Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Vilius Bartninkas

VU TSPMI dėstytojas

Viliau, baigei filosofijos studijas Vilniaus universitete, Kembridže su pagyrimu baigei klasikinių mokslų magistrą, dabar esi kandidatas į daktarus Kembridžo universitete. Kaip susidomėjai filosofija ir kuo ji Tave žavi?

Man daug įtakos darė aplinkiniai žmonės. Pirmiausia, buvusi lietuvių kalbos mokytoja vidurinėje mokykloje, kuri pastebėjo mano pomėgį kalbėtis apie knygas ir įdavė man Nietzche, Schopenhauer. Liepė paskaityti. Aš nieko nesupratau, bet jausmas buvo kaip ant raganos šluotos skraidant. Pradėjau labiau vertinti žmones, kurie filosofuoja. Skaičiau lengvesnius autorius, kaip kad Hermann Hesse ar Albert Camu, bet taip pat ir tą patį Nietzche – pastarojo jau nebegalėjau paleisti. Skaičiau viską, kas buvo lietuviškai išversta.

Antrasis momentas buvo draugai, kurie buvo vyresni už mane. Jie, studijuodami TSPMI, daug kalbėdavo apie politinę filosofiją. Kadangi man politika nuo mažens buvo įdomi, tai diskusijos buvo neišvengiamos. Visa tai galiausiai privedė prie filosofijos studijų.

O apie ką yra tavo disertacija? Kokius teiginius bandai apginti?

Mano disertacija yra apie tradicinius dievus ir polio religiją Platono vėlyvuosiuose dialoguose. Platono gyvenamuoju laikotarpiu įvyko kultūrinė transformacija. Politiniame lauke nyko senosios bendruomeninio gyvenimo formos. Religiniame lauke plito ezoteriniai kultai, iš dalies iš Rytų atėję, iš dalies iš pačios Graikijos, kaip orfikų ar pitagorikų sektos. O trečias dalykas yra tas, jog Platono akademijos dėka kosmologija ir dangaus objektų tyrinėjimai padarė labai didelę pažangą. Platonas ir jo mokiniai kosminius kūnus laikė tikraisiais dievais. Tai reiškė, kad reikia juos garbinti, bet ne taip, kaip polis siūlo. Ne tradicinės religijos rėmuose su maldomis, aukomis ir panašiai. Reikia tyrinėti šiuos dievus ir juos pagerbti intelektualiniu pažinimu. Kitaip tariant, mintis tampa svarbiau už performatyvų garbinimo veiksmą.

Šitoje įvairių diskursų kolizijoje aš pastebėjau, jog nepaisant šių politinių, religinių ir mokslinių permainų, tradiciniai dievai užima labai svarbią vietą Platono mąstyme. Tačiau tradiciniai dievai yra atskirti nuo kosminių dievų. Kiekvieną kartą, kai Platonas kalba apie politinius dalykus, jis mini tradicinius dievus, kai jis kalba apie būtį, kosmosą ir panašius dalykus, jis mini kosminius dievus. Tad mano klausimas yra toks: ar tradiciniai dievai yra lygiaverčiai kosminiams dievams ar nėra?

Ir aš ginu tris tezes. Pirma, aš nagrinėju dievų kilmės ir egzistavimo klausimus ir teigiu, kad Platonas paaiškina tik kosminių dievų kilmę. Kartu jo dialoguose matome, kad mes negalime sužinoti tikrosios tradicinių dievų kilmės. Antra, aš nagrinėju dievų funkciją šiame pasaulyje ir teigiu, kad kosminiai dievai jam reikalingi paaiškinti, kaip žmonės apskritai buvo sukurti, o tradiciniai dievai skirti paaiškinti, kaip atsirado pirmosios politinės bendruomenės. Tai natūralu: graikų pasakojimuose būtent šie dievai yra polių patronai ir įkūrėjai. Trečias klausimas – kokia yra religijos etinė vertė. Jei kosminiai dievai yra garbinti protu ir tik mąstymas yra tikroji pamaldumo forma, kam reikia įprastos religijos? Aš teigiu, kad religija suteikia kultūrinius įrankius kultivuoti žemesniąsias dorybes – nuosaikumą, drąsą ir pan. Pavyzdžiui, Platonui nuosaikumas yra gebėjimas įveikti trauką malonumams. Ir jis mano, kad geriausia tai kultivuoti simpoziumuose. Vadinasi, tu turi išgerti, apnuoginti charakterį, bet kartu išgėręs valdytis ir nepasiduoti šėlui. Taigi, staiga tradicinė Dionisui skirta šventė tampa platoniškos dorybės kultivavimo iš išbandymo arena, o pats Dionisas – ne šėlo, o nuosaikumo dievas.

Bendra paėmus, Platonas siekia integruoti senąsias religijos formas į savo filosofiją ir parodyti jų etinę ir politinę vertę. Kita vertus, tradicinė religija neįgauna tvirto metafizinio ar kosmologinio pagrindo. Todėl mano išvada – vėlyvasis Platonas nėra nei tradicionalistas, nei revoliucionierius.

Užsiminei, jog disertacijoje nagrinėji vėlyvuosius Platono dialogus. Ar turi savo paties mėgstamiausią Platono dialogą? Kuo jis gali būti naudingas šiandienos žmogui?

Mano nuomonė pastoviai keičiasi. Galbūt dabar būtų Platono „Timajas“ – vienas iš dialogų, kuriuos nagrinėju savo disertacijoje. Atvažiavau į Kembridžą nevisiškai mėgdamas teologiją ar kosmologiją – mane labiausiai domino politiniai klausimai. Bet mano vadovas yra žymus graikų kosmologijos tyrinėtojas. Per buvimą ten, per supervizijas su juo, per diskusijas apie „Timają“… Jis mane išmokė pamilti tuos klausimas, susidomėti jais, suvokti jų reikšmę. Šiandien, man atrodo, kad pamatiniai klausimai apie tikrovę, apie mūsų pasaulio sąrangą, yra kur kas svarbesni negu politiniai klausimai. Tai leido suprasti, kodėl Platonui politika yra neatskiriama nuo likusios tikrovės. Jis sako: pirmiausia mes turime atsakyti į pamatinius klausimus ir tik tuomet galima kalbėti apie žmogų ir visuomenę. „Timajas“ yra vienas geriausių tokio požiūrio pavyzdžių.

Šiemet prisijungei prie VU TSPMI bendruomenės. Kartu su Linu Jokubaičiu dėstote Klasikinių politinių teorijų kursą. Koks, Tavo manymu, yra politikos ir filosofijos santykis? Kodėl politologui yra svarbu turėti filosofijos pagrindus?

Aš tikriausiai pakartosiu tradicinę filosofų mantrą. Tai yra mintis, kad filosofija yra fundamentalesnė nei likusios pažinimo sritys. Ji sugeba užduoti klausimas ne vien apie reiškinius, kaip kiti mokslai, bet ir apie savęs pačios ir kitų mokslų pagrindus. Filosofija nuolat siekia peržengti save. Galbūt todėl rimtai filosofiją studijuojant galima įgauti sveiką santykį su likusiomis disciplinomis, aklai nesekti jų principais ir taisyklėmis. Antras dalykas, filosofija veikiausiai yra viena sudėtingiausių intelektualinių treniruočių. Tam, kad tu būtumei tikrai geras politikos mokslininkas, man atrodo, turi sugebėti atlikti labai sudėtingas intelektualines operacijas. Filosofija tikrai šiuo aspektu padės. Rimtai užkandus filosofija, kiti dalykai tikrai nebeatrodys tokie sudėtingi.

Trečias aspektas yra susijęs su pirmais dviem. Vienas esminių dalykų, kuris lydi studentą visus ketverius metus, yra metodologinis išbandymas – išmokti kūrybingai ir griežtai taikyti tyrimų metodus. Filosofija, dirbtinai nepiršdama metodologinių klausimų, per savo pačios mąstymo pavyzdžius, per Platono dialogus ir Aristotelio traktatus, per nuoseklias argumentų plėtotes, per nuolatinį savo idėjų kvestionavimą, per mąstymą apie savo mąstymo formas, sukuria tą natūralią erdvę mokintis to paties – mąstymo metodų. Skaitai, kaip Sokratas sutvarko Trasimachą, ir pradedi klausti savęs: na, gerai, čia geras argumentas, bet kaip jis tai atlieka? Kokia yra struktūra, koks būdas? Ir taip natūraliai pradedi domėtis metodais.

O kaip Tu pats matai Klasikinių politinių teorijų kurso tikslą? Ar yra žinutė, kurią norėtum, kad išsineštų pirmakursiai?

Pirmieji metai neišvengiamai yra šiek tiek eksperimentiniai metai ir viskas nebūtinai veikia taip, kaip tu tikiesi. Tačiau idėja yra aiški. Mano tikslas, kad politinės filosofijos nagrinėjimas būtų panašesnis į tą būdą, kuris dabar dominuoja Kembridže. Tai yra ne vien didžiųjų autorių skaitymas, bet ir istorinis, kultūrinis tų kūrinių ir socialinių procesų, kurių kontekste kūriniai buvo sukurti, nagrinėjimas. Filosofija nekybo ore. Ji tampriai susijusi su tikrove. Garantuoju, kad pirmakursiai pajus, kad jie gilinasi ne vien į gryną filosofiją, bet ir į politinę ir idėjų istoriją. Stengsimės įgauti kūrybišką, gal kiek žaismingą santykį su tokiu kompleksišku tyrinėjimu.

Be to, filosofija nėra toks dalykas, kad jei rimtai juo užsiimi, tai paskaitęs autorių gali numesti ir eiti veikti kitų dalykų. Jeigu iki galo išgeri šią mąstymo taurę, tai ji tampa gyvenimo perspektyvą keičiančia patirtimi. Filosofija yra gana intymus dalykas, nagrinėdamas abstrakčius klausimus kaip kad „kas yra teisingumas“, „kodėl žmonės yra politiški“, neišvengiamai pradedi užduoti klausimus apie savo aplinką ir save patį. Norėčiau, kad šitas kursas padėtų šiame kelyje, kad duotų gerų argumentų ir paaiškinimų, kodėl vienos pozicijos yra geresnės nei kitos, kaip apskritai vertinti tokį ar anokį teiginį, kaip sistemiškai išmokti dirbti su savo intelektu ir t.t.

Dėl to kurso tikslas yra, viena vertus, pasiūlyti turtingesnį vaizdą pačios filosofijos, bet tuo pat metu atverti erdves ir kryptis, kuriomis žmonės vėliau galės patys eiti ir save intelektualiai tobulinti, nes jie bus gavę tuos įrankius ir žinos, kur yra vertingi savarankiškoms studijoms.

Lietuvos šimtmečio kontekste mes kėlėme idėjas Lietuvai. O kokia būtų Tavo idėja institutui?

Aš manau, kad institutui idėjos nereikia, nes tą idėją institutas jau turi. Šita idėja labai sąmoningai egzistuoja instituto gyvenime ir ji yra neišvengiama.

Žmonės, kurie kūrė šitą bendruomenę, kūrė ją kaip elitinę bendruomenę, kuri turi prisiimti atsakomybę už šitos valstybės gyvenimą. Tai nebuvo vien tik politikos mokslininkų kalvė. Tai buvo, tam tikra prasme, socialinio elito kalvė. Tai yra neišvengiama dar ir dėl to, kad institutas iš tiesų sulaukia jaunų žmonių, kurie yra intelektualiai labai gerai pasiruošę, jų motyvacija yra milžiniška. Šių žmonių negalima nuvilti. Vadinasi, instituto tikslas turi būti išlaikyti tą misiją ir jos nepamiršti. Ši vieta nėra vien tik studijoms.

Dažnai žmonės sako, kad VU yra atsakingas už Lietuvos likimą. Tai galioja VU, bet dar labiau galioja TSPMI. Šitos atsakomybės reikia niekada nepamiršti ir tai yra ta idėja, kuri steigia mūsų bendruomenę. Vienintelis būdas išpildyti šitą idėją yra kelti sau aukščiausius standartus ir aukščiausią įmanomą kartelę. Jeigu matai skaudulius, jeigu matai dalykus, kurie neišpildo misijos, būtina nepaleisti ir keisti tai. Institutas turi ne tik žengti koja kojon su šita valstybe, bet ir šiek tiek pirmiau tam, kad rodytų kryptį visiems kitiems.