2022-05-27 05:24:48
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 05:24:48
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 05:24:48
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Dovilė Jakniūnaitė. Kodėl jie neprotestuoja?

Dovilė Jakniūnaitė. Kodėl jie neprotestuoja?

Tik prasidėjus karui Ukrainoje, visų akys nukrypo į Rusiją, ir ne tik į jos vadovus, bet ir į ten gyvenančius žmones. Kada, jei ne dabar prasmingiausia pasipriešinti, aktyviai parodyti nepritarimą? Kodėl Rusijos žmonės neprotestuoja?

Žinoma, protestai vyko, ir pirmąją karo dieną, ir vėliau, o per kol kas paskutinįjį, kovo 6 d., visoje Rusijos teritorijoje sulaikyta daugiau nei 4 000 žmonių. Kiek iš viso išėjo, sunku įvertinti, nes pagal oficialius Rusijos skaičius išėjusių mažiau nei suskaičiuotų suimtų. Bet stebintys daugmaž sutinka, kad tiek pokyčiui dar neužteks. O kaip įprasta karštesni ir kategoriškesni krėsluose ir biuro kėdėse laiką leidžiantys socialinių medijų ekspertai smerkia: „Taip jiems ir reikia, jei jau tokioje situacijoje neturi valios priešintis.“

Kita vertus, kai kurie Rusijos aktyvistai džiaugiasi ir tokiais sekmadienio vaizdais, su tūkstančiais, o ne šimtais tūkstančių išėjusių į gatves. Nes ne viskas vyksta „lydekai paliepus, man panorėjus“ ir jie tai žino.

Ypač pastarosiomis dienomis klausimas „kodėl jie neprotestuoja“ yra dažnai retorinis, juo neprašoma atsakymo, jis jau tarsi žinomas – esą Rusijos žmonės tokie: apakinti, apkurtinti, pavergti, neatsibudę, jie viską „suvalgys“, ką valdžia pasakys, nes jų tokia prigimtis ar kaip nors panašiai. Žinoma, klaidinga galvoti, kad kokia nors tauta turi savo nekintančią prigimtį, net jei ir suprantame, kad kultūrinės ir socialinės sąlygos lemia daug. Jei galvojame, kad „rusai tokie“, nebėra ir prasmės klausti, kodėl jie nesielgia kitaip.

Žinoma, į klausimą, kodėl nėra žmonių pasipriešinimo, yra prasmės atsakinėti. Pabandykim.

Politiniam protestui atsirasti reikia vienos pradinės sąlygos ir dar bent keturių esminių dalykų.

Ta pirminė būtina sąlyga – žmonės, tam tikra svarbi jų dalis, turi būti nepatenkinti, pikti, nusivylę.

Deja, iki prasidedant karui atrodė, kad dominuojančia Rusijos žmonių emocija tapo apatija, nes buvo viskas padaryta, kad taip nutiktų. 2011–2012 m. protestai, kai dar atrodė, kad kažkoks pokytis būtų įmanomas, buvo nuslopinti, po jų sekė galybė baudžiamųjų priemonių už bet kokius bandymus juos organizuoti, įvykę rinkimai, referendumai tik imitavo demokratiją ir politinę konkurenciją, o prie viso to tik prisidėjo įžūlus prezidentinių kadencijų „nunulinimas“. Ir visa tai baigiasi šiomis dienomis vykstančiu bet kokios karo (taigi ir valdžios) kritikos kriminalizavimu. Apatiškai ir apolitiškai visuomenei jau sudarytos sąlygos nejudėti.

Karas, žinoma, šokiruoja (tuos, kurie juo Rusijoje tiki). „Mažas, greitas, sėkmingas karas“, kuris buvo Rusijos vadovų vizijose ir kurio jau nėra, pasipiktinimo nebūtų spėjęs sukurti. Ilgas, klampus, sekinantis karas neabejotinai valdžiai kels iššūkių ne tik karo lauke. Bet tam ir buvo įvesta absoliuti cenzūra šalyje: ne tik žinioms apie karą paslėpti, bet ir žinojimui, kad kiti apie jį žino. Taip, užkalti karstai, motinų ir tėvų skausmas, gandai ir asmeniniai pasakojimai kaupsis, šokas tų, kurie gedi, kad Rusija kariauja, neišnyks.

Tačiau pykčiui susiformuoti tarp dar didesnio skaičiaus žmonių šiomis sąlygomis reikia papildomo elemento – asmeninio poveikio kiekvieno kišenei. Sankcijos ir po jų sekusios verslų bei kitos reakcijos yra mums dar nematyto masto, net jei konkrečias makropasekmes dar teks pamatyti. Bet jau dabar aišku – poveikis bus. Prarastomis darbo vietomis, išaugusiomis kainomis, sumažėjusiomis pajamomis, nuvertėjusiomis santaupomis ir bankrotais. Tad bus ir neviltis, pyktis, noras „ką nors daryti“.

Deja, masiniams protestams autokratinėje politinėje sistemoje reikia daug daugiau nei gilaus pasipiktinimo valdžia. Šie jausmai turi pavirsti veiksmu.

Stebintys ir analizuojantis socialinę mobilizaciją nedemokratiniuose režimuose lengvų atsakymų nepateikia, bet sutinka dar dėl kelių dalykų.

Pirma, reikia struktūrų, kurios galėtų organizuoti, mobilizuoti, kalbėti kieno nors vardu, kurios galėtų sukviesti, pasakyti, kur ateiti ir ką daryti. Ir parodyti, kad yra kalbantys kitaip ir kad jų daug. Tuo metu Rusijoje visos įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, kurios galėtų veikti, yra geriausiu atveju tapusios „užsienio agentais“, blogiausiu atveju uždarytos, kaip „Memorialas“, ar išstumtos iš šalies.

Antra, pasipriešinimui reikia lyderių, kurie vestų, būtų veidu ir kurie rodytų bei formuluotų alternatyvas. Beveik visi kandidatai į Rusijos opozicijos lyderius yra užsienyje, o vienintelis likęs šalyje jau daugiau nei metus sėdi kalėjime. Ką reiškia lyderių „nuėmimas“ iš protesto judėjimo, puikiai parodė 2020 metų Baltarusijos protestai. Lyderiai ir lyderės yra itin svarbus „kabliukas“, už kurio žmonėms norisi ir būtina užsikabinti siekiant pasipriešinti, taip pat išlaikant protesto dvasią.

Trečia, reikia bent kokių alternatyvių informacinių kanalų. Jų Rusijoje nebeliko. Ir ne tik žiniasklaidos – socialinės medijos arba išjungtos, arba kontroliuojamos. Informacinė blokada tampa totali. O kaip tada žinoti, kiek mūsų, nepatenkintų, tų, kurie galvoja kitaip? Neabejoju, rasis būdų, kaip ją įveikti, bent jau tiems, kurie pasistengs, bet artimiausiu laiku didžiajai daliai alternatyvų oficialiam kalbėjimui nereikšmingai mažai.

Ketvirta, reikia, kad jėgos struktūros nenorėtų imtis represijų (ar bent tų struktūrų dalis). O dabar matome, kad eiti protestuoti nėra saugu, švelniai tariant. Ir čia jau būti nepatenkintai neužtenka, čia jau tenka skaičiuoti asmenines išlaidas ir naudą.

Jei tu žinai, kad pasodinus penkiolikai parų tavo vaikais ar sergančiais tėvais nebus kam pasirūpinti, dvejosi. Jei žinai, kad po mėnesio arešto nebeturėsi darbo, dvejosi. Net jei žinai, kad neturi ko prarasti, bet tavo tėvai, žmona ar vyras turi, irgi pasvarstysi. Vėlgi iš toli sėdint ir vertinant lengva reikalauti heroizmo iš kitų. Bet prisiminkime, kad 1987 m. Lietuvoje rizikuoti dėl protesto dar buvo linkę nedaugelis. Rusijos valdžia pasistengė parodyti, kad ji baudžia ir baus dar stipriau.

Taip, milijonų neuždarysi, jei tik jie išeitų (dar vienas žinančiųjų, kaip viską padaryti, argumentas). Bet milijonams atsirasti reikia peržengti šį pradinį ir tikrai aukštą slenkstį.

Ir galų gale, dar visi pamename Baltarusiją ir 2020 m. rugpjūtį, kai daugelis mūsų tikėjomės pokyčio, jis buvo galimas kaip niekad iki tol šalies istorijoje. Retai dabar bepaklausiame, kodėl jie neprotestuoja. Nes girdėjome apie kalėjimų istorijas, išvytus ar pabėgusius opozicijos lyderius ir lyderes, apie įvykusį „referendumą“ ir panašias toli gražu neįkvepiančias istorijas.

Būtent dėl to tenka pripažinti, kad tokiomis sąlygomis nėra lengva tiesiog sukilti, tiesiog protestuoti, Rusijos valdžia per pastaruosius 10 metų ir dar papildomai per pastarąsias dienas padarė bene viską, kas įmanoma, kad žmonių valia būtų kontroliuojama.

Aišku, protestų tikimybė išlieka, kaip ir gan maža tikimybė, kad kaip tik jie pakeis dabartinį režimą. Jei taip įvyks, turėsime suprasti, kad įvyko stebuklas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.