Uždaryti
2020-03-28 14:50:35
2020-03-16 00:00:00

Karantino laikotarpiu: Fizinis patekimas į VU biblioteką (centrinė biblioteka, MKIC, fakultetų skaityklos) yra negalimas. Delspinigiai karantino laikotarpiu nebus skaičiuojami – pasilaikykite knygas. Naudokimės el. ištekliais.
Visais klausimais prašome kreiptis el. paštu infostalas@mb.vu.lt (į užklausas atsakome darbo dienomis nuo 8 iki 22 val.)

2020-03-28 14:50:35
2020-03-12 00:00:00

Pagal VU sprendimą kontaktinis studijų procesas stabdomas iki balandžio 13 d. imtinai. Prašome sekti informaciją per VU TSPMI Facebook paskyrą ir tikrintis universiteto el. paštus bei E-mokymų sistemą.

Daugiau informacijos rasite čia

Visi VU TSPMI žmonės

Jovita Neliupšienė

VU TSPMI alumnė, Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė Europos Sąjungoje

Kodėl pasirinkote studijas VU TSPMI? Kaip susidomėjote tarptautinių santykių ir diplomatijos studijomis?

Tiesą sakant, mano pirma opcija buvo ne TSPMI, o žurnalistikos studijos, svarsčiau ir teisės studijas. Net galvojau, kad jeigu TSPMI po pirmų metų nepatiks – grįšiu prie teisės. Bet TSPMI man buvo kaip iš tos reklamos – „kartą paragavęs negali sustoti“. Su buvusiais klasiokais ar kitais studentais kalbantis net ir pirmosiomis studijų dienomis TSPMI buvo kitoks ir kitaip. Ne tiek daug dalykų, didžioji dauguma motyvuotų žmonių, dėstytojai ne tik teoretikai, bet ir praktikai. Be to, Lietuvoje vykdo daug politinių ir socialinių pokyčių tuo metu, tai TSPMI atrodė ne tik mokslo, bet ir politinio gyvenimo įstaiga.

Daugelis jus pažįsta kaip ilgametę patirtį turinčią diplomatę, tačiau Jūsų CV taip pat galima rasti ir dėstymo patirties. Papasakokite apie savo patirtį dirbant institute – kas labiausiai įsiminė iš darbo institute laikų?

Nežinau, ar ilgametė diplomatinė patirtis, bet šiokia tokia patirtis – URMe (Užsienio reikalų ministerijoje), Baltarusijoje, Prezidentūroje, o dabar Briuselyje. Pradėjau dėstyti dar dirbdama Baltarusijoje, ir kursas buvo Baltarusijos studijos, kuris atsirado rengiant Rytų Europos studijų programą anglų kalba. Daugiausiai šį dalyką rinkosi šios programos studentų, bet taip pat Erasmus studentai, na ir žinoma, TSPMI. Po to buvo dar keli dėstomi dalykai. Aš visada sakau, kad jeigu gali ateiti į auditoriją, kalbėtis su studentais ir jie tavęs  „nenušvilpė“, gali labai daug. Prisipažinsiu tekdavo paprakaituoti atsakinėjant į studentų klausimus, ar bandant juos įkvėpti atidžiau ir daugiau paskaityti. Tačiau tai visada būdavo abipusis mokymosi procesas. Vieno labai svarbaus dalyko išmokau dėstydama, kuris man praverčia ir dabar: studentai ar bet kokia kita auditorija ar pašnekovas labai greitai atpažįsta blefą. Jeigu nežinai, reiškiasi nežinai. Nebūna visko išmanančių profesorių, nes kalbame ne apie tiksliuosius, o socialinius fenomenus.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje dirbote vyriausiąja patarėja užsienio politikos klausimais. Kaip sekėsi dirbti su Prezidente? Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

Kai pradėjau dirbti prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje, buvau jauna diplomatė. Atrodė, kad nieko nežinau, nieko nemoku, o čia reikia imtis atsakomybės parengti medžiagą susitikimams, vizitams, apskritai supažindinti, kas vyksta pasaulyje. Daug dalykų, kuriuos reikia daryti, niekada nebūna matomi nei spaudoje, nei aptariami viešai ar su kolegomis. Manau, kad svarbiausia buvo išmokti dirbti greitai, atskirti svarbius dalykus nuo mažiau svarbių, neplaukti paviršiumi, nes to Prezidentė niekada netoleravo. Kai kuriuos klausimus su skaičiais ar istorijos elementais galėdavau naktį atsibudusi cituoti, gal todėl Briuselyje neužėmė daug laiko prisitaikyti – matyti ir spręsti daug tarpusavyje ne visada susijusių klausimų vienu metu. Darbas su Prezidente buvo milžiniška patirtis, mokykla ir savotiška krepšinio komanda vienu metu – negali tikėtis laimėti, jeigu nedirbi kartu. Pasitikėjimas komandos nariais, tie, kurie dirba visai šalia, ir ta platesnė komanda – visa diplomatinė tarnyba, kai kuriais atvejais ir valstybės tarnyba apskritai – manau, kad išmokau vertinti kiekvieno indėlį. Tiesa, ne visada būdavo laiko padėkoti žmonėms už tą indėlį. Iš principo, Lietuva – maža administracija, todėl tik bendras darbas leidžia pasiekti daugiau nei iš mūsų tikisi („punch over our heads“).

Šiuo metu esate Lietuvos ambasadorė Europos Sąjungoje.  Kokia yra Lietuvos  ambasadoriaus rolė Europos Sąjungoje? Kokie klausimai ES šiuo metu yra patys aktualiausi Lietuvai? 

Lietuvos ambasadoriaus rolė Europos Sąjungoje tokia pat kaip ir Švedijos, Lenkijos ar Vokietijos ambasadoriaus – atstovauti Lietuvos interesus Briuselyje. Tačiau ES yra labai specifinė organizacija, užsienio politika ES yra tik viena nedidelė veiklos dalis, kurioje sprendimai vienbalsiai, todėl atstovavimas yra principinis. Du trečdaliai, jeigu ne daugiau, darbo yra susiję su kasdieniu kiekvieno Lietuvos ir ES piliečio gyvenimu – nuo migracijos, energetikos, biudžeto iki klimato kaitos, vartotojų apsaugos ar mokesčių. Brexito procesas, kad ir koks jis skausmingas, rodo, kaip artimai visos ES narės yra susijusios – prekybos, tiekimo grandinių, finansinių srautų, bet svarbiausia, žmonių judėjimo, darbo ir net likimų sąsajomis. Sunku išsiskirti, o išsiskyrus dar sunkiau sutarti, kaip gražiai sugyventi. Tai toks yra Brexito klausimas. Kitas iššūkis yra susitarti dėl būsimo septynmečio ES biudžeto. Išstojus Jungtinei Karalystei, kuri buvo viena didžiausių mokėtojų į ES biudžetą, reikia užtikrinti, kad galėtume įgyvendinti ambicingą ES politiką – sanglaudą, žemės ūkį, bet taip pat konkuruoti mokslo ir inovacijų srityje, stiprinti ES energetikos ir skaitmeninę politiką, net ir karinę pramonę. Tačiau ES – kompromisu pagrįsta organizacija, todėl net neabejoju, kad net dėl sudėtingiausių klausimų susitarsime. Daug sunkiau ES reaguoti į išorinius iššūkius, kurie kyla už ES ribų, tačiau turi tiesioginę įtaką kiekvienos ES narės gyvenimui – Rusijos nevaldomos ambicijos Rytuose, neramumai pietinėje kaimynystėje – ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Sirijoje, Libijoje. Visa tai vyksta ES pasienyje, todėl ES kyla ne tik efektyvių sprendimų priėmimo klausimas, bet ir moralinė dilema, kaip išlaikyti ES vienybę, demonstruoti solidarumą, tačiau nepažeisti šalių suverenumo. Diskusijos apie tai dažnai būna nemalonios. Bet ES ir nebuvo sukurta komforto zonoje, priešingai – vienas iš ES steigimo tikslų buvo konflikto prevencija. Užsitikrinus tai viduje, būtina eksportuoti saugumą į išorę, nes kad ir kaip banaliai skambėtų, nesaugumas ateis pas mus. Jau ateina – ne tik per hibridinius iššūkius iš Rytų, bet ir kartu su nestabilumais ir migracija iš pietų.

Kaip laisvalaikį leidžia ambasadoriai? Ar įtemptoje Jūsų darbotvarkėje lieka laiko laisvalaikiui?

Laisvalaikis – gero planavimo rezultatas. Mano laisvalaikis – šeima, knygos ir kelionės. Sūnus lanko lietuvišką sekciją Europinėje mokykloje, tai dalyvauja įvairiuose projektuose ir užsiėmimuose nuo liaudies šokių iki itališkos operos su profesionaliais solistais. Kadangi Belgija labai patogi vieta keliauti, tai tomis galimybėmis ir naudojamės – tiek Belgijoje, tiek aplinkinėse Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje – šiose šalyse daug investuota į muziejus, turizmo objektus, į gamtos objektų prieinamumą. Šiuo metu skaitau lietuvių kilmės Nobelio premijos laureato Schiller knygą „Kvailių žvejonės“, kuri parašyta prieš kelis metus, bet vis dar aktuali įvairiuose kontekstuose nuo finansinių apgaulių, fake news iki viruso komunikacijos.

Jeigu turėtumėte galimybę pakeisti savo karjeros kelią – ar ką nors keistumėte? Kodėl?

Tai sunkiausias klausimas. Ne, tikriausiai nekeisčiau. Visos patirtys, visi iki šiol mano dirbti darbai man labai svarbūs, nerealiai įdomūs. Gal tiesiog norėčiau išmokti mažiau dirbti.