Gražina Bielousova. Kur yra kairė?
Kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, niekaip negalėjau atskirti kairės nuo dešinės. Ypač per fizinio lavinimo pamokas. Tai nuolat sukeldavo problemų. Mokytoja vis grasindavo man pririšti šieno prie kairės ir šiaudų prie dešinės rankos, kad galų gale imčiau skirti puses.
Tačiau aš buvau tikras miesto vaikas ir po eilinio tokio pasiūlymo galiausiai per vakarienę paklausiau tėvų, kuo visgi skiriasi tas šienas nuo šiaudų, kad jei jau tikrai mokytoja pririš jų man prie rankų, galėčiau atskirti.
Panašią situaciją dažnai matau ir lietuviškame viešajame, o ypač socialinių medijų diskurse, tik skirtumas toks, kad kalbame apie gebėjimą atskirti ne kairę ir dešinę puses, bet kairę ir dešinę politines kryptis. Ir tas negebėjimas teisingai įvardyti, kurios tendencijos, reiškiniai ar netgi politikai yra kairieji ar dešinieji, yra toks gilus, kad turbūt šienas ir šiaudai nepadėtų ir čia.
Būtent todėl ir norėčiau atsakyti į neseniai išspausdintą Vaivos Rykštaitės tekstą „Į dešinę“. Nors autorė labai aiškiai pasako, kad aptaria JAV vykstančius kultūros karus, tačiau net ir Jungtinių Valstijų kontekste ji suplaka kairumą su liberalumu ir dešinumą su konservatyvumu. Būtent šis kritiškai svarbus neišskyrimas ir yra pagrindinė lietuviškojo viešojo diskurso klaida.
Tad atsakydama į V. Rykštaitės tekstą aš pirmiausia aptarsiu, kas pagal klasikinę politinę teoriją yra kairė ir dešinė ir kaip šios sąvokos koreliuoja su liberalumu ir konservatyvumu, tada apžvelgsiu JAV politinę areną, kuri leidžia suprasti, kodėl šios sąvokos painiojamos, ir galiausiai pabaigsiu diskusija apie konservatizmą ir baltosios moters saugumo privilegiją.
Kas yra kas: kairė, dešinė, liberalumas ir konservatyvumas
Kadangi V. Rykštaitė savo tekstą pavadino „Į dešinę“, norėčiau pradėti nuo apibrėžimų, kad galėtume geriau išsiaiškinti, kurgi vis tik pastaruoju metu pasislinko autorė.
Dešinysis politinis spektras dažniausiai tapatinamas su tokiomis tezėmis kaip kapitalizmo viršenybė, privati nuosavybė, maži mokesčiai verslui, tarptautinė konkurencija rinkoje, asmeninė atsakomybė už savo gerovę, t. y. mažesnis valstybės indėlis į socialinę apsaugą. O štai kairiosios politikos pagrindas, kad ir kaip bepasuktume, yra kapitalizmo, ypač neoliberalizmo, kritika. Neoliberalizmas – tai ta kapitalizmo atmaina, kuri tapo vyraujančia dabartiniame pasaulyje JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher valdymo metu. Ji pasižymi tokiais bruožais kaip laisvos rinkos globalizavimas, rinkos ribojimų panaikinimas (dereguliacija), valstybės išlaidų mažinimas ir radikalios individo atsakomybės skatinimas. Kitaip tariant, tai dešiniosios minties užaštrinimas pasaulinių korporacijų kontekste.
Tad kairiąsias partijas nuo dešiniųjų dabartiniame kontekste skiria tai, kad jos siekia grąžinti tam tikrus ribojimus korporacijoms ir siekia ne tiek individo, kiek verslo atsakomybės siūlydamos progresinius mokesčius, aplinką tausojančias priemones ir suvaržymus, įstatymus, ginančius vietinius gamintojus ir augintojus nuo globalizacijos pasekmių. Būtent todėl jos dažnai kritikuojamos dėl per didelės mokestinės naštos, didelio ir brangaus valstybės aparato ir priklausomybės nuo pašalpų ir subsidijų skatinimo. Kairiųjų partijų santykis su neoliberalizmu priklauso nuo jų radikalumo: centro kairiosios partijos siekia kapitalizmą ne sugriauti, o greičiau jį sužmoginti, tuo tarpu radikalios partijos siekia visiškos kapitalizmo griūties.
Tačiau paaiškinti politinei kairei ir dešinei neužtenka vien tik ekonomikos. Kitaip tariant, politinių partijų pasiskirstymo negalime suprasti tik pagal jų išsidėliojimą tiesėje; tam daug geriau tinka plokštuma, kurioje x ašis nurodo ekonominę orientaciją – kairė ar dešinė, o y ašis – socialinį liberalumą ar konservatyvumą. Kitaip tariant, tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos gali būti konservatyvios arba liberalios. Lietuvos kontekste konservatyvi dešinė – tai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai; liberali dešinė – Laisvės partija ir Lietuvos liberalų sąjūdis. Čia gali kilti klausimas, o kaip atrodo konservatyvi kairė. Juk kairiosios partijos viešajame diskurse (taip pat ir V. Rykštaitės straipsnyje) tapatinamos su liberalumu?
Geriausias konservatyvios kairės pavyzdys būtų Sovietų Sąjunga. Nors planinė ekonomika ir privačios nuosavybės panaikinimas yra radikalios kairės bruožai, socialiai partinė politika buvo labai konservatyvi. Net ir tokie moterų teises praplečiantys įstatymai kaip abortų įteisinimas nebuvo nepajudinami, pavyzdžiui, Stalino valdymo metais būtent dėl jo konservatyvumo ir pronatalistinės politikos abortai buvo draudžiami. Apie LGBT asmenų teises nėra nė ko kalbėti.
Įdomu, kad po Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir Socialdemokratų partijos susijungimo 2001 m. Lietuvoje tikrosios liberalios kairės politiniame lauke nebeliko, o gal tiksliau, ji nebeturėjo sąlygų susiformuoti. Nors dabartinė Socialdemokratų partija į savo programas ir įtraukia socialiai progresyvius siekius, tačiau praktiškai, kai priimami įstatymai Seime, kartais net konservatorių partija nubalsuoja „liberaliau“. Čia galime prisiminti balsavimą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės. Tiesa, dabar kuriasi Kairiųjų aljansas, jei įsitvirtins, jis gali tapti Lietuvos liberalia kaire.
JAV partinė sistema ir viešasis diskursas
Kodėl V. Rykštaitė tapatina kairumą su liberalumu ir būtent kairiesiems priskiria tokius dalykus kaip „wokeism`as“ (ypatingas socialinis sąmoningumas), kaltinimus kultūrine apropriacija ar net tokį radikalų visų tapatybių priėmimą, kuriame jaunas žmogus save gali įvardyti nors ir kaip vilką, galima iš dalies paaiškinti tuo, kaip veikia JAV politinė sistema. Amerikietiškoje dvipartinėje sistemoje vyrauja Respublikonų – konservatyvios dešinės – ir Demokratų – liberalios centro dešinės – partijos. Tikrosios kairės, bent jau tokios, kuri galėtų sudrumsti nusistovėjusią partinę sistemą, ten nėra, nepaisant tokių politikų kaip Bernie Sandersas ar Alexandria Ocasio-Cortez, kuriuos būtų galima vadinti tikraisiais kairiaisiais.
Tad amerikietiškajame diskurse labai lengva sutapatinti liberalumą su kairumu: liberalioji Demokratų partija politinėje skalėje iš tiesų yra kairiau už konservatyviuosius respublikonus. Supaprastinus galima pasakyti, kad JAV politinė skalė, jei kalbėtume apie partinį lygmenį, yra sutrumpėjusi: pagrindiniai politiniai debatai vyksta tarp tikrosios dešinės, kuri per pastaruosius tris dešimtmečius vis labiau linksta į radikalų konservatizmą, ir centro dešinės, kuri tapo ne visada darnia, bet skėtine partija, jungiančia „liberalius“ politikus ir rinkėjus.
Dvipartinėje sistemoje, skirtingai nei daugiapartinėje, tiek nuosaikūs, tiek radikalūs politikai dažnai privalo tilpti toje pačioje partijoje: dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris yra nuosaikus centro dešinysis, dalinasi partija su B. Sandersu, kurio politinės pažiūros arčiausios klasikiniams socialdemokratams. Lygiai taip pat buvęs prezidentas Donaldas Trumpas, įkūnijantis radikalią populistinę dešinę, priklauso tai pačiai partijai kaip ir nuosaikusis respublikonas Chrisas Christie.
Debatuose ir priešrinkiminėse kovose, ypač dėl prezidento posto, partijų pozicijos dažnai užaštrinamos, susitelkiant į labiausiai skiriančius klausimus, pavyzdžiui, dėl moterų teisės nutraukti nėštumą, tos pačios lyties asmenų santuokos, transasmenų teisės teisiškai ir mediciniškai keisti lytį, JAV paramos sąjungininkams, šalies vaidmens tarptautinėje politikoje, ir ypač Viduriniuose ir Artimuosiuose Rytuose. Tad tokiame kontekste kairesnieji demokratai tapatinami su visomis socialiai liberaliomis pozicijomis, o dešinieji respublikonai – su konservatyvumu.
Tačiau toks nekontekstualizuotas diskurso perkėlimas į Lietuvos erdvę – kuris, kaip ir minėjau, būdingas ne tik V. Rykštaitei, bet ir nemažai daliai konservatyvesnių socialinių tinklų aktyvistų – iš tiesų sujaukia bendrą supratimą, kas yra kairė ir kas yra dešinė. Beveik kiekvienas socialiai liberalus feisbuke rašantis žmogus, nepriklausomai nuo jo kairumo ar dešinumo, yra susidūręs su kaltinimais marksizmu, sorošizmu ar pataikavimu Briuseliui. Vien tai, kad šie trys labai skirtingi elementai neretai atsiduria viename komentare, jau savaime nurodo painiavą, kas yra kairė, o kas yra liberalumas.
Tad šiuo atveju būtų tiksliau teigti, kad V. Rykštaitės straipsnyje aprašyti pasistūmėjimai yra daugiau link konservatyvumo, o ne į dešinę, nes ji kritikuoja ne ekonominius ar geopolitinius, o socialinius pokyčius, tai yra tai, kaip įvairūs kultūriniai pokyčiai visuomenėje veikia ją ir jos pažįstamų ratą.
Konservatyvumas kaip (laikinas) baltosios moters prieglobstis
Būtent socialinis konservatyvumas yra būdingas nusistovėjusiai klišei, kad jis ateina su amžiumi. Ir toks konservatizmas dažnai nepatikliai, netgi priešiškai, žiūri į prispaustų visuomenės grupių siekį būti matomoms, suprastoms ir pripažintoms. Ar tai būtų moterų, ar vaikų, tos pačios lyties asmenų ir šeimų, ar įvairių rasinių ir tautinių grupių teisės, į jas socialiai konservatyvios grupės žiūri kaip į bandymą įnešti chaoso, suardyti visuomenėje nusistovėjusias normas ir galios santykius, o dažnai netgi ir kaip nors atimti turimas privilegijas ar teises iš dominuojančių grupių.
Man išties keista, kad nors V. Rykštaitė ne kartą yra rašiusi apie gyvenimą Havajuose ir vietinius gyventojus indigenus, ji nesugeba pamatyti, kad ta kritika, kurią ji girdi dėl tam tikrų kultūrinių elementų apropriacijos, vartojamos kalbos (čia galima prisiminti jos pateiktą „master bedroom“ – šeimininkų miegamojo, t. y. pagrindinio miegamojo, pavyzdį) ar kitokio elgesio, kyla iš to, kad Jungtinių Valstijų istorija ir dažnai netgi dabartinė praktika yra neatsiejama nuo baltaodžių naujakurių kolonializmo (angl. settler colonialism) ir nuo rasinio išnaudojimo. Tai, kad Havajai yra JAV dalis ir kad indigenai gyventojai patiria diskriminaciją, jų daugiau gyvena skurde, jiems sunkiau rasti darbo gyvenant savo žemėje, yra dalis to.
Kultūrinė apropriacija – tai kokios nors kultūriškai svarbios detalės, tokios kaip šukuosena, apranga, papuošalai, kalbėjimo būdas, panaudojimas dominuojančioje, dažnai baltaodžių kultūroje. Viena vertus, tai vyksta nuolat: globaliame pasaulyje skirtingų šalių ir kultūrų žmonės nuolat ką nors skolinasi vieni iš kitų. Tačiau kultūrinė apropriacija, arba pasisavinimas, yra sudėtingesnis reiškinys. Dažnai tai, kas pasisavinama dominuojančios kultūros atstovų, yra tai, dėl ko žmonės, iš kurių kas nors buvo nusavinta, yra diskriminuojami. Pavyzdžiui, afrikietiškos kasytės. Ypač JAV kontekste dėl šukuosenų ir plaukų stiliaus juodaodžiai dažnai patiria diskriminaciją per pokalbius dėl darbo, jiems taikomos nuobaudos sporte ar mokykloje. Tačiau kai plaukus taip susipina baltaodžiai, į juos žiūrima kaip į stilingus, įdomius, savitus. Panašiai ir su maorių tatuiruotėmis. Patys maoriai dėl jų patiria patyčių ir diskriminaciją, o jas pasisavinę baltieji ar vakariečiai vertinami kaip matę pasaulio, originalūs. Dažnai nusavinamos praktikos ar simboliai turi ir religinę prasmę, tad šventų ir svarbių simbolių ar praktikų panaudojimas siekiant įdomumo, pelno ar stiliaus neabejotinai įžeidžia.
Panašiai galima atsakyti ir į V. Rykštaitės pateiktą pavyzdį dėl SOAS (School of Oriental and African Studies) – Orientalistikos ir Afrikos studijų instituto studentų, kurie skandavo „Too pale, too male, too stale“ (per vyriški, per balti, per seni) reikalaudami pakeisti mokymosi programas, nes jose buvo per daug baltaodžių mąstytojų. Kadangi šis institutas yra visai šalia mano universiteto, man pačiai teko matyti šiuos protestus ir reikalavimus. Institutas pritraukia daug studentų iš Afrikos, Azijos ir kitų buvusių kolonijų, tačiau atvykę mokytis studentai susiduria su tuo, kad vakariečiai dėstytojai, kurie savo karjeras pasiekė studijuodami jų gimtąsias šalis, dažnai visiškai neįtraukia tų šalių mąstytojų į mokymo programas. Tad mokslas vystomas lyg kolonializmo laikais, kai baltaodžiai visažiniai mokslininkai buvo laikomi mokslo etalonu, o vietinių žmonių išmintis buvo nuvertinama ir paverčiama pajuokos objektu ar įdomiu pavyzdžiu.
Tad taip, konservatyvumas, kuris įtvirtina galią turinčių grupių dominavimą ir apsaugo nuo poreikio permąstyti savo supratimą, o kartais net suteikia privilegiją šaržuoti teisių reikalaujančias grupes ar jas supaprastinti iki vieno visumos neatspindinčio pavyzdžio, yra saugesnė vieta. Nes tai vieta, kuri bent jau kuriam laikui įtvirtina baltosios moters privilegijas. Bet tik tol, kol jos pačios teisės netampa politinio mūšio lauku.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
