Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Antanas Manstavičius

VU TSPMI alumnas, Alfa.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas

Kaip tavo gyvenime atsirado VU TSPMI? Ar visada politikos mokslai buvo tavo domėjimosi lauke?

Gimnazijos metais tik gana miglotai įsivaizdavau, kuo norėčiau būti. Labiausiai traukė istorija, bet turbūt iš aplinkinių užsikrėčiau abejone, ką reikėtų dirbti, baigus tokias studijas. Tėvai labiau norėjo, kad studijuočiau teisę, bet man tai atrodė pernelyg sausas mokslas. Kai jau nebuvo kitos išeities ir teko rinktis, pasirinkau savotišką tarpinį variantą, kaip tada atrodė – politikos mokslus. Galvojau, kad tai bus savotiška „dabarties istorija“. Studijos to galbūt tiesiogiai ir neatnešė, bet politinėmis aktualijomis tikrai daugiau ėmiau domėtis.

Papasakok, kas iš studijų VU TSPMI paliko didžiausią įspūdį? Kokią įtaką instituto aplinka turėjo tolimesniems tavo gyvenimo pasirinkimams?

Pirmas ir turbūt stipriausias įspūdis buvo: „Kokie čia visi protingi! Ir kur aš čia patekau?“ TSPMI nebuvo panaši į bendrojo lavinimo mokyklą, kur gerai besimokantis mokinys, ir dar vaikinas, gali atrodyti kiek ne savo vietoje. Ten visi susirinkę buvo įpratę gerai mokytis, ir visiems teko konkuruoti tarpusavyje akademiniais pasiekimais. Ribos, tiesa, nebuvo peržengiamos, išliko pakankamai draugiška atmosfera.

Apskritai TSPMI sutikau daugelį įspūdingiausių savo gyvenimo žmonių. Nebuvo visi vienodai motyvuoti ar vienodai besidomintys politika – to gal šiek tiek ir trūko. Kita vertus, tie asmenys, su kuriais ėmiau artimiau bendrauti, neabejotinai praplėtė mano pasaulėvaizdį. Tarkime, mokykloje niekada nebuvau aktyvus bendruomenės narys, o TSPMI tai pradėjo keistis. Žmonės, aplinka labai teigiamai veikė – atrodė kažkaip natūralu, kad negali sėdėti sudėjęs rankų, kai tuo pat metu mokaisi apie pilietinio aktyvumo svarbą. Taip įsitraukiau į organizacijų, VU SA TSPMI ir ypač „Corp! RePublica“, veiklą. Man tai buvo didelė permaina.

Kalbant apie mokslus, aš gal iš savęs tikėjausi daugiau, gal netgi siekti akademinės karjeros. Kas nutiko? Ko gero, pristigau entuziazmo, neradau tinkamos temos. Šioje vietoje, ko gero, įvairiai galėjo pasisukti reikalai, bet neturiu ko gailėtis.

Kurį iš institute rašytų rašto darbų pameni geriausiai, kodėl?

Man atrodo, kad daugeliui labiausiai įsimena prof. Jokubaičio rašto darbas pirmame kurse, nes tai yra kažkas kokybiškai kito negu tai, ką tekdavo rašyti mokykloje. Nemanau, kad parašiau kažką stebuklingo, bet pats procesas buvo būtent toks. Vien rinkdamasis temą, valandų valandas praleidau su draugais Atviros Lietuvos fondo skaitykloje (vėliau pats dalyvavau jos knygas perkraustant į Institutą).

Visi kažko tikėjomės, nerimavome, čiupinėjome tas pačias knygas, tikėjomės atrasti kažką nepaprastai įdomaus. Išsirinkau rašyti apie Herberto Marcuse „vienmatį žmogų“ – turbūt todėl, kad norėjau panaudoti savo vokiečių kalbos žinias. Abejoju, ar šiandien rinkčiausi nagrinėti autoriaus neomarksisto darbus, bet tuo metu visai gerai „prilipo“, rodos, ir įvertinimas buvo geras.

Dirbi žurnalistinį darbą, kaip atsidūrei žiniasklaidoje? Kokių įgūdžių reikia norint rašyti medijoms? Galbūt galėtum papasakoti įdomiausią parašytą straipsnį/aprašytą atvejį?

Vaikystėje labai daug skaičiau, ir gal dėl to kartais pasvajodavau, jog užaugęs būsiu rašytojas. Apie žurnalistinį darbą beveik negalvodavau – gal dėl to, kad namie nebūdavo daug periodinės spaudos, ir ta ne itin įdomi. Tačiau universitete artėdamas prie antrojo kurso pabaigos, netikėtai sulaukiau pasiūlymo išbandyti jėgas tuometiniame naujienų portale Omni.lt. Man tai buvo malonus ženklas, kad manimi pasitikima. O ir pinigų, ne paslaptis, reikėjo.

Kukli tai buvo pradžia – budėjimas pamainomis, mokymasis rašyti žurnalistinį tekstą, kalbinti pašnekovus. Vėliau sekė darbas „Lietuvos žiniose“, o galiausiai nutūpiau portale Alfa.lt, kur jau tvirčiau įleidau šaknis.

Kai dabar tenka susidurti su akademiškai paruoštais žmonėmis, kuriems reikia rašyti žurnalistinį tekstą, visada pirmiausiai aiškinu, kad reikia ieškoti konflikto – ir nepaleisti jo nuo pirmųjų eilučių. Galimos išimtys, priklausomai nuo temos, patirties, įgūdžių. Tačiau auksinė taisyklė vis dėlto yra pradėti nuo konflikto ir jį nuosekliai atskleisti – žodis po žodžio, sakinys po sakinio, pastraipa po pastraipos išlaikant būtiną įtampą. Žurnalistiniame tekste dabartis dominuoja praeities atžvilgiu, todėl būna sunku rasti vietos ilgoms įžangoms su daug istorinio konteksto, į ką būna linkę esami ar vakarykščiai studentai. Galiausiai, žinoma, skiriasi auditorija – akademikai turi labai daug kantrybės skaityti dalykinį tekstą, ko tikrai negalima tikėtis iš interneto portalo ar net žurnalo skaitytojo.

Išskirti kurį nors tekstą sudėtinga. Nors žurnalistinis darbas įdomus, nes kasdien sužinai kažką naujo, kartu galiausiai pasijaučia, kad viskas juda konvejeriu, ir viskas greitai užsimiršta. Gal galėčiau išskirti ne tiek vieną tekstą, kiek apsilankymą Maidane 2014 metų pradžioje – buvo nepaprastai įdomu kalbėtis su žmonėmis barikadose. Maidanas man, menkai pamenančiam 1990-1991 metų įvykius Lietuvoje, buvo vertinga pamoka, kad laisvę kartais tenka ginti. Iš arti pamačiau, kaip tai atrodo, nors išvengiau realių pavojų. Mažiausiai saugus, beje, jaučiausi ne šalia lazdomis ginkluotų kaukėtų jaunuolių, o prisiartinęs prie Ukrainos prezidentūrą saugojusių pareigūnų.

Dalyvauji pasaulio viktorinos čempionate, esi Pasaulio viktorinos čempionato viktorinų didmeistris, taip pat dalyvauji ir protmūšiuose, kokia tavo sėkmės paslaptis?

Sunku kalbėti apie sėkmę, kai tiek nedaug esu laimėjęs! Po daugelio bandymų kartą su komanda laimėjome legendinį VU Protmušį, bet ir tuo metu jautėsi, kad artėja to formato pabaiga: mažėjo susidomėjimas, dalyvių skaičius. Pasaulio viktorinos čempionate Lietuvoje esu buvęs antras, tačiau neturiu daug vilčių įveikti daugkartinį Lietuvos čempioną. Baruose vykstančiose viktorinose anksčiau žaisdavau, turėjome savo komandą, bet galiausiai darbai ir kiti reikalai paskatino išsiskirstyti. Dabar jau būtų labai sunku rasti laiko reguliariai tuo užsiimti.

Ką vis dėlto norėčiau padaryti – vieną dieną laimėti „Auksinį protą“ arba „Kas ir kodėl“. Televizija manęs per daug netraukia, kaip ir tokiems žaidimams būdingi atsitiktinumo elementai, bet štai sportinį azartą jaučiu.

Ką šiuo metu skaitai?

Ką tik baigiau skaityti Trumeno Capote „In Cold Blood“. Labai gera knyga, turbūt viena geriausių, skaitytų per keletą pastarųjų metų. Tai toks žurnalistinis tyrimas, neišsitekęs straipsnyje ar straipsnių serijoje, ir galiausiai peraugęs į „dokumentinį romaną“ apie 1959 metais JAV sukrėtusį nusikaltimą. Capote labai įtaigiai piešia Clutterių šeimos žudikų portretus, remdamasis ne vienerius metus rinkta medžiaga, ir kelia klausimą, kas paskatino įvykdyti šiaip jau gana absurdišką nusikaltimą.

O šiaip neretai vienu metu skaitau, ar bent esu pradėjęs, bent keletą knygą. Šiuo metu dar nežinau, ką greičiau baigsiu – Arkadijaus Babčenkos „Karą“ ar Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“.