Ieva Koreivaitė. Ar užteks fiziškai sunaikinti „Hamas“?
Šio komentaro tikslas – paaiškinti, kokie yra „Hamas“ išpuolio tikslai, įvardyti sistemines priežastis, kodėl „Hamas“ yra gyvybinga organizacija. Ar užteks fiziškai sunaikinti „Hamas“, kad smurto protrūkiai nepasikartotų, ar vis tik reikia atsigręžti į Vidurio Rytų regiono problematiką ir į Palestinos okupacijos faktą?
„Hamas“ donorai ir Vidurio Rytų regiono situacija
Kodėl „Hamas“ pajėgi finansiškai, aišku – organizacija turi stiprius užsienio donorus: Kataras, Iranas („Hamas“ lyderis Ismailas Hanijehas interviu pripažino, kad praėjusiais metais gavo 70 mln. dolerių karinę paramą iš Irano, bet, manoma, kad ji didesnė), Turkija teikė kasmetę paramą (žiniasklaidos šaltiniuose buvo minimi 300 mln. dolerių). Dar vienas finansavimo šaltinis – labdaros fondai, per kuriuos finansinę paramą skiria Palestinos diaspora ir visi, kas palaiko ginkluotą pasipriešinimą. Matome, kad aplinkinės arabų šalys ir Izraelis siekė normalizuoti santykius, pasirašydami vadinamuosius Abraomo susitarimus, bet mažiau žinome apie Persijos įlankos šalių vyriausybių ir visuomenių poliarizaciją. Visuomenės nepalaiko savo vyriausybių sprendimo megzti santykius su Izraeliu, turi labai stiprų sentimentą Palestinos išsivadavimo idėjai ir moka religinius mokesčius ar aukoja į fondus, teikiančius paramą „Hamas“. Tokių fondų veikla stabdoma antiteroristiniais įstatymais, bet dygsta vis nauji. Beje, ne visos šalys „Hamas“ laiko teroristine organizacija. Kai kurios akcentuoja, kad 2006 metais „Hamas“ laimėjo rinkimus Gazos ruože ir yra teisėta politinė galia. Tokios pozicijos laikosi, pavyzdžiui, Turkija, Kinija, Rusija, Šveicarija, Norvegija, Brazilija, Alžyras ir kt. Beje, ir Jungtinių Tautų (JT) balsavimas, siekiant pasmerkti „Hamas“ dėl teroristinių veiksmų, nesulaukė reikiamo palaikymo. Tad „Hamas“ vertinimas nevienareikšmiškas ir atitinkamai finansavimo šaltiniai nėra tik nelegalūs nevyriausybiniai kanalai ar kelios radikalios valstybės donorės.
Klausimas, ar šie donorai dega Palestinos klausimu? Galbūt, bet ne tik. Dar viena „Hamas“ gyvybingumo priežastis – Vidurio Rytų regiono varžytuvės. Regionas patiria didžiulę įtampą po konfliktų, įvykusių Irake ir Sirijoje, JAV įtakos mažėjimo, Turkijos ambicijų augimo, Rusijos atėjimo į regioną ir to, kad Iranas nori plėsti įtaką.
Iranas šiame konflikte matomas kaip centrinis žaidėjas, tad norisi plačiau paaiškinti šios šalies interesą. Ji turi savo įtakos sferą: Libanas, Sirija, Irakas, tad „Hamas“ valdoma „Islamo valstybė“ galėtų būti dar viena Irano sąskaitoje. Iranas yra ideologinė valstybė, jis nori matyti kylantį islamistinį bloką, kurio pajėgumas yra ir Irano saugumo strategija. Kita vertus, „Hamas“ judėjimas jau yra pliusas Irano sąskaitoje ar net didesnis privalumas, nei susikūrusi Palestina, nes „Hamas“ tada nebebūtų senasis „Hamas“ ir, tikėtina, kur kas mažiau palankus Iranui, nei yra konflikto stadijoje. Kaip žinome, radikalūs sunitai nelabai mėgsta radikalių šiitų. Tikėtinas tas scenarijus, kad Iranui norėjosi tik konflikto, kuris Saudo Arabiją ir Izraelį sustabdytų nuo bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo. Irano ir Saudo Arabijos santykiai apibūdinami kaip šaltasis karas, tad gerėjančios Saudo Arabijos gyventojų pozicijos yra Irano pralaimėjimas. Dėl kilusio konflikto jie turi atidėti planus, nes dabar tai reikštų visišką susipriešinimą su savo, Palestinai sentimentalia visuomene bei nemaža dalimi vidinio Saudo Arabijos gyventojų klano. Iranui šį konfliktą palanku turėti ir dėl to, kad tokiu būdu jis gali pateisinti finansų eikvojimą regione ir, svarbiausia, atgaivinti revoliucinę dvasią – priminti savam politiniam elitui, kuris kartais nuslysta į nuosaikumą, jog radikalizmas būtinas.
Rusijos interesai yra daugiau Ukrainoje nei Vidurio Rytuose, vis tik Rusija seniai suprato, kad dalykai sprendžiami Vidurio Rytuose ir kad užėmus geras pozicijas bei esant tinkamam susipriešinimo lygiui įmanoma įgyti privalumų kituose frontuose. Galime atsiminti, kad Izraelis atsisakė ir uždraudė kitoms šalims tiekti Izraelyje pagamintus ginklus Ukrainai. Tai buvo Rusijos manipuliacija. Paaiškinu: per Sirijos karą Iranas panoro įtvirtinti Libane veikiančią „Hezbollah“ Sirijos Golano aukštumose, palei Izraelio sieną. Sirijos prezidentas Bašaras Al Asadas nepritarė idėjai, nes tada Sirija atsiduria Izraelio taikinyje. Iranui teko prašyti Sirijoje esančios Rusijos, kuri leido „Hezbollah“ atvesti į Siriją, tad Iranas yra prasiskolinęs Rusijai. Gal iš čia (tikrai ne tik) ir Irano dronai Ukrainos kare. Tačiau tada Rusija leido Izraeliui bombarduoti „Hezbollah“ Golano aukštumose ir taip Izraelis prasiskolino Rusijai.
Regionas yra nestabilus ir visa tai vienaip ar kitaip persikelia į Izraelio ir Palestinos konfliktą. Turbūt nėra nė vienos valstybės, įskaitant arabiškas kaimynes, kurioms dėl vienokių ar kitokių strateginių, ekonominių priežasčių šio konflikto nereikėtų, daugelis gerokai nuliūstų jam pasibaigus. Tad natūralu, „Hamas“ gavo ir gaus didelę finansinę paramą, kad kovotų toliau, o kaip žinome, blokuojamoje Gazoje tai geriausiai mokamas atlyginimas. Esu girdėjusi ne vieną palestinietį kaltinant būtent Iraną ir kitus finansinius donorus, kurie palaiko „Hamas“ pajėgumą – jei tai nevyktų, gal ateitų ramesnis laikotarpis. Vis tik Vidurio Rytų regionas vargiai artimu metu išlips iš chaoso, tad ir „Hamas“ ar kitų radikalių organizacijų rėmėjai niekur nedings.
„Hamas“ ne tik donorų įrankis – tai iš Palestinos problemos išaugusi organizacija
Vis tik „Hamas“ egzistuoja, yra gyvybinga, o sunaikinta gali ataugti kitokiais pavadinimais ne vien dėl išorinių galių interesų. „Hamas“ vertinimas vien kaip užsienio interesų įrankio nukreipia dėmesį nuo Izraelio vyriausybės ir atsieja dabartinį konfliktą nuo Palestinos situacijos. „Hamas“ savęs niekaip negalėtų įteisinti kaip palestinietiško judėjimo, jei nebūtų okupacijos ir sisteminio smurto prieš palestiniečius fakto. Nuo 1967 metų Izraelis yra okupavęs Vakarų krantą ir Gazos Ruožą, t. y. teritorijas, kuriose turėtų atsirasti Palestinos valstybė.
Kelerius pastaruosius metus Izraelio ir Palestinos konfliktas buvo itin ūmus. Izraelio vyriausybė okupuotame Vakarų Krante intensyviai pagal tarptautinę teisę, konkrečiai, Ketvirtąją Ženevos konvenciją plėtė nelegalias žydų naujakurių gyvenvietes, vadinamas nausėdijomis. Norint ekspresyviau paaiškinti Vakarų kranto situaciją, galima pasakyti, kad teritorija atrodo kaip rėtis: Palestinos savivalda visiškai kontroliuoja tik apie 18 procentų teritorijos ir dar 22 – iš dalies (tik administracinius klausimus). Palestiniečiai iš jiems nuosavybės teise priklausančių būstų išstumiami prievarta. Okupuotoje teritorijoje žydų naujakurių yra apie 450 tūkst., o Palestinai turinčioje priklausyti Rytų Jeruzalėje – dar apie 220 tūkst. Naujakurių smurtas prieš palestiniečius toleruojamas – per metus dėl Izraelio veiksmų žūsta keli šimtai palestiniečių civilių (JT šaltinis, fiksuojantis aukų skaičius: https://www.ochaopt.org/data/casualties). Palestiniečiams kai kuriose Vakarų Kranto zonose net už administracinius prasižengimus taikoma karo teisė – juos teisia karo tribunolas. Neminint kasdienės apartheidinės politikos. Turbūt nėra Palestinoje šeimos, kuri nebūtų patyrusi vienokio ar kitokio sisteminio smurto, nekalbant apie diskriminaciją iš Izraelio pusės.
Tokia Vakarų kranto situacija žymiai geresnė nei Gazos Ruožo. Gazos okupacija vyksta blokados forma. Iš ten Izraelis 2005 metais iškeldino naujakurius, negalėdamas užtikrinti jų saugumo. Gaza yra aptverta tvora, išėjimas į jūrą taip pat blokuojamas. Izraelis kontroliuoja ir riboja visų resursų patekimą į Gazą bei yra sukėlęs humanitarinę krizę. Gaza vadinama koncentracijos stovykla ar kalėjimu po atviru dangumi. Nenuostabu, kad visuomenė, kurioje tokiomis sąlygomis auga trečia palestiniečių karta, puikus naujų karių rekrutavimo laukas.
Tiesa, nors nepriklausomos Palestinos idėja tarp palestiniečių yra stipri, o okupacinės skriaudos tik intensyvėja, „Hamas“ niekada neturėjo stipraus palaikymo ar net turėjo menką palaikymą partijos „Fatah“ valdomame Vakarų krante (apie 10 procentų). „Hamas“ pasisako už „Islamo valstybės“ sukūrimą ir dauguma palestiniečių tikrai nenori gyventi tokioje valstybėje bei iš principo nepalaiko teroristinių metodų. Vis tik „Hamas“ palaikymas auga kiekvieną kartą, kai prasideda konfliktas. Galime pasižiūrėti į apklausų duomenis: prieš šiandienį konfliktą atliktas tyrimas rodo, kad „Hamas“ palaikė tik tarp 27 ir 31 procento palestiniečių. Tačiau 2021 metų pavasarį net 53 procentai palestiniečių manė, kad „Hamas“ turėtų atstovauti Palestinos žmonėms ir tik 14 pasisakė už Palestinos savivaldos prezidentą Mahmudą Abasą bei jo partiją „Fatah“. Ši apklausa buvo atlikta po 2021 metų 11 dienų karo tarp „Hamas“ ir Izraelio. Tuo metu Izraelio saugumo pajėgos šturmavo musulmonams šventą vietą – Al Aksos mečetę, o Rytų Jeruzalėje vyko žydų ultranacionalistų kasmetės eitynės, kuriomis jie išreiškia džiaugsmą dėl besiplečiančios Rytų Jeruzalės aneksijos. „Hamas“ pareikalavo atsitraukti iš Al Aksos ir paleido raketas iš Gazos ruožo. Į tai Izraelis atsakė Gazos ruožo bombardavimu, per kurį žuvo 250 palestiniečių, Izraelio pusėje buvo 11 žūčių.
Galima sakyti, kad apklausos duomenys, rodantys augančią paramą „Hamas“, nusako konflikto dinamiką. Formulė paprasta – mažiau tiesioginio ar apartheidinio smurto prieš palestiniečius, mažiau paramos „Hamas“. Įdomu būtų sužinoti, koks nuošimtis palestiniečių šiandien remia „Hamas“, po to, kai jų karinis sparnas „Al Qassam“, vykdydamas karinę operaciją Izraelyje, panaudojo tiek smurto prieš Izraelio civilius. Ankstesnis „Hamas“ metodas iš esmės buvo raketų be taikiklių atakos į Izraelio teritoriją.
Prie palestiniečių palankumo „Hamas“ prisideda ir tuo, kad turi stiprią socialinės rūpybos programą. Noriu priminti, kad „Hamas“ Gazoje – ne tik karinė galia, bet ir politinė valdžia. Dešimtajame dešimtmetyje „Hamas“ 85 procentus biudžeto skyrė socialinėms paslaugoms, tad nestebina, kad 2006 metais laimėjo rinkimus, o vėliau išlaikė palaikymą per tolesnę socialinę rūpybą. 2007-aisiais iš Irano gautą 60 mln. paramą „Hamas“ panaudojo kasmėnesinėms išmokoms darbininkams ir žvejams, kurie prarado verslus dėl Izraelio draudimo užsiimti žvejyba. „Hamas“ ideologija orientuota į socialinę rūpybą, o „Hamas“ narių šeimoms skiriamas ypatingas dėmesys. Tokia rūpyba Gazos ruože, kuriame žmonės įkalinti be galimybės ištrūkti, gali būti įtraukiantis dalykas. Kalbant apie Vakarų krantą ir čia esantį „Hamas“ palaikymą, gali būti, kad ne „Hamas“ yra tenkinanti, o „Fatah“ yra nuvilianti politinė jėga. Pasitikėjimas korumpuota prezidento M. Abaso valdžia žemas, nekalbant apie tai, kad nuo 2009 metų nebuvo organizuoti rinkimai. Taigi, M. Abaso išlikimas pozicijoje nematomas kaip teisėtas ar atstovaujantis palestiniečiams.
Nuo pat įkūrimo pradžios „Hamas“ rodė ženklus, kad jiems rūpi Palestinos valstybingumas. 1987 metais po pirmosios palestiniečių intifados „Hamas“ susikuria religinės labdaros organizacijos, susijusios su Musulmonų brolija Egipte, pagrindu. Tuo metu chartijoje „Hamas“ savo tikslus apibrėžia kaip globalius islamistinius ir kvestionuoja Izraelio teisę egzistuoti. Dažnai girdžiu, kaip „Hamas“ tebėra apsvarstoma senomis kategorijomis. Vis tik ji stipriai pasikeitė ir šiuo metu struktūra yra atsiskyrusi nuo Musulmonų brolijos bei virtusi organizacija su lokaliais, nacionalistiniais tikslais. Nuo 2010 metų jie sutinka įkurti Palestinos valstybę su 1967-ųjų sienomis, o 2017-aisiais „Hamas“ vadovas Chaledas Mašalas pasakė, kad, jei okupuotose teritorijose bus sukurta Palestina, yra pasiruošęs nutraukti ginkluotą pasipriešinimą. Tad Izraelio teisės egzistuoti jie nelaiko abejotina. Lūžiniu laikotarpiu Palestinos valstybingumui galėjo tapti 2012-ieji, „Hamas“ atsisakius teroristės veiklos. „International Crisis Group“ ataskaita skelbia, kad per 2013 metus iš Gazos ruožo buvo iššauta mažiau raketų nei per visą laiką nuo 2001-ųjų, be to jos priklausė kitoms radikalioms grupėms. Izraelio saugumas patvirtino, kad „Hamas“ taikė griežtus raketų paleidimo kontrolės metodus ir tam sukūrė specialius policijos būrius. Taip pat 2014 metais „Hamas“ sutiko taikytis su „Fatah“ ir suformuoti vyriausybę, kuriai vadovautų M. Abasas („Fatah“ lyderis ir Palestinos administracijos prezidentas). Vis dėl to Izraelis nusprendė su jungtine vyriausybe nesiderėti. Paskui Benjaminas Netanjahu apkaltino „Hamas“ pagrobus Izraelio paauglius ir Izraelis pradėjo atakuoti Gazą. Vėliau Izraelio policija paneigė premjero pranešimą – „Hamas“ nebuvo susijusi su minėtu pagrobimu, tačiau Gazos ruožas buvo subombarduotas su tūkstančiais palestiniečių civilių.
Mano suvokimu, kai „Hamas“ redukuojame iki teroristinių smogikų statuso ar kai juos matome kaip užsienio valstybių įrankį, prarandame perspektyvą – „Hamas“ sunaikinimas fiziškai gali neatnešti taikos, nes be okupacijos ir sisteminio smurto panaikinimo negalime tikėtis, kad palestiniečiai neturės ginkluotų pasipriešinimo judėjimų. Turbūt aišku, šiuo atveju terorizmas – sistemos ydos rezultatas.
„Hamas“ tikslai
Neabejotinai „Hamas“ tikslas – Palestinos valstybė. Kitas klausimas, koks šios operacijos tikslas. Žinant neproporcingo Izraelio atsako precedentus, kyla klausimas, kodėl „Hamas“ ryžosi susinaikinti. Manau, vienas iš „Hamas“ tikslų buvo palestiniečius Gazos ruože ir Vakarų krante pabudinti trečiajai intifadai. Kitaip sakant, atidaryti pilietinio pasipriešinimo frontą Vakarų krante. Operacijai vadovaujantis Mohamedas Deifas vaizdo įraše palestiniečius kvietė sukilti. Galime prisiminti, kad pirmoji palestiniečių intifada Izraelį privertė sudaryti Oslo susitarimus. Jais palestiniečiai pripažino Izraelio valstybės egzistavimą, o Izraelis – Palestinos išsivadavimo organizaciją kaip palestiniečiams atstovaujančią sąjungą bei pažadėjo derėtis dėl tolesnių žingsnių Palestinos valstybingumo link. Antroji intifada kilo, kai 2000 metais per Camp Davido susitarimus nebuvo pasiekta jokių rezultatų. Berezultatis laikotarpis tęsiasi iki šiol ir dėl Izraelio vykdomos Vakarų kranto aneksijos tuoj neliks teritorijos, kurioje Palestina galėtų kurtis. Manau, tikima, kad tik trečioji intifada galėtų sustabdyti Vakarų kranto galutinę aneksiją bei Palestinos idėjos sunaikinimą.
Šiuo metu nėra aišku, ar Vakarų krantas sukils. Ar palestiniečių pabėgėliai, gyvenantys aplinkinėse šalyse, jungsis prie „Hamas“. Pranešama, kad Jordanijos pasienyje matyti aktyvumas, sienos link eina tūkstančiai žmonių, tikėtina, yra palestiniečiai, kurių šalyje – apie 2 mln. Jei neatsidarys papildomi pilietinio pasipriešinimo frontai arba jei nebus atsako iš arabiškų valstybių, Irano, „Hezbollah“ ar kitų radikalių Irake ir Sirijoje veikiančių grupuočių, „Hamas“ bus sunaikinti. Ir keista, kad jie taip neapsiskaičiavo, nes nėra nei tokie islamistai, kuriuos tenkintų masinė savižudybė, nei tokie bevaliai, kad pasitarnautų Irano ar Rusijos strateginiams interesams. Arba dar ko nors nežinome.
Ar „Hamas“ sunaikinimas gali išspręsti problemą?
Pirmiausia, sunaikinti „Hamas“ išvengus tūkstančių civilių aukų nepavyks. Jau dabar matome, kad yra daugiau nei 1,5 tūkst. palestiniečių aukų, iš kurių dauguma civiliai. Izraelis panaudojo baltojo fosforo aviacines bombas smūgiams Gazoje ir taip pažeidė įsipareigojimą saugoti okupuotų teritorijų civilius. Ši cheminė medžiaga palieka stiprius nudegimus ir padarinius visam gyvenimui. Galime prisiminti 2014 metų Gazos konfliktą. JT Žmogaus teisių tarybos duomenimis, Gazos ruože per Izraelio bombardavimą žuvo 2 251 žmogus, iš kurių 65 procentai buvo civiliai. Izraelis tada uždarė Gazos ruožą humanitarinei pagalbai, neįleido organizacijos „Gydytojai be sienų“, žuvo daug humanitarinių darbuotojų. Tad „Hamas“ sunaikinimo kaina turi būti įvertinta ir bus neproporcinga ir nepateisinama, jei lygiagrečiai „Hamas“ sunaikinimo neis sisteminių sąlygų pasipriešinimui panaikinimas. T. y. okupacijos panaikinimas ir kiti konstruktyvūs pasiūlymai palestiniečiams. Jei tai nebus padaryta, „Hamas“ pakeis kita ginkluotą pasipriešinimą vedanti grupuotė.
Konkrečiai ši Izraelio vyriausybė, kurios valdančioje koalicijoje yra kelios ultranacionalistų partijos, patikino savo piliečius, kad jie gali būti saugūs, taikant spaudimą ir nesiūlant jokio plano palestiniečiams. Izraelio saugumo strategija rėmėsi kontroliuojamo konflikto idėja. Vis tik ši arogantiška strategija nesuveikė ir tai pamatėme šeštadienį. Žinoma, Izraelis dabar ginsis, lygiagrečiai kuriamas naratyvas, kad derėtis neįmanoma ir nekonstruktyvu, nes, susikūrus Palestinai, Izraelio sienos būtų neapginamos. Kita vertus, dabartinė strategija saugumo taip pat neužtikrina.
Beje, Izraelyje yra opozicija šiai B. Netanjahu strategijai. Ir jis turi aiškią tradiciją, kurią po šešių dienų karo pradėjo Izraelio premjerė Golda Meir. Ji svarstė apie Palestinos valstybingumą ir, tikėtina, ne iš altruistinių paskatų. Toks alternatyvus mąstymas niekur nedingęs, jis buvo garsus prieš konfliktą ir nenutilęs dabar. Prasidėjus konfliktui Izraelio kairiesiems priklausančiame dienraštyje „Haaretz“ buvo galima skaityti straipsnius, kuriuose Izraelio dabartinė situacija susieta su okupacijos faktu. Apie tai kalbama seniai – valstybė negali atsistoti ant etninio valymo, apartheido, aneksijos platformos ir nesulaukti ginkluoto pasipriešinimo, ypač tokiu atveju, kai į taikų pasipriešinimą nereaguoja.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
