Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Urtė Petrulytė

VU TSPMI bakalauro programos studentė, LiJOT Valdybos narė, Lietuvos skautijos savanorė

Urte, gal galėtum prisistatyti ir trumpai papasakoti apie save?

Esu Urtė Petrulytė, man 19 metų, visų pirma, esu VU TSPMI bakalauro studentė, pirmakursė ir dar darau daug kitų dalykų. Vienas iš jų – esu Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) valdybos narė, taip pat esu Lietuvos skautijos savanorė ir šiose organizacijos užimu pakankamai aukštas pareigas. LiJOT Valdyboje esu atsakinga už tarptautinį atstovavimą ir ryšius su Europos ir pasaulio jaunimo organizacijomis, o Lietuvos skautijoje padedu dirbti su Lietuvos tautinių bendruomenių įtraukimu į Lietuvos skautijos organizaciją, mokymų organizavimu ir suaugusių įtraukimu.

Kaip atsidūrei VU TSPMI?

Čia atsidūriau visai įdomiai, nes turėjau norą kažkur išvažiuoti ir studijuoti užsienyje, bet tada supratau, kad visi mano darbai, pareigos lieka Lietuvoje. Anksčiau metus buvau praleidusi užsienyje – Taivane – kaip mainų moksleivė, ir po pusmečio supratau, kad nenorėčiau gyventi užsienyje. Padariau išvadą, kad tokiu atveju keturi metai būtų paaukoti, net ir santykių su žmonėmis prasme, ir jie tikrai neatsipirktų. Tada įstojau į VU TSPMI pirmu numeriu, net labai neįsigilinus į programą. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų iš žmonių, kurie studijuoja ar jau baigė studijas VU TSPMI. Atėjau be jokių išankstinių minčių bei nusistatymų ir mane nustebino. Iš tikrųjų, visi, net dėstytojai, buvo labai stiprūs ir motyvuoti. Mokykloje dažnai jaučiausi ne savo vietoje, bet dabar, praėjus 3 ar 4 mėnesiams, suprantu, kad mokslai – mano stiprioji pusė. Tai yra malonus ir gražus atradimas man pačiai.

Kaip apskritai politika atsirado tavo gyvenime?

Politika mano gyvenime atsirado dėl to, kad buvau „užverbuota“. Man buvo 13 ar 14 metų ir skautijoje mes turėjome mokymus jauniems žmonėms apie tai, kas yra jaunimo politika, arba kaip su skautais tu gali dalyvauti, atstovauti. Aš įsiprašiau į tuos mokymus, ten mane pamatė tuometė LiJOT Valdybos narė ir pasikvietė atstovauti Lietuvos skautiją Asamblėjoje. Nuo tada aš užsikabinau, nes supratau, kad greitai gaudausi, suprantu kas vyksta, esu gera kompromisų ieškojime ir taip sėkmingai judėjau šia kryptimi, suprasdama, kad esu laimės kūdikis, nes jaunimo politikoje esu iki dabar, beveik 5 metus.

Urte, tavo nuomone, kodėl jaunam žmogui reikia tiek daug visko veikti?

Šis klausimas kyla ir man pačiai, ypač, kai sėdi oro uoste, lauki persėdimo kokias 8 valandas. Rudenį ir pavasarį skraidymas labai intensyvus, tik grįžau iš Makedonijos ir vėl ruošiuosi kitai kelionei. Aš nemanau, kad visiems to reikia, visi žmonės turi savo pašaukimą ir net su politika jie gali daryti labai daug. Vieni žmonės labiau linkę sėdėti prie popierių, kiti – labiau atstovauti. Pirmas faktas, kurį norėčiau paminėti iš savo ir draugų, kuriuos sutinku jaunimo politikoje, gyvenimo, yra pilietiškumas. Jeigu kažkur aktyviai dalyvauji, dažniausiai turi kažkokias vertybes ir tam tikrą požiūrį, kurį yra suformavusios organizacijos, kurioms tu atstovauji. Todėl atstovauji savo nuomonei, bet kartu ir turi galimybę išgirsti daugybę kitų nuomonių, įgauti žinių, todėl nuolatos gali plėsti savo akiratį. Tas akiračio praplėtimas, nors visi sako, kad visi globalūs ir nebebus Lietuvos, iš tikrųjų veikia atvirkščiai. Kad ir kiek tu keliauji, kad ir kiek žmonių sutinki su skirtingomis politinėmis ideologijomis, su skirtingomis vertybinėmis pažiūromis, tu tik dar labiau sustiprini savo vertybes ir moralę. Patriotiškumas yra viena iš pagrindinių vertybių, ne tas, į nacionalizmą linkęs, bet į globalų patriotiškumą, kurio dabar labai reikia ir Europai, ir Europos politikai. Daug veiklos taip pat padeda atrasti tai, kas patinka gyvenime. Pavyzdžiui, gali veikti jaunimo politikoje ir sugalvoti, kad tau yra įdomu kultūra ar švietimas, kaip man. Tokiu atveju per praktiką tu gauni galimybę įvertinti, ar tai tikrai tavo sritis. Kitas svarbus dalykas – įgūdžiai, kuriuos tu įgauni visų tų veiklų metu. Kai mano kursiokai klausia, kaip aš nebijau viešai klausti ir atsakinėti anglų kalbos užsiėmimo metu, raminu juos ir sakau, kad viskas bus gerai, nes kai kalbą reikės sakyti prieš ambasadorius, kaip man teko Švedijoje, tai yra tikrai daug baisiau. Įgautus įgūdžius po to gali pritaikyti bet kokiame darbe ir net bendraujant su kitais žmonėmis.

Jaunimo politikoje visi yra labai draugiški, tai lyg šeima. Net ir pasaulinio jaunimo tinklo žmonės visada stengsis tau padėti, ne tik darbo prasme, bet ir gyvenimiškose situacijose. Tai praverčia ir studijų procese. Pavyzdžiui, buvau Makedonijoje kartu su kitomis skautėmis, kurios prisidėjo prie mano augimo ir skautų atstovavimo tarptautiniu mastu. Jos man davė interviu, kurį aš panaudojau anglų kalbos paskaitoje. Viena iš jų yra Danijos jaunimo delegatė Jungtinių Tautų Organizacijoje. Nors tai ir atrodo atskiras procesas, tačiau jis grįžta prie patriotiškumo ir tavo vertybių ugdymo.

Viena vertus, tai ką darai susiveda į asmeninę naudą. Kita vertus, tai darbas dėl kitų. Kodėl tau svarbu padėti kitam?

Tai yra skautų ugdymo dalykas, nes aš skautuose esu nuo septynerių. Mūsų vienas iš šūkių yra „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Artimas nebūtinai yra šalia. Tai yra bet kas, kam tuo metu reikia pagalbos. Nesvarbu, kur aš važiuoju ar einu, ar kandidatuoju – tai nėra dėl to, kad man pačiai kažko reikėtų. Aš neplanuoju kažkokios politinės ar diplomatinės karjeros, nors ir pasvajoju apie tai (juolab, kad VU TSPMI ugdo ne politikus, o politologus). Be to, laikui einant aš supratau, kad jaunimas yra viena iš tų grupių, į kurias atkreipiamas dėmesys, bet jis nėra pakankamas, ir ta nuostata, kad „jaunimas yra mūsų ateitis“ nėra kažkoks juokas. Kai kuriose srityse jaunimas turi didesnį žinių bagažą atsakyti į kai kuriuos klausimus, kurie aktualūs Lietuvos ar Europos politikai. Pavyzdžiui, kai mes nuo LiJOT teikėme pasiūlymus Vyriausybės programai ir tie pasiūlymai buvo įtraukti. Taigi, jaunimas turi balsą ir turi žinias, reikalingas kalbėti apie problemas ir jų sprendimo būdus. Vadinasi, tu atstovauji ne sau ir ne sau kuri kažkokius ryšius, bet atstovauji jaunimui, kuris turi potencialo.

Man tenka važinėti po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius bei susitikti su jaunimu. Visai neseniai nutiko man maloni istorija. Zarasuose vedžiau mokymus ir ten dalyvavo mergina, kuri norėtų savo veiklą sieti su politika, tačiau būdama Zarasuose nelabai žinojo, kur kreiptis. Zarasuose norėdamas veikti aktyviai turi būti partijos narys, o į partinę politiką mergina nenorėjo eiti. Todėl pasiūliau jai sudalyvauti LiJOT asamblėjoje, pasižiūrėti ar politika tikrai yra ta sritis, kurioje ji norėtų veikti. Ir ji atvažiavo. Prieš porą savaičių ją sutikau ir ji labai man dėkojo. Taip ir atsiranda ta pagalba kitiems – ne vien per kažkokius dokumentus, bet ir per asmeninį ryšį.

Trumpai tariant, stengiesi dėl Lietuvos, stengiesi dėl Europos jaunimo, nes būdamas jaunimo politikoje gali matyti, kad jaunimas tikrai gali, jam tik reikia mažo ir motyvuojančio pastūmėjimo. Iš to gali gimti nuostabūs dalykai.

Urte, artėja pirmasis studijų iššūkis – rašto darbas. Apie ką bus tavo pirmasis rašto darbas ir kokį klausimą jame kelsi?

Kaip mūsų Klasikinių politinių teorijų dėstytojas Vilius Bartninkas sakydavo – surprise, surprise! Mano pirmasis rašto darbas bus apie jaunimo politiką ir balsavimą nuo šešiolikos metų. Turime pavyzdį, kai Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai savo pirmalaikiuose rinkimuose leido balsuoti nuo šešiolikos metų ir tikrai buvo žmonių, kurie džiaugėsi galimybe balsuoti. Taip pat ir LiJOT yra priėmęs poziciją dėl balsavimo nuo šešiolikos metų savivaldos lygmenyje. Todėl klausimas, kurį aš kelsiu savo rašto darbe, yra susijęs su tuo, ar balsavimo nuo šešiolikos metų įvedimas Lietuvoje paveiktų jaunimo aktyvumą rinkimuose. Pastaruoju metu šiaip pastebime jaunimo aktyvumo didėjimą, bet man įdomu pabandyti prognozuoti, kaip keistųsi aktyvumas, leidus balsuoti nuo šešiolikos metų, o prognozuoti bandysiu nagrinėdama kitų šalių pavyzdžius – Austrijos, Estijos ir panašiai.

Ir kaip tau sekasi rašyti šį rašto darbą?

Aš turėčiau pasakyti, kad aš sau keliu didelius reikalavimus. Prisipažinsiu, man šiek tiek sunku, nes vis dar esu pripratusi prie mokyklinių literatūrinių rašinėlių. Todėl dabar dėliojuosi tam tikrą rėmą, kaip turėčiau tokį darbą parašyti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad dėstytoja Ainė Ramonaitė patarė man ne tik kaip rašyti darbą, bet ir pasiūlė tam tikrų pavyzdžių, kuriais aš galėčiau remtis. Tačiau laiko liko nedaug, turiu daug nenuveiktų darbų, todėl teks kažkaip suplanuoti savo laiką, kad viską suspėčiau laiku, nes norisi paties geriausio rezultato. Man patinka, kad savo darbą aš galėsiu pritaikyti ir kitose srityse, pavyzdžiui, panaudoti LiJOT veikloje – du zuikiai vienu šūviu!

Ką galėtum palinkėti VU TSPMI pirmakursiams ir bendruomenei? Kokia būtų tavo vizija institutui?

Geras klausimas. Mano palinkėjimas institutui, studentams ir kursiokams – eikit ir veikit aktyviai, nebūtinai politikoje, bet lįskit visur, nes tas lindimas yra patirtis, o nepabandęs – nesužinosi ir niekam niekada nuo to blogiau nebus. Kuo daugiau bus jaunų žmonių profesionalų įvairiose srityse – tai visada bus patirtys, kurios išeis tik į gerą. Aišku, reikia tausoti save, savo sveikatą ir miegą, bet reikia tą baimę perlipti. Tokia turėtų būti ir instituto misija – skatinti žmones veikti, nes tik tokiu būdu mes ir kursim, bendradarbiaudami. O ryšys, kurį institute turime su dėstytojais yra nuostabus, taigi linkėčiau tik dar labiau jį palaikyti.