitas ES regionas, bet sulaukia neproporcingai mažiau investicijų į jos infrastruktūrą.

Pasipiktinimas Madrido finansų ir ūkio politika nėra pagrindinė paskata nepriklausomybės siekiui. Katalonai pabrėžia, kad jie yra sena, istorinė tauta, kuri tik prieš 300 metų buvo prievarta inkorporuota į Ispaniją. Net priespaudos sąlygomis ji išsaugojo savo kultūrą ir kalbą. Nepriklausomybės šalininkai nurodo, kad yra ženkliai daugiau katalonų (virš 7 milijonų) negu švedų, norvegų, slovakų ir daugelio kitų mažesnių Europos tautų, kurios turi savo nacionalines valstybes. Katalonai siekia panašių teisių savarankiškai lemti savo likimą, kuriomis džiaugiasi beveik visos kitos Europos tautos. Tautų apsisprendimo teisė pažeidžiama, jei nepaisomas subrendusios tautos noras atsiskirti, sukurti savo valstybę ir išrinkti jos siekius įgyvendinančią valdžią.

Vienybės šalininkai kitaip vertina padėtį. Jie nurodo, kad 1978 m. referendumu patvirtinta Ispanijos konstitucija, už kurią balsavo ir Katalonijos gyventojų dauguma, pabrėžia šalies „nesuskaidomą vienybę“. Suverenumas priklauso visiems Ispanijos žmonėms, tad reikia visų jų, o ne tik atskirų regionų gyventojų, pritarimo, norint keisti šalies struktūrą. Ispanijos konstitucinis teismas ne kartą priėmė nutartis, nurodančias, kad Katalonijos ketinimai rengti referendumus prieštarauja konstitucijai. Centrinė valdžia aiškina, kad ji gina konstituciją ir teisinės valstybės viršenybę prieš mėginimą rengti neteisėtą referendumą. Madridas dar nuogąstauja, kad kiti regionai, pvz., baskų, gali sekti katalonų pavyzdžiu ir mėginti atsiskirti

Madridas veikiausiai sužlugdys referendumą, bet pasieks tik Pyro pergalę. Katalonai nenurims, kol jausis diskriminuojami. Vienas būdas stengtis išbristi iš aklavietės – tai keisti konstituciją, kad ji užtikrintų didesnes autonominių regionų teises, gal net sukurtų federacinę valstybę. Kitas variantas yra leisti regionams atsiskirti, bet tik jei atsiskyrimui pritaria kvalifikuota gyventojų dauguma – tarkime, 60 proc. Dabartinis ministras pirmininkas Mariano Rajoy tam nepritars, jis mano, kad anksčiau ar vėliau katalonai susitaikys su savo likimu ir nurims. Ši viltis kol kas nepasiteisino, nepasiteisins ir artimoje ateityje.

Europos sąjungos šalių vyriausybės tyli, kaip jos tylėjo metų pradžioje, kai Katalonijos politikai buvo persekiojami dėl savo nuomonės reiškimo. Suprantamas noras nesupykdyti Ispanijos vyriausybės, nesikišti į narės vidaus reikalus. Bet tai nepateisina abejingumo tautos norui spręsti savo likimą.

Lietuvos valdžios tyla sunkiau suprantama, nes praeityje mūsų padėtis kai kuriais atžvilgiais buvo panaši į Katalonijos. Tiesa, Ispanija yra demokratija, SSSR buvo autoritarinė represinė valstybė, bet kai Lietuva veržėsi į laisvę, Maskvos ranka buvo gerokai sušvelnėjusi. Kaip minėjau, nepriklausomybės siekiantys Sąjūdžio vadovai nebuvo suiminėjami, nesistengta atšaukti rinkimų į Aukščiausiąją tarybą, nors buvo aišku, kad Sąjūdis juos laimės. Gorbačiovas irgi kalbėjo apie įstatymų viršenybę, bet ar būtume pritarę leisti visasąjunginiam referendumui, taigi visai sovietijai, nutarti, ar turime teisę į savo valstybę. Ir piktinomės, kai Vakarai mus ragino laikytis santūriai, nesukelti bėdų Gorbačiovui ir jo perestroikai.

Lietuvos diplomatai didžiuojasi savo drąsa. Žiūrėkite, kaip atvirai smerkiame Rusiją. Bet lengva kritikuoti šalį, kai ją kritikuoja bene visi. Palaikyti Kataloniją būtų visai kitas dalykas, Madrido reakcija būtų greita ir pikta. Tai gal priežastis susilaikyti nuo viešo pareiškimo. Bet kaip maža tauta turėtume užjausti katalonų aspiracijas, bent tyliai raginti Madridą permąstyti savo politiką, ieškoti būdų tenkinti katalonų siekį įgyti gerokai svaresnį žodį, lemiant savo likimą. Kadaise kritikavę Vakarus dėl jų baikštumo, šiuo svarbiu klausimu juos mėgdžiojame. Drąsos, gal ir principingumo nė kvapo.

Perspausdinta iš DELFI.lt