Uždaryti
2020-11-26 15:21:39
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 15:21:39
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Alvydas Jokubaitis: reikalinga nuo intelektualų iliuzijų nepriklausanti Europos Sąjunga

Pokalbis su Vilniaus universiteto dėstytoju, filosofu prof. ALVYDU JOKUBAIČIU apie ekspertų vaidmenį šiuolaikinėse demokratijose, galimus pokyčius pasaulyje po COVID-19 pandemijos ir Europos Sąjungos ateitį.

Ar jums neatrodo, kad tendencija sprendimų priėmimą atiduoti įvairių siaurų sričių ekspertams sustiprėjo per koronaviruso sukeltą krizę? Virusologai ir medikai gal ir išmano šį tą apie virusus ir gydymą, bet vargu ar turi platesnę politikos viziją. Ką koronavirusas parodė apie technokratų ir siaurų sričių ekspertų vaidmenį demokratijoje?

Viena iš pandemijos priežasčių yra ekspertai. Tai galima apibūdinti keliais pjūviais. Pradėkime nuo virusų mokslininkų – jie laiku ir tinkamai neperspėjo visuomenės, ir, užuot tai padarę,važinėjo po konferencijas. Dar nepaneigta, kad virusas neištrūko iš jų aukščiausio pavojingumo lygio laboratorijų. Net jeigu virusologai yra geri ekspertai ir nepadarė baisios klaidos, ją padarė kitų sričių ekspertai. Beviltiškai pasirodė visuomenės sveikatos mokslo ir visų kitų socialinių mokslų atstovai. Net jeigu pripažintume, kad ekspertai žinojo, o jų neklausė politikai, tai ko tada vertas jų žinojimas?

Ekspertai ir eiliniai žmonės nemato artėjančios katastrofos, nes linkę matyti tik tai, kas įprasta ir nusistovėję. Prieš mėnesį išpuikę vakariečiai pajuto, kad likimas nėra jų protų ir rankų kūrinys. Kai ateis tikroji, pandemiją pranokstanti, katastrofa (neduok Dieve) po jos jau nebus ekspertų.

Mes nepasiruošę apmąstyti pabaigos. Mums atrodo, kad po jos toliau bus ekspertai. Panašu, jog mūsų civilizacijos pabaiga neišvengiama vien todėl, kad jos negalime ir nesugebame apmąstyti, nes tai neįtikėtina. Demokratija pandemijos akivaizdoje perėjo prie nematomo viruso sukurtos diktatūros. Vos tik bus nugalėtas virusas, viskas sugrįš į savo vėžes iki naujo rimtesnio likimo išbandymo. Piktosios šio pasaulio jėgos puikiai žino žmonių, įskaitant ekspertus, puikybę ir kvailumą. Norint, kad mes ką nors suprastume ir norėtume pakeisti, reikia daug skaudesnių pamokų. Mes nesimokėme ir toliau nesimokome iš istorijos. Mus galima tik priversti aplinkybių jėga.

Ar sakydamas, kad ekspertai laiku neperspėjo visuomenės, norite pasakyti, jog ekspertai tik tada pradėjo kalbėti apie pandemiją, kai ir kvailiui buvo aišku?

Kvailiui pagal apibrėžimą niekas neaišku. Pandemija tapo ne ekspertų, o politikų reikalu. Visokių save „politikos ekspertais“ vadinančių šnekorių laikas nors trumpam baigėsi. Nenoriu minėti pavardžių (visi mes klystame), tačiau kai vienas mokslininkas Didžiosios Britanijos požiūrio į pandemiją skirtumą paaiškino tuo, kad britų pagyvenę žmonės negyvena su vaikais, liko pasitikėti sveiku protu.

Būtina suprasti, kad mokslininkai seniai nedaro mūsų gyvenimo saugesnio, bet priešingai. Rekomenduoju paskaityti sociologo Ulricho Becko knygą „Rizikos visuomenė“. Mokslas ne šalina, o kuria pavojus. Paprastų žmonių reakcija į pandemiją labiau parodo Lietuvos brandą negu mokslininkai. Nenoriu nuvertinti mokslo, bet Kinijos valdžios sąžiningumas svarbesnis už mokslą. Lietuvos ateitis priklausys ne nuo mokslo, o nuo paprastų žmonių sąmoningumo. Ne todėl, kad mums nereikia mokslo, bet dėl to, jog visuomenė nėra mokslo laboratorija.

 

Kodėl sakote, kad ekspertai yra viena iš epidemijos priežasčių?

Nesu net menkiausias virusų mokslo ekspertas. Kinų virusologės Shi Shangli publikacijos rodo, kad ji aplenkė gamtą, ir laboratorijoje pirmoji su tyrėjų grupe įrodė SARS koronoviruso mutacijos žmogaus kūne galimybę. Jungtinių Valstijų nacionalinis sveikatos institutas (angl. US National Institute of Health) buvo paskelbęs tokio pobūdžio tyrimų moratoriumą. Gal tai sutapimas, tačiau tyrimai toliau vyko Uhano laboratorijose. Vasarį Shi Shangli prisiekė gyvybe, kad nepadarė nieko blogo, tačiau diskusija tęsiasi. Pagrindinė žmogaus liga yra smalsumas. Manoma, kad nėra taip bloga suklysti, kaip ko nors naujo neišbandyti.

Pastaruoju metu pasirodo straipsnių ir komentarų, teigiančių, kad koronavirusas suteikia progą sukurti teisingesnę, ne godumu paremtą ekonominę sistemą. Ar manote, kad tam yra pagrindo?

Net Karlui Marxui į galvą neatėjo kvaila mintis, kad teisingesnį ir geresnį pasaulį gali sukurti pandemija. Godumas, melas ir pyktis buvo iki Kristaus ir savo galios neprarado postmodernizmo laikais. Per visą pandemijos mėnesį lietuviai pirmiausia pirko dešrą ir tualetinį popierių, o ne prašė dvasinių gėrimų. Net dėl Velykų suvaržymų buvo išgyvenama tik todėl, kad neleidžiama žaisti.

Po kūnui grasinančios pandemijos laukia ta pati mūsų dvasią valdanti kapitalizmo ekonominė sistema. Tuoj pasigirs ekonomistų išvedžiojimų sofistika, kuri juokingiausia ir labiausiai dusinanti. Jie mokslu pavertė tai, kas yra ideologija, tikėjimas ir pati tikriausia stabmeldystė. Panašu, kad dabartinė pandemija nebuvo Dievo bausmė, nes tai tik labai ir labai lengvas „transcendentinis kostelėjimas“.

Prieš šimtą metų praūžė ispaniškasis gripas, kuris nusinešė dešimtis milijonų gyvybių – koronavirusas kol kas į anapilį pasiuntė apie 160 tūkstančių. Žmonės, pergyvenę ispaniškąjį gripą, dar matė ir Pirmąjį pasaulinį karą, daugelis išgyveno ir Antrąjį, nekalbant apie didžiulius tiek politinius, tiek ekonominius neramumus tarpukariu. Pokariu pusė Europos atsidūrė stalininiame kalėjime. Nors dėl koronaviruso miršta žmonės ir dėl kilusių ekonominių bėdų daugelis neteks darbų, tai neprilyginama didžiausiems XX a. siaubams. Bet mes į tai žvelgiame kaip į katastrofą, lyginame su karu, kalbame apie pasaulio pabaigą. Ar neatrodo, kad pandemija parodė, kokie saugūs įpratome būti?

Krikščionys yra keisti žmonės. Jie laukia šio pasaulio pabaigos. Vadinasi, tai nėra geriausias pasaulis iš galimų, kaip atrodė Gottfriedui Leibnizui. Apaštalas Paulius sako, kad pabaiga „užklups lyg vagis naktį“, ir priduria išsamų paaiškinimą: „Kai žmonės kalbės; ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį“ (1 Tes 5:3). Pandemija pasirodė po Kalėdų, tyliai, lyg vagis, kai gyvenome saugiai ir norėjome dar saugiau.

Amerikiečiams atrodė, kad jie yra civilizacijos viršūnė, tačiau paaiškėjo, jog tai tik girtumas – ne nuo vyno ar viskio, bet nuo įsitikinimo, kad gyvename saugiai, ramiai ir laimingai. Amerika dabar pažeminta.

Ką koronavirusas parodė apie vis glaudesnės sąjungos link turėjusią judėti Europą? Ir ar manote, kad smūgis globalizacijai kokiu nors požiūriu galėtų būti lemtingas ar esminis?

Mes, užaugę Sovietų Sąjungoje, tarp daugybės blogų įpročių turime vieną neblogą taisyklę – „gulinčio nemuša“. Dėl dviejų priežasčių nesakysiu nieko kritiško apie Europos Sąjungą. Pirma, greitai ir vėl reikės klausytis tuščių kalbų apie naują istorinę žmonių bendriją ir solidarumą. Greitai turėtų paaiškėti, kad pandemija buvo neįtikėtinas Europos tautų bendrumo triumfas.

Antra, gali būti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos konflikte gali prireikti Europos Sąjungos. Ši politinė organizacija neatlaikė pirmo rimto išbandymo, ir tai neabejotinai suprato priešai. Europos Sąjunga objektyviai turi daugiau šansų po pandemijos negu iki jos. Tačiau su viena sąlyga. Būtina struktūrinė reforma ir dabartinių „lyderių“ bei gerai apmokamų valdininkų išvaikymas.

Kaip galėtų atrodyti ta reforma? Ar manote, kad ES reikėtų pabandyti laikytis ekonominės bendrijos, suverenių valstybių sąjungos modelio? Atrodo, būtent nacionalinės valdžios kol kas veiksmingiausiai pasirodė spręsdamos krizę.

Dabartinė Europos Sąjunga sukurta nesibaigiančioms konferencijoms, paradams ir Nobelio premijai. Tai nerimta politinė organizacija. Vokietija rimta, o vokiečių kuriama Europos Sąjunga – nerimta.

Reikalinga nuo utopijos ir intelektualų iliuzijų nepriklausanti Europos Sąjunga. Lietuviai šiame teatre neturi didesnio vaidmens. Lieka pasitikėti utopijomis, kad išblaivės girti Vakarai. Mes beveik nieko negalime pakeisti, išskyrus tuščią sofistiką, kad galime viską pakeisti. Tai nereiškia, jog esame tuščia vieta. Priešingai, tai reiškia savo ribotų galimybių suvokimą. ES nesugeba panaudoti ne tik Lietuvos, bet ir kitų į ją įsitraukusių tautinių valstybių potencialo.

Ką konkrečiai turite omeny, sakydamas, kad ES – nerimta? Kas joje nerimta?

Dabar ši organizacija reiškia neįveikiamą demokratijos deficitą. Tiksliau, jos pavertimą negyvu formalumu. ES yra ne demokratinė, o oligarchinė organizacija. Sunku suprasti, kas ją valdo ir kodėl. Dėl gilių reprezentacijos problemų – nėra suvereno ir biurokratus kontroliuojančios liaudies – vyksta sovietinio stiliaus veiklos imitacija. Tautinių valstybių demokratija yra rimta, nes valdo tauta, o ne formalios procedūros. Būtina nustoti vaizduoti demokratiją ir pereiti prie tarpvalstybinių struktūrų.

Demokratija turi būti palikta tautinėms valstybėms, be Briuselio reguliavimų ir įsakinėjimų. Vokietija ir Prancūzija primeta savo valią ES valstybėms. Tai nėra bendro ir atskiro intereso sutapimas, bet bandymas savo interesą paversti bendru. Politika yra rimtas, o dažnai net tragiškas dalykas, ir tai ypač išryškėja, kai iškyla gyvybės ir mirties klausimas. ES neatlaikė pandemijos testo. Dabar reikia didžiųjų valstybių valios ją paversti veiksminga organizacija.

Laikas tyliai pradėti galvoti, kas bus po ES pabaigos, ir pamažu pradėti koketuoti su Vokietija. Turime aiškiai žinoti, kas mus valdo, kas yra didysis brolis, kas daro biznį ir mus įtraukia. Po kelių amžių ES gal suras sau naują politinę formą, kurios dabar neturi ir tik vaidina spektaklį. Lietuviams geriau aiškiai žinoti, kam ir kodėl aukoja suverenitetą, o ne tauškėti apie tuščius principus.

ES institucijos politiką pakeitė nesibaigiančiu moralizavimu, ir tai yra dovana priešams. Jeigu kaip nors būtų galima eksportuoti moralizavimą, tai būtų pagrindinė ES eksporto prekė.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako