Uždaryti
2021-10-27 04:23:25
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Ar „cancel“ kultūra – pasikėsinimas į žodžio laisvę?

Šių metų pradžią 44 San Fransisko mokyklos pasitiko ištrindamos buvusius JAV prezidentus George`ą Washingtoną ir Abrahamą Lincolną iš savo istorijos puslapių – pašalintos jiems skirtos vardinės lentelės, informaciniai stendai, prezidentų portretai. Tai lėmė prezidentų „sąsajos su rasizmu“ ir „negarbingu palikimu“.

Šis paskiras atvejis tėra vienas iš daugelio atšaukimo kultūros (angl. cancel culture) pavyzdžių. Lietuviškame kontekste atšaukimo kultūros terminas nėra prigijęs, nes ir pats reiškinys nėra toks gajus. Vis dėlto užsienyje šis fenomenas įgauna vis didesnį pagreitį, ypač socialiniuose tinkluose.

Šis fenomenas kelia aršią diskusiją apie žodžio ir minties laisvę bei jų ribas. Demokratinių ir laisvo viešojo kalbėjimo tradicijų trūkumas posovietinėse valstybėse dažnai lemia žodžio laisvės ne tik kaip absoliučios, neturinčios ribų, supratimą, tačiau ir tokios, kurios ribos itin siauros, todėl kalbėjimas apie šiuos reiškinius tampa itin aktualus.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, filosofas dr. Simas Čelutka teigia, kad pastangos „paneigti“ ar „atšaukti“ kitokias moralines ar politines pažiūras išpažįstančius žmones gali būti vertinamos kaip pasikėsinimas į pamatinę liberaliosios demokratijos vertybę – žodžio laisvę, tačiau sykiu teigia ir tai, jog beatodairišką politinio korektiškumo ir atšaukimo kultūros demonizavimą taip pat būtina vertinti kritiškai.

Atšaukimo kultūros ištakos – senovės Graikijoje?

Neretai atšaukimo kultūra apibrėžiama kaip modernaus ostrakizmo forma, kai asmuo ar asmenų grupė dėl savo kontroversiškų veiksmų atribojami nuo savo socialinių, profesinių ratų, kartais ir socialiniuose tinkluose.

Dr. S. Čelutka pasakoja, kad senovės graikų ostrakizmo praktika vis dėlto buvo rimtesnis dalykas. Pirma, bausmė buvo skaudesnė – ištrėmimas iš polio. Antra, nebūdavo viešinamas kaltinimo turinys – pirmiausia tiesiog demokratiškai balsuojama, ar apskritai verta imtis ostrakizmo, ir, jei nubalsuojama teigiamai, tuomet būdavo įrašomi potencialių tremtinių vardai. Trečia, ostrakizmu būdavo baudžiama už daug rimtesnius prasižengimus, pavyzdžiui, polio išdavystę.

Jei reikėtų brėžti analogiją, šiandien graikiško tipo ostrakizmas grėstų už Lietuvos vėliavos, kitų valstybinių simbolių deginimą ar niekinimą, valstybės išdavystę ar kitus itin sunkius nusikaltimus. Atšaukimo kultūra, pasak filosofo, vadovaujasi kitokiais principais.

„Šioje kultūroje viešai gėdinama ir šantažuojama už prasižengimus, balansuojančius tarp etikos ir etiketo: be leidimo uždėjus ranką kitam asmeniui ant kojos, nevykusį seksistinį ar kitokio pobūdžio juokelį ar panašiai. Žinoma, tai tik keletas pavyzdžių, omenyje reikėtų turėti kur kas platesnį veiksmų spektrą.

Senovės Atėnuose ostrakizmas buvo politiškai įtvirtinta, institucionalizuota praktika, o nūdienos atšaukimo kultūra yra susiklosčiusi spontaniškai, neretai anoniminė viešo gėdinimo aktų visuma. Čia svarbiau ne politika, o moralinis pasmerkimas, ne fizinis, o simbolinis ištrėmimas. Tarsi sakoma: gali gyventi šalia mūsų, gali ką nors veikti savo privačioje erdvėje, bet mums nuo šiol būsi niekas, niekam nereikalingas, nematomas ir nebepastebimas individas. Tiesa, simbolinis moralinis pasmerkimas gali turėti pasekmių ne tik virtualaus gyvenimo terpėje – pavyzdžiui, atleidimas iš darbo, užtrenktos durys į kitus darbus, fiziniai grasinimai susidoroti, boikotai“, – pasakoja VU TSPMI dėstytojas.

Politikoje ne vieta ne tik absoliučiam blogiui, bet ir absoliučiam gėriui

Dažnu atveju diskusijos apie atšaukimo kultūrą iškelia kalbėjimąsi apie fenomeno pranašumus ar trūkumus, keliamą naudą ar grėsmę visuomenei. Pasak dr. Simo Čelutkos, svarbu suprasti šio reiškinio kompleksiškumą.

Atšaukimo kultūra prisideda prie teisingumo įgyvendinimo – galima prisiminti tokius nusikaltėlius kaip Jeffrey Epsteinas ar Harvey Weinsteinas. Šia prasme judėjimas „MeToo“ davė tikrai svarbų moralinį postūmį – ne tik atskleidžiant nusikaltėlius ir jų šokiruojantį, sisteminį nebaudžiamumą, bet ir įgalinant aukų balsus, kurie tiek metų buvo užtildyti. Vis dėlto atšaukimo kultūra kaip bendresnis fenomenas kelia problemų, kartais net yra pavojingas.

„Vienas dalykas yra tikrų nusikaltimų atskleidimas, bet visai kas kita yra pastangos „paneigti“ ar „atšaukti“ kitokias moralines ar politines pažiūras išpažįstančius žmones. Taip kėsinamasi į pamatinę liberaliosios demokratijos vertybę – žodžio laisvę. Anoniminės minios teismas, kurio grėsmė ilgainiui pradeda veikti žiniasklaidos redakcijų, įmonių, valstybės institucijų vadovų mąstyseną, įtvirtina išankstinę savicenzūrą – įskiepijama baimė pasakyti ką nors netinkamo.

Nekaltumo prezumpciją – kitą liberaliosios demokratijos fundamentą – keičia kaltumo prezumpcija. Tokioje kultūroje neįmanoma nuoširdi idėjų apykaita, apie kurią kalbėjo tokie liberalizmo klasikai kaip Johnas Stuartas Millis. Iš JAV universitetų ateinantys reiškiniai ir sąvokos, tokios kaip „no platforming“, „safe spaces“, „microaggressions“, pritaikytos viešojoje politinėje kultūroje, iškreipia liberaliosios demokratijos esmę. Lietuvoje šios tendencijos dar nežymios, tačiau tokie įžvalgūs komentatoriai kaip Andrew Sullivanas jau rašo JAV auditorijai skirtus straipsnius pavadinimu „We All Live on Campus Now“. Nykstanti akademinė laisvė universitetuose pamažu pradeda siaurinti ir viešojo žodžio ribas“, – teigia VU TSPMI ekspertas.

Dr. Simo Čelutkos teigimu, svarbus ir kitas aspektas – atšaukimo kultūroje pamirštama, kad asmuo negali būti redukuojamas į tai, ką pasakė ar padarė.

„Asmuo, kaip laisva, save transcenduojanti būtybė, turi pasitaisymo galimybę, dėl to Hannah Arendt taip akcentavo moralinę ir politinę atleidimo reikšmę. Ne mažiau svarbu tai, kad asmuo negali būti redukuojamas į vieną ar kitą grupinę (rasinę, lytinę, ideologinę, partinę) tapatybę. Tai naikina asmens laisvės, atsakomybės, nelygstamo unikalumo suvokimą. Šiandien būtina atsigręžti į tokius personalistus kaip Davidas Walshas ir Robertas Spaemanas (Lietuvoje – Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis), kurie pabrėžė asmens pirmumą. Užmiršę asmenį, negalėsime įveikti poliarizacijos iššūkio, kuris veda į kitaminčių depersonalizaciją ir dehumanizaciją“, – svarsto VU TSPMI ekspertas.

Galiausiai svarbu paminėti ir tai, kad knygoje „On Revolution“ H. Arendt nemažai dėmesio skyrė politikos hipermoralizacijos pavojui. Autorė knygoje aiškino, kad politikoje ne vieta ne tik absoliučiam blogiui, bet ir absoliučiam gėriui.

„Šiuo atveju viską pakeičia sąlytis su politika: politikoje absoliutus gėris linkęs virsti ideologizuotu, beatodairišku ir bekompromisiu moralizavimu, kuris vardan kilniai skambančių moralinių abstrakcijų aukoja asmenį. Abstraktaus teisingumo iškėlimas aukščiau asmens yra vienas didžiausių politikos pajungimo moralei pavojų, ypač tada, kai teisingumą savo nuožiūra imasi įgyvendinti minia. Geromis intencijomis gali būti grįstas kelias į tironiją“, – sako dr. S. Čelutka.

Politkorektiškumas kalba apie pagarbą piliečiams

Neretai atšaukimo kultūra yra siejama su politkorektiškumu – tam tikromis visuomenės elgesio nuostatomis. L. Donskis yra apibrėžęs politkorektiškumą kaip „viso labo žmogaus orumo paisymą ir jo nežeminimą lyties, kilmės, seksualinės orientacijos ir tapatybės pagrindu“. Kaip ir atšaukimo kultūros atveju, dažnai politkorektiškumo priešininkai vadina šį reiškinį globalistų ideologija, cenzūros forma, varžančia asmens saviraiškos ir minties laisvę.

Pasak VU TSPMI eksperto, politkorektiškumas ne visais atvejais sutampa su atšaukimo kultūra, nors tai neabejotinai giminingi reiškiniai.

„Politkorektiškumo atveju galima kalbėti ir apie paprasčiausią pagarbą bendrapiliečiams – tarkime, vaikystėje man nebuvo jokios problemos persiorientuoti ir tam tikras grupes pradėti vadinti jiems priimtinesniais pavadinimais. Rimtesnių problemų kyla tada, kai kalbama ne apie pavadinimus, bet apie pažiūras. Negaliu garantuoti, bet manau, kad L. Donskis tikrai nepritartų JAV ir Jungtinėje Karalystėje plintančioms nuostatoms, kad Shakespeare`o, Kanto ar netgi visos klasikinės kultūros mokymas turėtų būti uždraustas, nes tai esą yra išimtinai „baltųjų vyrų“ paveldas, kurio mokymasis „žeidžia“ juodaodžius arba moteris“, – teigia filosofas.

Jis priduria, kad pastaraisiais metais būta tikrai nemažai atvejų, bylojančių apie politkorektiškumo ir atšaukimo kultūros perspaudimą, kuris jau virsta tendencija.

„Paminėsiu tik kelis asmenis, kurių karjera buvo sugriauta (ar bent jau buvo dedamos rimtos pastangos siekiant tai padaryti): biochemikas, Nobelio premijos laureatas Timas Huntas, „Google“ inžinierius Jamesas Damore`as, konservatyvių pažiūrų filosofas Rogeris Scrutonas, buvęs „New York Review of Books“ vyriausiasis redaktorius Ianas Buruma. Kino ir kitų meno šakų industrijose taip galima išskirti ne vieną žmogų, prieš kurį buvo nukreiptas perdėtai teisuoliškas įniršis. Kai kurie neabejotinai nusipelnė rimčiausio pasmerkimo ir bausmės, tačiau tikrai ne visi. Tai puikiai situaciją iliustruojantys iškreipto reiškinio suvokimo pavyzdžiai“, – sako dr. S. Čelutka.

Atšaukimo kultūra prisidėjo prie populizmo visuomenėje augimo

Ekonominės priežastys, lėmusios Donaldo Trumpo ir „Brexito“ palaikymą, paaiškina tik dalį to, kas šiuo metu vyksta visuomenėje. Pasak dr. Simo Čelutkos, visuomenė prielankumą populizmui ėmė rodyti ir dėl atšaukimo kultūros įsitvirtinimo.

„Dabar jau kone visuotinai sutariama, kad viena (kairioji) tapatybių politikos forma davė akstiną kitos (dešiniosios) tapatybių politikos konsolidacijai. Markas Lilla yra parašęs knygą „The Once and Future Liberal“, kurioje ragina, kaip pasakytų Darius Kuolys, savo brolius kairiuosius ir liberalus atsisakyti tapatybių politikos, ieškoti daugiau sąlyčio taškų ir plėtoti į visus amerikiečius apeliuojančius politinius argumentus, nes kitaip fragmentacija ir poliarizacija tik stiprės, atmosfera tik dar labiau kais. Čia tikrai yra apie ką susimąstyti“, – sako VU TSPMI dėstytojas.

Vis dėlto ekspertas labai kritiškai vertina tai, kaip tolima dešinė demonizuoja politinį korektiškumą ir atšaukimo kultūrą.

„Siūlyčiau netikėti graudžiais tolimos dešinės pavirkavimais apie „nykstančią žodžio laisvę“. Žodžio laisvė yra ašinė liberalizmo vertybė ir liberaliosios demokratijos pagrindas, o kas jau kas, bet tolimos dešinės atstovai yra prisiekę antiliberalai, demokratiją suvokiantys primityviai, tik kaip daugumos diktatą. Jie tarytum sako: duokite mums žodžio laisvę, kuria mes vėliau paimsime valdžią, o tada iš jūsų visų – kairiųjų, liberalų, nuosaikiųjų dešiniųjų – atimsime žodžio laisvę ir uždrausime „nepolitkorektiškai“ kalbėti apie tautos istoriją, tautos didžiavyrius, Holokaustą, valstybinę kalbą, tradicinę šeimą ir daugybę kitų temų (tai realiai ir vyksta tose valstybėse, kuriose jie paima valdžią)“, – teigia dr. S. Čelutka.

Žodžio laisvė tokiame ideologizuotame diskurse, pasak eksperto, nėra universali, lygiai visiems piliečiams galiojanti vertybė. Tai reiškia, kad politkorektiškumas gali būti būdingas ne tik kairei, bet ir dešinei.

„Kadaise esu parašęs straipsnį „Laisvė sau ir saviškiams“ – šiame kontekste šį pavadinimą galima būtų pakeisti į „Žodžio laisvė sau ir saviškiams“. Todėl visada, kai tik išgirsite tolimos dešinės atstovų aiškinimus apie gniaužiamą žodžio laisvę, perklauskite jų (žinoma, jei bus leidžiamasi į tikrą dialogą – priešingu atveju beprasmiška): ką iš tiesų ši vertybė jums reiškia, kuo ji svarbi dabartinei Lietuvos politinei santvarkai ir kokiu mastu ji galioja ne tik jūsų draugų sambūriui (taip pat ir, tarkime, LGBT bendruomenei)? Iš jų atsakymų pasidarys aišku, kad gilumine prasme jie tikrai nėra už žodžio laisvę“, – sako dr. S. Čelutka.