Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Adomas Pūras

VU TSPMI alumnas, daktaras

Visai neseniai apsigynėte disertaciją „Skirtingi Jeano Monnet veidai: Europos tapatybės projektai akademiniuose naratyvuose“. Galbūt galėtumėte trumpai pasakyti apie ką Jūsų disertacija? Į kokį pagrindinį klausimą ji atsako? Kokius metodus naudojote ir kodėl būtent tokius?

Disertacijoje tyrinėjami akademikų pasakojimai apie Europos Sąjungos užgimimo istoriją. Šiuose pasakojimuose pagrindinį vaidmenį atlieka Jeanas Monnet, kurį daugelis laiko tikruoju Europos Sąjungos tėvu kūrėju. Disertacijoje atskleidžiama, jog akademikai apie šią figūrą pasakoja viena kitai prieštaraujančias istorijas. Vienose istorijose Monnet yra socialistas, o kitose – jau neoliberalas. Vienose – Jungtinių Europos Valstijų kūrėjas, norėjęs sukurti naują Europos žmogų, o kitose – Prancūzijos valstybininkas-patriotas, kuriam Europos integracija terūpėjo tiek, kiek galėjo pagelbėti gaivinant pokario Prancūzijos ekonomiką.

Disertacijoje atskleidžiama, jog šių nesutarimų šaltinis yra šių dienų politika arba, kitaip tariant, mūšiai dėl Europos politinės tapatybės. Istoriografijoje Jeanas Monnet yra tapęs tarytum tuščiu indu, į kurį akademikai supila savo politinę viziją XXI a. Europos Sąjungai.

Kodėl Jums pačiam svarbu buvo atsakyti į šiuos klausimus? Kodėl jie galėtų būti svarbūs apskritai?

Visa tai leidžia geriau suprasti mūšius dėl Europos tapatybės. Priešingai nei nacionaliniuose kontekstuose, Europos lauke nėra tiek jau daug pasakojimų, kurie europiečius galėtų vienyti į kumštį. Tai yra problema, nes be vieningų pasakojimų ir vieningų emocijų sunku tikėtis vieningo veikimo rimtų politinių ar ekonominių iššūkių akivaizdoje. Tačiau politinis kontekstas vieningų pasakojimų įsitvirtinimui yra velniškai nepalankus. Neturėdama stipraus politinio centro, Europos Sąjunga tegali funkcionuoti kaip be galo atvira ir nekontroliuojama komunikacinė sistema. Šioje sistemoje nėra jokio išskirtines galias turinčio politinių prasmių reguliuotojo. Prasmes reguliuoti siekia visi, pradedant ES institucijomis, baigiant savo tiesas įrodinėjančiais blogeriais ir socialinių tinklų kareiviais. Tai yra šios sistemos stiprybė ir silpnybė vienu metu. Visi šneka ką nori, tačiau susišnekėti dėl nieko nepavyksta. Tas pats pasakytina ir apie akademinį diskursą. Akademikų pasakojimai apie ES ištakas ir jos herojų tikrąjį politinį pašaukimą dažnu atveju tėra skirtingų ir konkuruojančių politinių vizijų atspindžiai. Rašant apie Europos Sąjungą, fake news ir fake stories pasakoti yra dar lengviau nei nacionaliniuose kontekstuose, kuriuose bent jau yra tam tikros ribos, kurias peržengęs gali būti išstumtas iš viešojo pokalbio. Galimos profesinės ar socialinės rizikos, susijusios su ES istorijos falsifikavimu, yra žymiai mažesnės nei rizikos, su kuriomis susiduria, pavyzdžiui, JAV ar Lietuvos istoriją sufalsifikavęs akademikas.

Kaip atsirado susidomėjimas šiomis temomis? Atsitiktinai? Galbūt turite kokią nors istoriją, susijusią su tuo kaip pasirinkote „iš ko rašyti“?

Man visąlaik buvo aišku, jog Europos Sąjunga turi įdomių istorijų, bet nemoka jų tinkamai pasakoti. Todėl norėjosi pasikapstyti po šaknis ir panagrinėti, ką rimti autoriai rašo apie ES tėvus kūrėjus. Jeanas Monnet yra be galo įdomi asmenybė, nugyvenusi nuotykių kupiną gyvenimą, tačiau niekas iki šiol Monnet istorijos europiečiams nepapasakojo patraukliai ir šiuolaikiškai. Kodėl? Tai yra klausimas ES komunikacijos formuotojams. Reikia pripažinti, jog oficialioji ES retorika Monnet atžvilgiu iki šiol buvo labai nuobodi, nepaisant visų ES lyderių kalbų, ekspozicijų muziejuose ir bukletų.

Esate reklamos agentūros vadovas, bet taip pat ir akademikas – kodėl? Apskritai, kaip suderinate šiuos du „buvimo būdus“? Ar jie skirtingi? Ar panašūs? Kuo ir kaip?
Šie mąstymo ir buvimo būdai labai skirtingi. Tačiau vienas kitą jie gali ir sustiprinti. Dirbant su prekinių ženklų tapatybėmis ar su Lietuvos bendrovių eksporto komunikacija, tikrai padeda platesnių kultūrinių ir istorinių kontekstų matymas, o tai ateina ir iš akademinių studijų. Žvelgiant iš kitos pusės, rašant akademinius darbus, visada pravartu mąstyti, kaip išlaikyti skaitytojo emociją ir nuoširdų įsitraukimą į tekstą, o šie įgūdžiai tobulinami dirbant su rinkodaros projektais. Kalbant bendriau, tiek akademiniame gyvenime, tiek rinkodaroje karalius yra žodis, o dirbti su žodžiais ir tekstais man visada patiko.

Kokį dalyką, kurį išmokote tiek VU TSPMI bakalauro studijų metų, tiek doktorantūros laikotarpiu, labiausiai vertinate? Ar tokių yra keli?

Išmokė mėgautis idėjomis ir su jomis žaisti. TSPMI žmonės mane labiausiai žavi savo atviru požiūriu į idėjas. Užuot toms idėjoms dogmatiškai tarnavę, iš idėjų jie geba konstruoti naujus prasmių pasaulius.