Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Vytas Neviera

VU TSPMI alumnas, komunikacijos specialistas, menininkas

Mokyklos metais buvai aktyvus žmogus, dalyvavai daugybėje olimpiadų, taip pat ir aktyviai piešei, kaip atsidūrei VU TSPMI? Kokia tavo istorija? 

Mano interesų laukas visad buvo platus – mokykloje stengiausi gerai mokytis, piešiau, sportavau, skaitydavau apie viską, žiūrėdavau filmus. Pasaulis pernelyg vilioja, kad juo nesidomėtum, o geografija buvo ta sritis, kurioje save geriausiai išreiškiau bei kuri man sekėsi. Kai manęs kas nors paklausia, kaip atsidūriau TSPMI, tai sakau, kad prieš stojimus gražiai nupiešiau piešinį ir gavau papildomą balą stojant. Jeigu rimčiau, tai jau turbūt 10-os klasės pabaigoje žinojau, kad rinksiuos studijuoti politikos mokslus VU TSPMI, nes man labiausiai patiko istorija, geografija, kalbos. Kažkur kirbėjo ir ta pati mintis, kaip ir daugeliui stojančiųjų čia, kad užaugęs norėčiau būti diplomatu ir gal net ambasadoriumi! Prie to pridėjus dar tai, kad visada domėjausi politika, kryptis buvo aiški.

Studijų metais, kaip pats juokauji, daugiau laiko praleidai kitose šalyse nei Lietuvoje, galbūt galėtum papasakoti, kokios patirties tau tai suteikė? 

Juokas juokais, bet iš tiesų, studijų metais išnaudojau visą studijų mainų potencialą bei sugebėjau būdamas mainų studentu mokytis dviejose šalyse, o praktiką atlikti dar kitoje. Esu dėkingas tuomečiam studijų skyriui, kad leido, o tėvams, kad išleido. Gyvenimas užsienyje suteikė daugybę įvairiausių patirčių. Pirmiausia, labai daug išmokau apie save, išmokau būti savimi ir su savimi, sustiprėjau psichologiškai, įgijau daug pasitikėjimo savo jėgomis. Gyvenimas svetimose kultūrose bei vietose, kuriose nieko nepažinojau, padėjo atskleisti manojo charakterio ekstravertiškąją pusę, išmokau nuoširdžiau bendrauti su kitais žmonėmis, išeiti už savo komforto zonos ribų, išmokau atidžiau klausytis ir pažinti. Supratau, kad galiu itin greitai mokytis ir pažinti, jei tik noras yra, o jis didėjo su kiekvienu naujai sutiktu žmogumi, su kiekviena aplankyta vieta, su kiekviena išgirsta istorija. Be abejonės, bene geriausios patirtys yra susijusios su sutiktais žmonėmis, kurie tapo itin gerais draugais, su kuriais, susitikus po keleto metų, jautiesi tarsi bendravai kasdien. Taip pat, buvimas užsienyje padėjo pamatyti akademinį pasaulį kitomis akimis, atrasti tai, kas man arčiau širdies. Be to, gyvenimas užsienyje padėjo padėti pagrindus 6-ioms užsienio kalboms, kurias ir toliau kasdien bandau lavinti.

Pernai pristatei savo asmeninę linijinės grafikos piešinių parodą, ar piešimas tave lydėjo ir studijų metais?

Piešimas mano gyvenime su pertraukomis buvo nuo pat vaikystės. Kartais nuo jo nutoldavau, kartais priartėdavau, o kitais kartais tik juo ir užsiimdavau per dienas. Studijų metais jis buvo nei toli, nei arti. Tiesą sakant, daugiausia piešdavau per masines kurso paskaitas, per kurias, sėdėdamas auditorijos gale, mažai ką girdėdavau. Padariau nemažai eskizų, kai kurie iš jų tapo piešiniais ir net buvo parodoje. Jei rimčiau, tai piešti pradėjau intensyviau tada, kai pradėjau dirbti ir reikėjo kažkokio atitrūkimo nuo kasdienybės. Paimti pieštuką ar rašalinį parkerį tapo savotiška meditacijos forma – piešdamas aš nutolstu nuo realybės, išlieju susikaupusias mintis, pasineriu į kitą pasaulį, pailsiu ir pasikraunu energijos.

Taip pat esi ir didelis Eurovizijos fanas, tai ar visgi daug politikos yra šiame konkurse?

Politikos yra visur, kiekviename mūsų kasdienybės žingsnyje, tad nuo jos ir Eurovizijoje nepabėgsi. Euroviziją per televizorių žiūriu nuo 1999, gyvai ją stebėjau jau triskart, o šįmet teko garbės ir džiaugsmo antrą kartą joje dirbti fotografu. Mano nuomone, politikos, kaip mes ją įsivaizduojame, su tendencingais balsavimais už kaimynus, kažokiais balų pirkimais ar diasporų balsavimais už savus, šiame konkurse kasmet vis mažiau ir mažiau. Tai galima susieti ir su tai, kad konkurse mažėja kičinių euro-trash dainų bei daugėja kokybiškų įvairių žanrų muzikos kūrinių su puikiai išpildytais televiziniais pasirodymais. Žmonės tai mato ir įvertina. Žinoma, žmonės įvertina ir tai, kokią žinutę dainos neša, o jos neretai neša politines žinutes. Kad ir šįmet laimėjusi Netta iš Izraelio – ji savo dainoje dainavo apie moterų įgalinimą, atliepė #MeToo judėjimą bei grožio standartų laužymą. Prancūzai dainavo apie pabėgėlių laive gimusią mergaitę, o italai apie dūstančią ir niokojamą žemę, visuomenes, šeimas. Tačiau, jei tos dainos nebūtų buvę kokybiškos ir gerai išpildytos, žmonės už jas nebūtų balsavę masiškai. Eurovizijoje vis daugiau vietos yra nešamai žinutei, autoriaus ir atlikėjo personai, charakteriui bei žmogiškumui. Sakyčiau, jog „plastikiniai“ standartiniai pop kūriniai nebesulaukia tiek dėmesio ir dėl to man džiugu.

Norėtume sužinoti, kokie tavo ateities planai? Ar planuoji sugrįžti į TSPMI?

Planų turiu, bet jie griūva, tačiau planuoti, galvoti ir svajoti nesustoju, nes tai yra savotiškas gyvenimo variklis. Tavo norai ir svajonės tave varo į priekį. Idėjų yra daug, tačiau apie tai pernelyg negalvoju, stengiuosi daug ir sunkiai dirbti, leidžiu klostytis aplinkybėms ir žiūrėti, kurias iš idėjų tam tikru metu būtų geriausia įgyvendinti. Galiu pasakyti tiek, kad norėčiau tęsti studijas, noras mokytis nėra ir nebuvo niekur dingęs, bet po bakalauro baigimo mokiausi tik kalbas, lavinau kitus įgūdžius. Dabar esu labiau sudėliojęs mintis, apgalvojęs prioritetus. Ar grįžčiau į TSPMI? Tikrai taip!

Fotografija tavo gyvenime tapo ne tik hobiu, bet ir darbu. Taip pat, turi beveik 3000 instagramo sekėjų, tad gal galėtum pasidalinti keletu patarimų, kaip tapti socialinių medijų žmogumi?

Taip, viena didžiausių mano aistrų gyvenime šiuo metu yra tapusi mano darbu. Turbūt nėra nė dienos, kai nepaimčiau fotoaparato į rankas, kai nefotografuočiau ar nė trupučio nedirbčiau su nuotraukomis. Tai yra be galo smagu, nes turėti mylimą užsiėmimą, o kartu ir darbą – nepaprasta gyvenimo dovana. Apie tokią situaciją visada svajojau, tad galima sakyti, jog svajonės pildosi. Apie buvimą socialinių medijų žmogumi ir instagramo sekėjus… tai pastarasis tiesiog yra meilės fotografijai šalutinis produktas. Fotografuoju, keliu nuotraukas, dalinuosi nutikimais, istorijomis, atskleidžiu savą pasaulio matymo kampą. Nuotraukų į instagram ar kitus socialinius tinklus nededu dėl to, kad turėčiau sekėjų, bet dėl to, kad noriu parodyti savo gražų pasaulį kitiems, atskleisti savitą jo supratimo kampą, padėti atrasti naujas vietas, nežinomas detales, ar istorijas. Manau, kad (mane supantis mano) pasaulis yra be galo įdomus. Galima praleisti valandų valandas jį atrandant, mokantis, sužinant. Tai savo nuotraukomis aš ir noriu parodyti, norėčiau tikėtis, kad jos bent vieną žmogų privers atsistoti nuo sofos ir išeiti į lauką to pasaulio atrasti bei vėl pažadinti savyje žingeidumo kupiną vaiką. Socialinės medijos yra tik įrankis, kuris padeda bendrauti su draugais, esančiais arti ar už tūkstančių kilometrų, susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti pasaulį kitais rakursais, pasidalinti idėjomis, įkvėpti ir įsikvėpti. Nelaikau savęs jų žmogumi, tik matau jose naudą bei tuo naudojuosi.