Uždaryti
2020-12-01 13:46:31
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Aivaras Žukauskas: Kalbėti apie revoliuciją Baltarusijoje dar anksti

Pastarąsias keletą dienų Baltarusijoje vyksta seniai matyti politiniai virpesiai: po rinkimų į prezidento postą į gatves išėjo daugybė žmonių, vyksta protestai ir riaušės. Įvairūs viešosios erdvės veikėjai Lietuvoje jau lygina Baltarusijos situaciją su ukrainietišku Maidanu, kalba apie revoliuciją ir diktatoriaus nuvertimą.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doktorantas Aivaras Žukauskas septynerius metus dirbo su Baltarusijos pilietine visuomene. Kalbėjomės tiek apie dabartinę padėtį kaimyninėje šalyje, tiek apie ilgalaikius procesus Baltarusijos pilietinėje visuomenėje ir pilietiškumo raiškoje.

Galbūt galėtumei apibūdinti dabartinę situaciją Baltarusijoje?

Iškart galiu pasakyti, kad nesiimsiu apibendrinti to, kas vyksta šalyje. Manau, jog tai yra pernelyg ankstyva. Vos kelios dienos, įvykiai tebesirutulioja.

Mano akimis, dabartiniai įvykiai gali būti matomi net kaip savotiškai cikliški. Po 2010 m. rinkimų žmonės taip pat išėjo į gatves ir vėliau buvo brutaliai represuoti, suvaržyti. Po šių protestų ir pati Baltarusija kuriam laikui labiau užsidarė, joje tapo sunkiau dirbti aktyvistams, visuomenininkams. Ekonomika nelabai atsigavo, geopolitinė padėtis aštrėjo, o patys gyventojai, kiek teko su jais kalbėtis, tikrai niekada nebuvo labai patenkinti dėl vyksmų šalyje.

Nepasitenkinimas tik augo, o prasidėjus pandemijai tik dar labiau paaštrėjo. Tai galima iš dalies sieti net su mentaline įtampa – psichologų tyrimai rodo, kad būtent šis aspektas žmones paverčia mažiau pakančius jų netenkinantiems dalykams. Atsiranda verdantis katilas, kuris dar kartą išsiveržė. Šie protestai yra dar vienas Baltarusijos visuomenės bandymas „paimti“ vadžias į savo rankas ir taip kontroliuoti šalies ateitį. Tačiau labai sunku pasakyti, kaip įvykiai dėliosis. Kalbėti apie revoliuciją Baltarusijoje dar per anksti.

Žmonės, 2010-aisiais buvę prie barikadų, sako, kad tuo metu juos buvo apėmęs panašus jausmas: atėjo pabaiga. A. Lukašenkai galas, mūsų tiek daug, ir mes paimsime valdžią, tačiau visi matome, kad nieko ir neįvyko: dabar gali būti, jog kartojasi panašus scenarijus.

Bijau, kad, jeigu nuo A. Lukašenkos nenusisuks jo saugumo tarnybos, gali pasikartoti tas pats atvejis, kaip ir prieš dešimtį metų: didesnė kontrolė šalies viduje, susidorojimai, represijos. Neseniai naujienų kanale „Nexta“, kuris pasižymi įvairių Baltarusijos socialinio ir politinio gyvenimo „sensacijų“ platinimu, pasirodė žinia, kad OMONo pareigūnai kai kuriuose miestuose padėjo savo skydus, bėgo nuo protestuotojų, o kai kada netgi ėjo derėtis su protestuojančiais piliečiais. Tai, kad ši žinia plačiau nepasirodė medijose, man kelia nerimą: galbūt tai tėra netikra naujiena. Paaiškinimas tam galėtų būti dvejopas: arba pats prezidentas už užkulisių prašo OMONo pareigūnus taip elgtis (tuo netiki nė vienas mano kalbintas baltarusis), arba galbūt A. Lukašenkai kyla problemų dėl savo saugumo struktūrų. Regis, kad būtent saugumo struktūros yra vienos pagrindinių jo valdžios išlaikymo garantų.

Svarbu suprasti, bandant daryti kokias nors išvadas, kad nėra visiškai aišku, kas vyksta A. Lukašenkos sukurto aparato viduje. Būtent tai apsunkina jo sprendimų numatymą: juk nežinome, kaip vyksta patys sprendimai. Su kuo konsultuojasi A. Lukašenka? Kas yra jo pagrindiniai patarėjai? Oponentai viduje? Kitaip nei V. Putino režimo atveju (iš ten yra daug nuo sistemos pabėgusių žmonių pasakojimų), A. Lukašenkos valdžios aparatą gaubia keista paslaptis. Jis kaip ir yra, bet nelabai aišku, kas vyksta jo viduje, kaip priimami sprendimai, kas yra didžiausi žaidėjai, kas labiausiai „šakojasi“ prieš A. Lukašenką? O gal jį „tampo už virvelių“? Šiuo metu iš tiesų matome tik protestus ir riaušes, laikas parodys, kas vyks toliau, ypač po paskutinių S. Cichanouskajos pareiškimų, po kurių kalbama ir apie protestų lyderystės vakuumą.

O kaip galima būtų įvertinti pilietinės visuomenės stiprumą tuo metu, kai protestai vyko prieš dešimt metų, ir dabar?

Kalbant apie tai, ką galime vadinti „profesionalia“ Baltarusijos pilietine visuomene, t. y. visos NVO, asociacijos, judėjimai, kurie veikia šalyje, jie tapo dar labiau profesionalizuoti, tačiau nesustiprėjo. Sakyčiau, kad netgi kai kuriais atvejais sumenko. Didžiausia baltarusiškos pilietinės visuomenės organizacijų problema yra ta, kad ji neturi geros sąsajos su visuomene. Kartais juokaujant sakoma, jog galima baltarusišką pilietinę visuomenę pavadinti izoliuota vieta, nes jos dalyviai bendrauja su ta pačia socialine grupe, o į visuomenę labai dažnai net neišeina. Be abejonės, yra mažesnių pavyzdžių, kurie sulaukia rezonanso visuomenėje, bet „profesionali“ pilietinė visuomenė nelabai sugebėjo įžiebti kokį nors politinį judėjimą.

 

Nepaisant to, galima kalbėti ir apie platesnę visuomenę ir jos perspektyvą: kalbu apie savotišką aukštesniąją vidurinę klasę Baltarusijoje. Ši klasė išaugo, taip pat išaugo ir jos įtaka. Dažniausiai tai yra žmonės, dirbantys IT sektoriuje ir gaunantys gana neblogus atlyginimus Baltarusijos sąlygomis.

Jeigu žiūrėtume iš Ronaldo Ingleharto materializmo ir postmaterializmo perspektyvos, tai žmonės, kurie jau yra pasiekę postmaterializmo būklę. Jie jau yra pakankamai apsirūpinę finansiškai ir materialiai, todėl gali sau leisti pradėti galvoti apie demokratijos, laisvės judėti, žodžio laisvės ir kitus panašius klausimus. Vykstantys protestai nėra įžiebti tų „profesionalių“ organizacijų. Šie protestai kartais nėra net judėjimai, o spontaniškos saviorganizacijos formos, kurios iškyla iš įvairiausių socialinių grupių, įskaitant ir jaunuosius profesionalus.

Tiesa, dabar galime pastebėti, kad gamyklose darbininkai nustoja dirbti, streikuoja (pranešama, kad streikuoja Minsko traktorių, margarino gamyklos, taip pat cukraus fabrikas, Kozlovo elektrotechnikos gamykla – K. T.), tačiau dažniausiai tai nėra profesionalios pilietinės visuomenės nuopelnas. Tos pilietinės organizacijos, matyt, bandys šiuos įvykius pateikti kaip savo nuopelną. Kai kurios iš jų bus teisios, nes yra organizacijų, kurios atlieka tikrai gerą darbą, bet esmė turbūt yra ta, kad pačioje visuomenėje atsirado daugiau grupių ir daugiau veikėjų, kurie išeina į gatves ir kurie neturi didelių sąsajų su pilietinės visuomenės organizacijomis.

Keli baltarusiai draugai kaip tik pasakojo, kad net savo anksčiau politiškai pasyviose grupėse nėra matę tokio aukšto politizacijos lygmens. Turiu omenyje, kad net 2010-aisiais tie žmonės niekaip nesirūpino protestais, nekreipė į juos dėmesio, tačiau šiais metais jie yra pasiryžę viskam. Vertinant visuomenės pilietiškumą iš platesnės perspektyvos, manyčiau, kad bent jau žiūrint į regionų centrus, o ypač Minską, tai galime kalbėti apie tam tikrą sustiprėjimą. Pilietiškumo, bet ne pilietinės visuomenės. Ir tai tikrai nėra blogai.

Galima būtų suprasti, kodėl „profesionali“ pilietinė visuomenė nelabai stengiasi, kad būtų koks nors pokytis, tačiau kaip atsirado būtent pilietiškumo pokytis?

Ir pats bandau į šį klausimą jau kurį laiką atsakyti bendraudamas su baltarusiais. Nelabai turiu atsakymo, tik hipotezes. Daug protestuose dalyvaujančių žmonių yra jauni. Žinoma, visuomet pasirodo ir kita protesto pusė: Siarhejui Cichanouskiui (Svetlanos Cichanouskajos vyrui – K. T.) priskiriamų palaikytojų armija eina tiesiog muštis į gatves, jiems, atrodo, kažkoks politinis pokytis nelabai rūpi. Kaip ir visuose protestuose, yra dalis žmonių, kurie tiesiog „eina daužyti snukių“. To mūsų viešojoje erdvėje ne tiek daug ir matome, tačiau turime suprasti, jog tokie dideli įvykiai turi ir ne visai gražią ir įkvepiančią pusę.

Žvelgiant iš pilietiškos visuomenės perspektyvos, vienas pagrindinių dalykų yra tas, kad protestuotojai yra tam tikra prasme nauja karta žmonių, kurie matė daugiau vertybinių dalykų Vakaruose. Tie žmonės apskritai turėjo galimybę išvažiuoti studijuoti į Vakarus, kitaip įgauti kažkokios patirties.

Šalia viso to yra ir ekonomikos faktorius. Ekonominė gerovė ir stabilumas daugellį metų buvo pagrindinė socialinio kontrakto tarp režimo ir visuomenės išlaikymo sąlyga. Pati sistema Baltarusijoje nesikeičia: korupcija nemažėja, paslaugų kokybė negerėja, aplinkui siaučia pandemija. Pandemijos faktorius yra svarbus tuo, kad režimas pasirodė „visu gražumu“, t. y. kiek yra nepajėgus kažką pakeisti ir padaryti, kai to tikrai reikia. Juk buvo proga režimui ir A. Lukašenkai pasirodyti tokiam, kuris gali sutvarkyti, sudėlioti ir pasirūpinti. O buvo priešingai: ilgą laiką neigiama, kad pandemija apskritai egzistuoja. Pats prezidentas tik neseniai pasirodžiusiame interviu pripažino, kad pats persirgo COVID-19.

Matyt, prie jaunų žmonių, kurie nori pokyčio, prisijungia vyresnės kartos, kurios tiesiog pavargo. Juk anksčiau buvo juokaujama, kad Baltarusija visuomet išgyvena mąstymo ir mentaliteto krizę: tarsi visas jų gyvenimas esti nuo didesnės iki mažesnės krizės.

Po 2010 m. protestų A. Lukašenka ėmėsi veiksmų: sunkiau buvo įvažiuoti Baltarusiją, taip pat „juodieji sąrašai“ pasipildė naujais žmonėmis, tačiau galiausiai A. Lukašenkos režimas šiek tiek keitėsi, galbūt galėtumei apibūdinti šią kaitą?

A. Lukašenkos politika nuolat keičiasi: matėme, kaip jis elgėsi su Rusija. Vienais metais kalbėjo, kad baltarusiai ir rusai yra broliškos tautos, o kitais metais jau apie tai, jog Baltarusija yra atskira šalis, kurios jis niekam neatiduos. Svarbi ir kalbos dinamika: juk visuomet šalyje dominavo rusų kalba, o štai prieš keletą metų (siečiau su Maidano įvykiais) pradėtas vėl kelti baltarusių kalbos klausimas. Viešojoje erdvėje buvo pakeisti ir ženklai: iš rusų kalbos į baltarusių. A. Lukašenką galima kritikuoti už daugelį dalykų, bet jis visuomet buvo tarptautinės politikos žonglierius, t. y. gebėdavo išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Žinoma, daug kas ginčysis sakydami, kad jis neišsaugojo jokio suvereniteto, tačiau tam tikrą autonomiją ar jos aspektus jis sugebėjo išlaikyti per visus šiuos metus.

Pastaraisiais metais bent jau mano darbo sferoje šalies viduje buvo pastebimas tam tikras laisvėjimas. Žinoma, dalykai buvo kontroliuojami gana stipriai, tačiau į šalį tapo lengviau įvažiuoti, be vizos nuskristi, tam tikros organizacijos pradėjo laisviau dirbti, tapo lengviau užregistruoti projektus, gauta daugiau galimybių viešai kažką daryti. Pavyzdžiui, feministinės organizacijos pastaruosius kelerius metus veikė gana aktyviai, o žinant A. Lukašenkos naratyvą, tai yra pakankamai stebėtina ir netgi ironiška. Būtent feministiniai judėjimai Baltarusijoje yra vieni stipriausių ir profesionaliausių pilietinės visuomenės segmente. Šios organizacijos netgi bando išeiti į platesnį visos visuomenės lauką, o to labai trūksta nemažai daliai kitų organizacijų Baltarusijoje.

Laisvėjimą galima būtų suprasti kaip atsaką ir į tai, kas vyko Ukrainoje. V. Putino Rusija parodė tikrąjį savo veidą, t. y. kaip jie žvelgia į savo kaimynus ir ką jie linkę su jais daryti. Matyt, laisvėjimą galima būtų įvardyti ir kaip A. Lukašenkos bandymą „prisigerinti“ Vakarams, o tai reiškia ne tik tai, kad ateis pinigų iš įvairių fondų, bet ir po truputį svyruojančią geopolitinę perspektyvą galbūt ieškant palaikymo Vakaruose, jeigu kartais kažkas nutiktų Rusijoje.

Dirbant su pilietine visuomene pokytis jautėsi, bet nežinau, ar jį galima būtų laikyti kokiu nors nauju poslinkiu. Šiuo metu yra tikrai labai sunku būti baltarusiu. Tikrai palaikau visus protestus, bet taip pat ir užjaučiu šią tautą: juk net verčiant A. Lukašenką alternatyvos nėra aiškios, niekas nėra tikras, kiek jas galima laikyti patikimomis. Tačiau visuomenė pavargo. Matome šalia savęs šalį, kuri išgyvena didelius augimo, kuris buvo nuolat stabdomas, skausmus. Tikiuosi, kad pokyčiai pagaliau įvyks ir transformacija nebus kruvinesnė, nei situacija yra dabar. To ir linkėčiau baltarusiams.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako