Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Umberto Masi

VU TSPMI studentas, Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narys

Kaip susidomėjai studijomis VU TSPMI ir ar seniai siekei pratęsti mokslus būtent čia?

Apskritai apie savo studijas ganėtinai vėlai susimąsčiau. Tikslesnė idėja atsirado mano istorijos mokytojo Andriaus Poručio dėka, dar besimokant VGTU inžinerijos licėjuje, su juo kalbantis apie būsimas studijas. Buvau girdėjęs apie VU TSPMI, buvau čia dalyvavęs diskusijoje su naujai išrinktais Seimo nariais, kurie studijavo būtent čia: G.Landsbergiu, L. Kasčiūnu, T. Tomilinu, Ž. Pavilioniu, R.Miliūte. Pagalvojau, kad visai įdomu būtų pradėti studijas būtent VU TSPMI. Dar labiau norą sustiprino dalyvavimas Jaunųjų politologų mokykloje, kur dar išsamiau susipažinau su Institutu, sutikau nemažai bendraminčių, kai kurie ilgainiui tapo draugais. Kelias į TSPMI nebuvo lengvas – spaudė mokslai, ypač matematika, buvo dvejonių, kad galbūt nepavyks, netiks ir nepatiks, bet dabar esu įsitikinęs, kad pasirinkau teisingai. Dėstytojai ir turinys, kuris yra dėstomas su kaupu pateisino lūkesčius. Girdėjau, kad TSPMI garsėja savo bendruomeniškumu. Buvau gan skeptiškas, bet teiginys pasitvirtino. Taip pat norėčiau paminėti, kad labai nustebino bendrakursiai ir grupiokai – ne visada teko būti tokioje draugiškoje, šiltoje aplinkoje.

Esi veiklus Lietuvos liberalaus jaunimo narys, pastebimas įvairiuose renginiuose. Kaip manai, ar jaunimas šiuo metu Lietuvoje yra išgirstamas?

Esu Lietuvos liberalaus jaunimo narys, neseniai buvau pasiūlytas ir patvirtintas į organizacijos Valdybą. Ar jaunimas yra išgirstamas? Ir taip, ir ne. Yra tam tikri klausimai mūsų visuomenėje, ne tik Lietuvoje, kai jaunimo balsas yra tarsi antrarūšis. Maždaug, „ką tas jaunimas išmano“, ir panašiai. Vienas iš tokių praktinių atvejų buvo viename kontrproteste – su vyresnios kartos atstovais buvo persimesta tam tikrais žodžiais. Į jaunuolių pusę skriejo tokios mintys: „Ką jūs čia dabar darote, jūs nekovojote dėl Lietuvos. Aš stovėjau ten Sausio 13-ąją, aš buvau tenais, jūs neturite teisės mums prieštarauti, griauti Lietuvos“. Aišku mes gerbiame tai, bet man nemalonu, kad pasitelkiama tokia retorika, kuri menkina dabartinius jaunus žmones, o tokio pobūdžio argumentai yra nieko verti, kai yra aiški vertybinė takoskyra tarp dviejų labai skirtingų kartų. Tas jaunimo nuvertinimas yra kiek įsisenijęs dalykas, grindžiamas emocija, o ne logika ir argumentais. Nereikia manyti, kad jauni žmonės neturi naudingų minčių, įžvalgų ar nuomonių – anaiptol. Nemanau, kad klysčiau teigdamas, jog kartais jauni žmonės gali būti ir labiau patyrę, ir protingesni už tam tikrus vyresnius žmones. Žinoma, tas dalykas palaipsniui  keičiasi, požiūris į patį jaunimą, į jo nuomones tampa vis svarbesnis. Būtent per nevyriausybines organizacijas, veiklas, iniciatyvas galima to pasiekti, be to, nevertetų pamiršti ir dialogo, bendravimo, nes, kaip jau minėjau, galimas dalykas, kad tam tikrų žmonių jaunimo įsivaizdavimas yra šiek tiek iškreiptas. Tik aktyviai įsitraukiant į šias veiklas, pasisakant tam tikrais klausimais galima pakeisti požiūrį į jaunimą.

Jaunimo Europos Komanda. Kaip ir kodėl atsidūrei joje?

Jaunimo Europos Komandoje atsidūriau net pirmiau nei Lietuvos liberaliame jaunime. Tuo metu buvo švenčiamas VU TSPMI 25-tasis gimtadienis, ir vienas iš svečių buvo Arnoldas Pranckevičius, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas. Tada pirmą kartą mačiau jį gyvai, kiek anksčiau buvau matęs tik jo pokalbį su Andriumi Tapinu Laisvės televizijos laidoje, galvojau „hmm, įdomi asmenybė“. Po šio susitikimo atsirado didesnis stimulas domėtis Europos Sąjunga, kurios pamatinės vertybės man asmeniškai pasirodė labai artimos. Domėjimasis ES paskatino dar labiau domėtis ir pačia politika. Vieną dieną Facebooke pamačiau, kad startavo atranka į Jaunimo Europos Komandą. Pabandžiau  užpildyti anketą ir pavyko patekti į antrą turą. Įdomu tai, kad, kai aplikuoji į Jaunimo Europos Komandą, būna įvarių užduočių – reikia atsakyti į klausimus, pateikti savo asmenines kompetencijas. Tuo metu, kai vyko antras turas, aš buvau pas senelius Italijoje, ir reikėjo nufilmuoti trumpą 1 minutės trukmės vaizdo įrašą, kuriame reikėjo trumpai pristatyti Europos solidarumo korpusą. Galvojau, galvojau, ką čia padarius. Paskutinį vakarą senelio biure, kur jis pasikabinęs Lietuvos ir Italijos vėliavas, pagalvojau, kad  tobulesnio antro plano surasti nebūtų įmanoma. Nežinau, kiek tas suveikė, bet atranką pavyko įveikti, ir patekau į Jaunimo Europos komandą. Visoje Jaunimo Europos komandoje yra įvairiausių asmenybių, tačiau, galiu drąsiai teigti, jog visi tikime ES idėjomis ir siekiame padėti bendraamžiams (ir ne tik) aiškiau suprasti, kuo svarbi ir kuo naudinga ES mums visiems, kad patys esame ne tik Lietuvos, bet ir ES piliečiai. Tai ypač svarbu šiomis dienomis, kai matome savotiškas tendencijas kaimyninėse šalyse.

Labai sėkmingai pasirodei Lietuvos tūkstantmečio vaikuose, taip pat Auksiniame prote. Ar protiniai žaidimai yra tavo aistra?

Galima taip pasakyti. Visados buvo tam tikras domėjimasis įvairiais dalykais, tik tai aistrai buvo lemta pasireikšti tik šiais metais. Dėkingas esu savo tėvui, nes, kai važiuodavome su mama ir tėčiu į kaimą ir vienas dalykas, kuris bėgant metams tikrai nepasikeitė – buvau ir esu labai kalbus ir nenustygstantis vietoje ir, kad mane užimtų ir kad būčiau dėmesingesnis, ramesnis,  pasakodavo pasaulio istoriją – nuo pat Antikos, biblijinių istorijų iki Antrojo pasaulinio karo įvykių. Esu labai dėkingas savo šeimai, savo tėvui, kad iš esmės padėjo tą pagrindą ir norą turėti platesnį žinių spektrą. Kalbant apie tūkstantmečio vaikus galiu pasakyti tiek, kad visada bijojau dalyvauti, nes mintyse kirbėjo tik ta mintis, kad prisidarysiu gėdos, visi išjuoks ir nieko doro nepavyks nuveikti. Mano bendraklasiai dalyvaudavo 5-7 klasėje, o aš buvau ganėtinai kuklus, nedrąsus. Pabandžiau 12 klasėje, nes ir draugas iš Lietuvos liberalaus jaunimo buvo užsiregistravęs, tai iš esmės dėl jo paskatinimo ir išdrįsau pabandyti laimę. The rest is history. Tai yra neįkainojama patirtis, leidžianti praplėsti savo akiratį, dėl to skatinčiau kiekvieną domėtis ir bandyti dalyvauti panašaus pobūdžio veiklose – protmūšiuose, kituose intelektiniuose žaidimuose,  ir, ką gali žinoti – gal patiems teks proga sudalyvauti tame pačiame Auksiniame prote ir nustebinti ne tik aplinkinius, bet ir patį save.

Tavo vardas ir pavardė liudija tavo itališką kilmę. Ką tau reiškia ši šalis?

Kiekvieną kartą susipažįstant su žmonėmis, vienas iš neretų scenarijų yra mano vardo, pavardės, kilmės išnagrinėjimas. Kartais net labai atsargiai teiraujasi, ar galima paklausti, ar neįsižeisčiau jiems paklausus tam tikro klausimo apie tai. Tai iš esmės kartojasi jau daugelį metų, bet man nė kiek nepabosta, nes vis vien turiu dalį Italijos savyje. Žinoma, gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lietuvoje negalėčiau visiškai sulyginti šių abiejų šalių svarbos prasme ar pasakyti labai užtikrintai, kurią laikau svarbesne. Be abejo, vienareikšmiškai, ši šalis – mano tėvo gimtinė, ten gyvena mano seneliai, giminės ir draugai. Džiaugiuosi, kad moku italų kalbą, nes yra žinomas faktas, kad kuo daugiau kalbų moki, tuo paprasčiau išmokti ir kitas užsienio kalbas. Vienas iš svarbesnių dalykų, ką iš Italijos paveldėjau ir turiu – pati kalba. Tai yra labai svarbus akcentas, kadangi kuo daugiau kalbų moki, tuo paprasčiau išmokti ir kitų užsienio kalbų. Tiksliau atsakant į klausimą – Italija, kaip ir Lietuva, yra mano kraujyje.

Nors esi pirmakursis, galbūt jau turi ateities planų. Apie kokią savo ateitį pasvajoji?

Svajonės gali būti visokios, neretai labai nepamatuotos. Visų pirma, tolimos ateities nesinorėtų prognozuoti, tai pradėti reikėtų nuo mažesnių dalykų –  visų pirma smagu būtų pabaigti bakalaurą VU TSPMI. Iš esmės norėčiau bent truputėlį prisidėti prie visuomenės, pasaulio tobulinimo, esamos situacijos gerinimo. Kadangi tai skamba abstrakčiai, visų pirma, kaip sakė Toronto universiteto profesorius J. Petersonas,  reikėtų susitvarkyti savo kambarį, o po to eiti ir gelbėti pasaulį. Ši frazė labai aktuali visiems, nes tik padėjus sau, susitvarkius savo asmeninį gyvenimą galima turėti pozityvų indėlį į savo aplinką ko, galų gale, ir siekčiau – būti tuo, kuris savo aplinkoje gali skleisti gerą, pozityvią energiją.