D. Jakniūnaitė. Sienų radimosi procesas kuriant valstybę de facto Abchazijoje ir Pietų Osetijoje

Tarptautinėje politikoje egzistuoja tokie, atrodytų, nereikšmingi dariniai kaip nepripažintos valstybės, arba valstybės de facto. Tai teritorijos, atsiskyrusios nuo egzistuojančios valstybės, kontroliuojančios savo teritoriją ir gyventojus, turinčios karinių ir ekonominių išteklių tai daryti. Ko jos neturi – tai tarptautinio jų nepriklausomybės ir suvereniteto pripažinimo.

Nors šie dariniai ir yra tarptautinių santykių paraštėse, analitinis žvilgsnis į juos mums gali leisti daug įdomaus pasakyti apie šiuolaikinį valstybingumą, teritorialumą ir sienų vaidmenį kuriant valstybes. Abchazija ir Pietų Osetija yra dvi tokios valstybės de facto, per kurių situacijos analizę galima konkrečiai parodyti, ką reiškia kurti valstybę XXI amžiuje.

Materialios sienos formuoja valstybingumą?

Abchazijos ir Pietų Osetijos pastangos atsiskirti nuo Gruzijos prasidėjo XX a. pabaigoje, kai ėmė žlugti Sovietų Sąjunga. Abu dariniai 9-ojo dešimtmečio pradžioje išgyveno karinius konfliktus, paliaubas ir nesėkmingus tarptautinius bandymus spręsti šiuos konfliktus, abu turėjo (varijuojantį) Rusijos palaikymą, o 2008 m. Pietų Osetijoje įvyko dar vienas karas, paprastai vadinamas Gruzijos ir Rusijos karu.

2008 m., po karo, abi atsiskyrusias teritorijas pripažino Rusija, abi jos turi vyriausybines institucijas, kurios atlieka funkcijas, paprastai priderančias valstybėms. Kitaip tariant, Abchazija ir Pietų Osetija šiuo metu yra valstybės de facto, nors pagal tarptautinę teisę absoliučios daugumos tarptautinės bendruomenės yra laikomos Gruzijos dalimi. Po 1991–1992 m. konflikto Pietų Osetijoje ir 1992–1993 m. konflikto Abchazijoje Gruzija nebekontroliuoja šių regionų. Nors karo veiksmai, išskyrus 2008 m. rugpjūčio mėn. penkių dienų karą, nebuvo atnaujinti, taikos susitarimo taip pat nėra.

Nesigilindama į konflikto ir bandymų jį spręsti istoriją, su kuria galima išsamiai susipažinti neseniai išleistoje mano knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“, šiame straipsnyje aptarsiu tik vieną aspektą – kaip per materialų sienos statymą formuojasi Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybingumas.

Nuo linijos žemėlapyje iki sienos

Abchazija ir Pietų Osetija atsietai nuo Gruzijos gyvena jau nuo 1990-ųjų, tad ir teritorijas skiriančios linijos egzistavo jau seniai, bet jos daugiausia buvo brėžiamos žemėlapiuose, žmonių atmintyje arba pasijusdavo pakliuvus rusų ar osetinų / abchazų patruliams į rankas. Linija skyrė konflikto puses, tad ji egzistavo darant prielaidą, kad tai laikina skirtis, nes po konflikto klausimas turėsiąs būti vienaip ar kitaip išspręstas, greičiausiai – taikos susitarimu. Per ilgą paliaubų laikotarpį tokia linija tapo skirtimi net neturėdama (beveik) jokio teisinio, dažnai – ir jokio materialaus žymeklio.

Abchazijoje ir Pietų Osetijoje ši linija nuo pat pradžių atliko žinomiausią sienų funkciją – skyrimą, kartu kurdama su tuo susijusias praktikas. Paliaubų linija pamažu ėmė reguliuoti gyvenimą, formuoti skirtingo tipo erdves; ji dar nebuvo nei lemiama skirtis, nei valstybinė siena, tačiau santykiai (pavyzdžiui, ekonominiai ar socialiniai) jau formavosi atsižvelgiant į ją; saugumo ir kitų veikėjų praktikos irgi ėmė rastis per ją.

Tad iki 2008 m. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje galima kalbėti ne tiek apie sienas, kiek apie pasienį (borderlands): zonas, kurios sykiu yra ir speciali erdvė, kurioje jau vyksta dviejų konflikto atskirtų pusių susidūrimas, perėjimo erdvė ir hibridinė erdvė, apibrėžiama visų pirma per ekonomines sąveikas. Michelis Foucaultas erdves ir vietas, kuriose neviešpatauja jokia grupė, buvo pavadinęs heterotopijomis – persidengiančiomis erdvėmis. Jos lyg ir atspindi kitas erdves, bet kartu jas apverčia, sugriauna ir iškreipia. Būtent tokios susimaišiusios heterotopijos čia ir formavosi.

Nuo 2008 m. jau galima kalbėti apie besirandančią sieną ir beveik „valstybinį“ sienų režimą. Dabar linija pasidaro materiali – apčiuopiama, matoma, juntama. Ji tampa tuo, kas įprastai vadinama valstybine siena, tampa vaizdu, žyminčiu ribą ir kliūtį, pranešančiu kitokią valdžią – Pietų Osetijos, Abchazijos, o kai kam ir Rusijos.

Sienos kontrolė be sienos

Formaliai valstybių de facto sienų radimosi pradžia galime laikyti 2009 m. balandį, kai Rusijos pasienio tarnyba pasirašė susitarimus su abiejų atsiskirti norinčių regionų atstovais. Jais pažymima, kad Rusijos pasieniečiai padėsią apsaugoti jų „valstybines sienas“, iki regionai patys galėsią vykdyti tikrą sienų kontrolę. Pagal susitarimus valstybinės sienos apsauga perduodama Rusijos Federacijai. Netrukus kiekvienoje teritorijoje atsirado po 19 Rusijos Federacijos pasienio tarnybos bazių, sugriežtėjo sienos kirtimo taisyklės, tapo daug sunkiau judėti tarp teritorijų, tačiau pačiõs bent kiek materialios sienos vis dar nebuvo, nors besiformuojančios kontrolės ir priežiūros institucijos vis aiškiau kūrė sąlygas jai egzistuoti.

2013-ieji – šiuo metu paskutinis sienos radimosi istorijos etapas. Nuo tada ES biurokratinėje kalboje, o vėliau ir žiniasklaidoje populiarėja sąvoka borderizacija. Ja įvardijamas procesas, kai imama statyti valstybinė de facto siena, kuria siekiama atsiriboti nuo Gruzijos kontroliuojamos teritorijos. Pietų Osetijoje sienos statymo procesas prasidėjo maždaug 2013 m. rugpjūtį, pagrindiniai darbai atlikti 2013-aisiais. Abchazijoje – 2014 m. pabaigoje ir intensyviai vyko per visus 2015-uosius.

Borderizacijos rezultatas – 77 kilometrų siena

Procesas buvo paprastas: Pietų Osetijoje pradėta tiesti spygliuotos vielos tvora, o Abchazijoje, galbūt dėl reljefo, o gal dėl mažesnio finansavimo, atsirado iškastų griovių, perkastų kelių, supiltų užtvarų. Regimas šio proceso rezultatas: apie 55 km sienos su fizinėmis kliūtimis Pietų Osetijoje ir apie 22 km analogiškos sienos Abchazijoje.

Fizinis, apčiuopiamas „tradicinės valstybinės“ sienos, skiriančios Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos, vaizdinys egzistuoja tik paskutinius kelerius metus, tačiau skirtys ir įvairios kitokios sienų formos – ilgiau. Paskutinis „valstybinės sienos įforminimo“ etapas kartu ir simboliškas: fiziškai užtvirtina atsiskyrimo procesą, vykusį nuo pat konfliktų pradžios.

Bet kurio teritorinio konflikto atveju visada atsiranda skirčių, tačiau svarbiausias klausimas: kas nutinka teritorijai, kai konfliktas nebevyksta? Abchazijoje ir Pietų Osetijoje jis sustabdytas ilgam, tik „įšaldymo“ metafora, tokia pamėgta populiariuose komentaruose, nebuvo tam tinkama: atskyrimas ir atsiskyrimas nėra momentinis dalykas – tai procesas, kurį reikėjo palaikyti net negriaunant jungčių.

Materialus ir naratyvinis teritorialumas

Fizinės sienos pastatymas vis dėlto nebuvo tiesiog pokonfliktinės atskirties tąsa. Tai buvo takios, netolydžios, vietomis hibridiškos heterotopijos trynimas ir siekis suteikti jai apibrėžtą formą. Turbūt niekas negalėtų to padaryti ir apie tai pranešti aplinkiniams akivaizdžiau nei spygliuota viela.

Sienos nėra tik fizinės linijos ar statiniai, su kuriais susiduri prie jų priėjęs ar privažiavęs. Kad ir koks galingas būtų sienos materialumas, jis neatsiejamas nuo reikšmių, vaizdinių ir pasakojimų apie ją ar su ja susijusių. Šiuolaikinis teritorialumas kartu yra tekstinis ir vizualus. Ir apie tai taip pat yra prasminga ir reikalinga kalbėti, tačiau šiame tekste norėjau pabrėžti būtent fiziškumo ir materialumo reikšmę, kurią dalis kritinių socialinių mokslų, koncentruodamiesi į reikšmių kūrimo procesus, kurį laiką bandė laikyti nuošalėje.

Valstybės savarankiškumas priklauso nuo pačios valstybės gebėjimo turėti ir kontroliuoti sienas, kurios yra ne tik fizinis ar materialus darinys, bet ir socialinės, politinės, diskursinės praktikos. Teritorija ir tai, kas vyksta su ja ir per ją, apima politinius, geografinius, teisinius, techninius, praktinius klausimus.

Tiesa, būtina suvokti, kad darinio daiktiškumas ir fiziškumas nėra duotas ar suprantamas savaime – tai tam tikros vietos procesas ir joje formuojamo, besirandančio ir kuriamo skirtingumo rezultatas. Taigi analizuojant tokio tipo sienų kūrimą domina ne sienos žemėlapyje ar tiesiog linijos žemėje, ar netgi konkrečios vietos, o sienos kaip fizinės praktikos: kaip jos randasi, įsitvirtina ir keičia bei formuoja tai, kam yra kuriamos (šiuo atveju valstybę de facto).

Žemėlapis eina pirma teritorijos

Sienos gali daryti daug ką, bet, norint jas paversti valstybinėmis, jos visų pirma turi skirti, atsieti ir pranešti apie valdžios pasikeitimą, o kartu ir apie tai, kad įžengiama į kitą teritoriją, kur galioja kitos taisyklės ir praktikos. Bendradarbiavimas, jungtys, pralaidumas gali atsirasti tik šiam procesui pasibaigus.

Paradoksus mėgęs Jeanas Baudrillard’as rašė, kad „žemėlapis eina pirma teritorijos“. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje taip ir yra: jų sienos pirma egzistavo kaip linijos, net ne skyrusios, o žymėjusios skirtingas, bet kartu tas pačias erdves. Kaip atskiri teritoriniai dariniai jos žemėlapyje egzistavo seniai, gerokai anksčiau, nei jų atstovai pradėjo siekti nepriklausomybės. Abiem valstybėms de facto beveik nebereikėjo įrodinėti, kur yra jų teritorijos ribos – žemėlapyje darbas jau buvo atliktas, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos jau buvo jame pažymėtos, nes tai, ką jos dabar vadina valstybinėmis sienomis, iki tol buvo sienos, kurios iš esmės egzistavo tik popieriuje.

Taigi ypač svarbus yra valstybės radimosi materialumas, kuris visų pirma veikia per sienų statymą ir kasdienio, tikro teritorialumo patyrimo kūrimą. Šis materialumas, žinoma, vėliau ar net kartu jį kuriant ir jam veikiant yra medijuojamas: kuriamos istorijos, vaizdai, jie dar labiau įtvirtina pirminės materijos veikimą.

Valstybės simuliavimas

Sienos ties Abchazija ir Pietų Osetija tampa materialios, matomos, jos tampa sienos kirtimo punktais, stebėjimo, pasų ir kitų dokumentų sistema, nepriimtinos veiklos stabdymo, suvaržymo erdve. Sienos apauga vaizdiniais, asociacijomis, istorijomis, galų gale jos, apribodamos ir suskaidydamos erdvę, kuria teritoriją, padaro ją matomą, identifikuojamą.

Taigi sėkmingai simuliuoti valstybę galima ir nebūnant valstybe. Galima pritarti Cynthiai Weber, teigiančiai, kad valstybės kūrimas niekada nesibaigia. Valstybė yra idėja, kurią turi palaikyti jos gyvavimo praktika. T. y. nėra tokio taško laike, kada būtų galima sustoti ir pasakyti, kad valstybė sukurta. Tad valstybės de facto parodo, kaip nepripažintas teritorinis darinys gali naudotis ir naudojasi tomis pačiomis įprastomis tarptautinės politikos praktikomis, per kurias ir pripažinta valstybė įtvirtina savo teritorialumą, taigi ir valstybingumą – šiuo atveju apčiuopiamų skiriančių sienų statymu.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.