Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Nerija Putinaitė

VU TSPMI docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Pradėjote studijas filosofijos fakultete, savo daktarės disertaciją rašėte iš Imanuelio Kanto. Kaip gyvenimas atvedė į institutą bei kaip nuo Kanto perėjote prie dabartinių savo interesų?

Disertaciją rašiau iš specifinės I. Kanto temos – jo teisingumo sampratos, taigi, mano Kanto tyrinėjimo sfera buvo praktinė filosofija – moralės, teisės ir politikos filosofija, kas nėra grynasis protas ar pažinimo teorija. Prie Kanto nelikau, nes, manau, kad reikia keisti dalykus ir tyrinėjimus. Man sovietinė problematika dar studijų metais tapo įdomi, tik tuo metu, žinoma, labai fragmentiškai. Jau po disertacijos gynimo ir po knygos apie Kantą (išplėtus ir perdarius disertaciją), ėmiausi sovietinių temų, mentaliteto dalykų ir tai nutiko labai natūraliai, negalima sakyti, kad tai buvo kažkoks lūžis.

Ar institutą toliau rinkotės dėl domėjimosi sovietmečio tema?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, dėl ko aš atsidūriau institute. Turbūt dėl įvairesnių dalykų, nei tik domėjimosi sovietmečiu. Beveik 10 metų buvau vienokioje ar kitokioje politikoje, visus tuos metus užsiėmiau švietimo klausimais, daugiausiai aukštojo mokslo, ir turbūt tai buvo kelias į institutą, čia buvo naudinga mano patirtis.

Kaip jūsų interesų lauke atsirado kiek kitokia – švietimo – sritis?

2004 metais pradėjau dirbti prezidento patarėja. Prieš tai buvau parašiusi keletą tokių populiaresnių publicistinių rašinėlių apie universitetą, aukštąjį mokslą. Manau, kad buvau žmogus, kurio idėjas buvo galima pastebėti viešumoje. Kiek suprantu, tai ir paskatino mane pakviesti kaip patarėją. Kitas dalykas buvo tam tikra prezidento Valdo Adamkaus nuostata remtis jaunais žmonėmis. Tad amžius nebuvo kliūtis. Pagalvojus apie antros kadencijos patarėjų korpusą – jame buvo labai daug jaunų žmonių. Nuo kadencijos pradžios prezidentas Adamkus rodė politinį dėmesį aukštojo mokslo klausimams. 2006 metais debatai dėl aukštojo mokslo reformos tapo labai intensyvūs. Tuo metu mes, kaip patarėjai, aktyviai dirbome su partijomis, su Seimu. Ruošiantis 2008 m. rinkimams labai konkrečiai buvo kalbama, ką daryti bei kaip daryti po rinkimų. Aš buvau įsitraukusi į tuos debatus kaip atstovaujanti prezidento poziciją, be to, bendradarbiavau rengiant įvairius politinius dokumentus. Manau, tai lėmė, kad kai laimėjo prieš tai buvusios opozicinės partijos, mane pakvietė į viceministres. Ir tikslas, kuris man buvo iškeltas buvo labai aiškus – mokslo ir studijų reforma.

Kodėl netęsėte darbo prezidento institucijoje arba ministerijoje, o grįžote prie akademinio darbo?

Buvimo viceministre metai buvo be galo intensyvūs. Pirmiausiai, turbūt norėjosi kažkiek atsitraukti nuo to intensyvaus veikimo. Kita vertus, aš vis tiek norėjau sugrįžti prie savo akademinių temų – turbūt jau tam buvo atėjęs laikas. Manau, kad kai žmogus kurį laiką intensyviai dirba tam tikrą praktinį politinį darbą, reikia kažką keisti, nes paprasčiausiai reikia pažiūrėti į tai, ką darai, iš šalies. Taigi, grįžimą prie akademinio darbo lėmė trys dalykai: viena, kad prieš tai buvo labai intensyvus metas ir noras sustoti ir pažvelgti iš šalies, antra – noras grįžti prie akademinių temų, trečia – pasikeitusi politinė konjunktūra. Pavyzdžiui, iš karto po 2012 m. rinkimų buvo deklaruojama, kad įvykusi reforma bus atgręžta, viskas bus sugrąžinta, kaip buvę. Aišku, kad šitoje politinėje konjunktūroje aš savęs dalyvaujant nemačiau, nebent oponentės vaidmenyje, bet ne kaip aktyvios dalyvės.

Kai grįžote prie akademinės veiklos, ar grįžote tik prie sovietmečio temos, ar išlaikėte ir švietimo kryptį?

Iki šiol švietimo tematika man labai rūpi ir yra labai įdomi. Kai buvau viceministrė, kuravau aukštąjį mokslą ir mokslą, bet vis dėlto domiuosi ir bendruoju ugdymu bei stebiu, kas vyksta – ir Seime kokie sprendimai priimami, ir Vyriausybėje kokie projektai įgyvendinami, ir kokios temos iškeliamos diskusijoms. Kartas nuo karto parašau šiomis temomis, nors pastaraisiais metais, kai rašiau knygą apie sovietiškumą, nelabai turėjau tam laiko. Bet net ir tuo metu visą laiką stebėjau, kas vyksta Lietuvos švietimo politikoje. Man rūpi tie dalykai – ne vien iš  mokslinio intereso, bet kaip Lietuvos piliečiui.

Kaip ir kodėl pradėjote domėtis švietimu?

Švietimo interesas susiformavo palaipsniui – kai 10 metų užsiimi tuo dalyku, įsigilini į problemas. Kai pats aktyviai tame dalyvauji, pradedi suprasti, kaip veikia politinis mechanizmas, tampa paprasčiau suprasti, kodėl sprendimai, kurie atrodo svarbūs ir reikalingi, nėra priimami. Ilgainiui susiformuoja kompetencija, kuri domėjimąsi daro tarsi savaiminį. Švietime, kita vertus, pažįstu nemažai žmonių, kurie dalyvauja  praktikoje. Žinau, ką jie galvoja, kokie jų tikslai – tai daro švietimo lauką labai suprantamą ir tada geriau matai, kas ir kodėl, priežastis ir pasekmes. Tai savaime stimuliuoja interesą. Labai sunku būtų dabar pradėti domėtis tuo, kas vyksta, pavyzdžiui, Lietuvos energetikos sektoriuje – tai aš galiu daryti nebent paviršiuje.

Kuriam interesui – sovietmečio ar švietimo – skiriate daugiau laiko po paskutinės knygos parašymo?

Bandau atgauti tą švietimo ritmą, bet man gaila, kad tiek mažai visko vyksta. O būdamas išoriniu stebėtoju supranti, kad gali labai mažai tai paveikti. Tai kelia tam tikrą frustraciją. Taip pat grįžtu prie dabartinės tapatybės, europinės ir nacionalinės, temų.

Gal galite trumpai papasakoti apie savo naujausią knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“?

Labai sunku trumpai pasakyti. Knygoje aš grįžau prie temos, kuri tarsi sujungia mano du interesus: vienas interesas buvo nacionalizmas ar tautiškumas, kurį aš paliečiau arba kuris man labai rūpėjo knygose apie europinę tapatybę, antras yra sovietinė tematika. Tie du interesai čia susilydė į vieną vietą ir aš analizavau arba iškėliau sau tikslą analizuoti du labai ryškius sovietinio tautiškumo reiškinius, kurie iš dalies buvo pasirinkti, nes jie iki šiol yra laikomi vertingais – tai Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija. Pasirinkimas buvo paprastas, nors įgyvendinimas nebuvo toks paprastas. Įvyko keistas dalykas – iš pradžių tą knygą buvau sumaniusi kaip mentaliteto istorinę analizę. Tačiau medžiaga, kurią radau, lėmė, kad knyga gali būti vadinama istoriniu tyrimu. Tai įvyko dar ir todėl, kad buvo aišku, koks yra jautrus šis, tautiškumo sovietmečiu, klausimas ir stengiausi kuo geriau pagrįsti ir argumentuoti tai, apie ką aš kalbu.

Dalykas, kuris mane skatina vis dar tyrinėti sovietmetį, yra tai, kad apie sovietmetį atsiranda labai daug mitų. Tokių mitų intensyvi gamyba prasidėjo prieš kokius 10 metų ar kiek anksčiau. Jie vienu ar kitu aspektu nugula ir į populiarius filmus, kurie šiuo metu kuriami. Paradoksalu, kad per tuos metus yra išėjusi ne viena istorikų knyga, kuri yra objektyvi, remta medžiaga ir faktais. Bet visuomenės populiariame supratimo lygyje atsiranda gyvuoja mitai. Kai kada jie sąmoningai kuriami, kad ir apie Baltijos kelią. Na, kad tai buvo kažkoks ypatingos drąsos įvykis ar kad jo metu buvo dalijami kardeliai. Gal vienoje ar kitoje vietoje žmonės atsimena kardelius, bet ne tai buvo esmė. Kai kada reikia tokių mitų, kad istorinė atmintis pagyvėtų.

Tačiau esama ir tiesą uždengiančių mitų. Pavyzdžiui, apie sovietmetį tarsi kalbama kaip apie pusiau normalią santvarką, kurioje buvę tam tikrų nukrypimų, tad ir kolaboravimas buvęs toks neišvengiamas nekenksmingas tautai dalykas. Kitą kraštutinumą rodantis mitas – kad sovietmečiu didžioji dalis visuomenės buvę vienokie ar kitokie „rezistentai“. Terpė mitams gana palanki,  nes ateina jaunimas, kuris nėra tiesiogiai sovietmečio išgyvenęs, tad gana atviras įvairioms interpretacijoms. Mitai užgožia tiesą, kad sovietinė valstybė buvo mašina, kuri laužė žmones, jų likimus, kuri vertė žmones prisitaikyti prie nustatytų gana siaurų laisvės ribų. Mes to neturėtume užmiršti, net jeigu vėlesniais dešimtmečiais leidžiamumo ribos plėtėsi. Esmė buvo ta, kad jeigu priartėji prie tų leidžiamumo ribų, tave ims laužyti, o sistema ims terorizuoti. Net jeigu ta prievarta buvo „švelni“, tai yra, fiziškai nekankino, nešaudė ir netrėmė į Sibirą, tai vis tiek buvo gana efektyvi priemonė, naudojama žmonėms gąsdinti ir juos visaip demotyvuoti, laužyti jų orumą.

Kitas mitas apie sovietmetį, kurį norėjau ir knygoje paneigti – kad tautiškumas sovietmečiu buvo naikinamas, kad buvo stengiamasi įdiegti internacionalizaciją, kad buvo visą laiką kovojama su lietuvių kalba, naikinamos visos tautiškumo apraiškos. O tie, kurie tautiškumą praktikavo, buvę rezistentai. Šitą mitą pradėjo kurti buvusios Lietuvos TSR komunistų partijos nomenklatūros veikėjai dar gana anksti. Nepriklausomybės antrajame dešimtmetyje pasirodė keliolika buvusių nomenklatūrininkų prisiminimų, ir bent dalyje jų tai atsispindi. Juose kalbama apie tai, kaip Lietuvos TSRS komunistai rūpinosi tautiškumu.  Toks mitas yra labai jaukus ir daliai anuo metu gyvenusios visuomenės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dalyvaudavo dainų šventėse ir kitur tuomet gali jaustis rezistentais. Tai yra malonus pojūtis.

Knygoje parodžiau, kad priešingai – tautiškumas buvo naudojamas kaip sovietizavimo įrankis. Sovietinė valstybė nebuvo nukreipta prieš tautiškumą, ji naudojo tautiškumą, jį pritaikė, perdarė. Neturiu iliuzijų, kad „rezistencinio tautiškumo“ mitą sunaikinsiu, bet bent jau galbūt pavyks jį kažkiek susilpninti.

Ar, jūsų nuomone, apie sovietmetį šiuo metu yra diskutuojama pakankamai, ar diskusijos yra objektyvios?

Akademinėje bendruomenėje per pastarąjį dešimtmetį atsirado tikrai daug ir kokybiškų analizių, disertacijų. Galima net pasakyti, kad įvyko lūžis sovietiniuose tyrimuose. Kalbant ir apie partizanus, ir apie vėlesnį sovietmetį. Tie tyrimai netgi polemizuoja tarpusavyje, tai reiškia, susidaro normali diskusinė terpė svarstant įvairias sovietines temas. Kita pusė yra populiarioji nuomonė, kuri formuojasi tik iš dalies veikiant šiems tyrimams. Ji kuriama per žmonių pasakojimus, per tam tikrą asmeninę atmintį, kuri vis dėlto remiasi tuo siekiamos rezistencijos ar neprisitaikymo diskursu, į kurį save įrašo žmonės, kurie gyveno sovietmečiu. Aš manau, kad tai išliks, nes santykis su savo gyvenimu yra be galo sudėtingas. Iš rašytojų tik vienas kitas reflektavo savo buvimą sovietinėje sistemoje, savo įnašą ją stiprinant. Daugiausiai rašytojai reflektuoja aplinkybes, trukdžiusias jų laisvei kurti, pastangas plėsti kūrybos laisvės ribas. Konjunktūriniai kūriniai apie partiją ar vadus nurašomi kaip neišvengiama „duoklė“. Tai yra įprastas anuomet aktyvaus kūrėjo dabartinis santykis su savo asmenine biografija. Šiuo metu dažnai argumentuojama, kad tuo metu žmonės, darydami tai, ko režimas reikalavo, ko „reikėjo“, viduje jautėsi blogai. Tai pateikiama kaip argumentas tarsi neutralizuojant tą kolaboravimo faktą. Tai yra silpnas argumentas. Be to, kažin, ar kas sovietmečiu labai gerai jautėsi.

Galbūt jau turite idėją kitai savo knygai? Ar tęsite jau pradėtus darbus, o gal plėsite tematiką?

Tam tikros bendros idėjos  yra, bet laukiu jų tapimo konkretesnėmis.  Taip pat galvoju apie tai, ar ne per daug kalbame apie sovietmetį – gal reikia žvelgti labiau į ateitį? Kita vertus, kai matau, kad randasi mitai, tad sovietmečio tyrimai aktualumo nepraranda. Čia mano bendrosios idėjos ir svyruoja – tarp minčių apie dabartinę situaciją ir praeities aktualumo joje ir galvojimo, kad galbūt sovietmetis iš tikrųjų jau yra praeitis, kurią reikia palikti  grynai istoriniams tyrimams.