Uždaryti

V.Keršanskas: prancūzai ir vokiečiai vėl nori Rusijos barimą derinti su pelno skaičiavimu [M. Šešelgytė]

Nors jau atrodė, kad įtakingiausios Europos Sąjungos šalys – Prancūzija ir Vokietija – nebeturi iliuzijų dėl Rusijos politikos ir jos atžvilgiu užima griežtą poziciją, ši ir vėl švelnėja. Politologas Vytautas Keršanskas LRT.lt sako, kad didžiosios Vakarų Europos valstybės ima jausti sankcijų nuovargį ir nori grįžti prie įprastų pragmatinių santykių – Rusijos barimą suderinti su ekonominiu bendradarbiavimu. Tačiau ar vien tik ekonominiai interesai lemia šių šalių užsienio politikos nenuoseklumą? Ir ar patys kartais nesielgiame taip, už ką kritikuojame prancūzus ir vokiečius?

Nors jau atrodė, kad įtakingiausios Vakarų Europos šalys – Prancūzija ir Vokietija – nebeturi iliuzijų dėl Rusijos politikos ir jos atžvilgiu užima griežtą poziciją, ši ir vėl švelnėja.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusią savaitę viešėjo Rusijoje ir jo tonas toli gražu nebepriminė to, kuris buvo prieš metus, kaip pats priėmė Rusijos vadovą Vladimirą Putiną Versalyje.

Tuomet jis griežtai pasisakė apie kišimąsi į rinkimus Prancūzijoje ir Rusijos propagandinius kanalus, apie homoseksualių asmenų persekiojimą Čečėnijoje bei cheminį ginklą Sirijoje. Šįkart tonas buvo visai kitas – bendros spaudos konferencijos metu E.Macronas kreipėsi į Rusijos prezidentą „tu“ ir „brangus Vladimirai“, priminė Prancūzijos istorinius ryšius su Rusija ir kvietė abi šalis žiūrėti į ateitį, o ne apsistoti ties nesenais nesutarimais. Su E.Macronu Rusijoje lankėsi ir gausi verslininkų delegacija.

Ministrui liepė sušvelninti liniją

Vokietija pastaruoju metu irgi laikėsi gana griežtos linijos ir prieš 10 savaičių postą užėmus naujam ministrui – socialdemokratui Heiko Maasui – atrodė, kad ji dar labiau griežtės.
Perėmęs vadovavimą H.Maasas apkaltino Maskvą „vis labiau priešišku elgesiu“ – kritikavo ir dėl veiksmų Sirijoje, ir dėl įtariamo kišimosi į rinkimus Vakarų šalyse, ir dėl kibernetinės atakos Vokietijoje, ir dėl Skripalių apnuodijimo.

Tokia retorika jo pirmtakams iš tos pačios Socialdemokratų partijos Sigmarui Gabrieliui ir Frank-Walteriui Steinmeieriui buvo nebūdinga. Pavyzdžiui, S.Gabrielis prieš perleisdamas postą H.Maasui paragino sankcijas Rusijai sušvelninti.

Tačiau H.Maaso kritika Maskvai suerzino kai kuriuos kolegas partijoje. Kaip pranešė „Deutsche Welle“, šį pirmadienį partijos federalinis vykdomasis komitetas susirinko Berlyne padiskutuoti apie partijos politiką Rusijos atžvilgiu – H.Maasas buvo paragintas užimti minkštesnę liniją. Partijos generalinis sekretorius Larsas Klingbeilis pabrėžė, kad santykiai tarp dviejų šalių partijai yra „aukščiausios svarbos“. „Mes norime dialogo su Rusija, mes siekiame dialogo su Rusija ir norime tą dialogą stiprinti“, – sakė jis. H.Maasas dalyvavo pirmadienio susitikime, bet atsisakė po jo duoti komentarą.

Jaučia sankcijų nuovargį

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas V.Keršanskas sako šiuos faktus vertinantis kaip labai rimtą signalą, jog einant penktiems konflikto Ukrainoje metams didžiosios Vakarų Europos valstybės ima jausti tam tikrą sankcijų nuovargį, nepaisant to, kad randasi vis daugiau Rusijos veikimo prieš Vakarus faktų.

„Ukrainos konfliktas tampa beveik įšaldytu istoriniu faktu – nors gal kiek per griežtai tai įvardinu. Tiesiog norima grįžti prie įprastinių pragmatinių santykių, toliau barti Rusiją dėl jos vykdomų veiksmų, bet tuo pačiu suderinti tai su ekonominiu bendradarbiavimu ir skaičiuoti pelną“, – įsitikinęs V.Keršanskas.

Nors Vokietija ir Prancūzija savo kailiu patyrė Rusijos kišimąsi į rinkimus ir tam tikrų veiksmų ėmėsi, vis dėlto, analitiko teigimu, jų politikai trūksta nuoseklumo – supratimas apie Rusijos keliamus iššūkius padidėjo, bet ne iki tokio lygio, kad imtųsi visavertės Rusijos sulaikymo strategijos.

„Prancūzijos prezidentas iniciavo griežtesnę rinkimų finansavimo kontrolę, griežtesnę informacinės erdvės apsaugą, kad kišimaisi į rinkimus nepasikartotų. Taigi tam tikrų veiksmų imamasi, bet tuomet atsiranda ar tai dvigubi standartai, ar tiesiog ne iki galo nuoseklus veikimas.

Viena vertus, tu pripažįsti, kad Rusija vykdo tam tikrą priešišką politiką, imiesi kažkokių veiksmų, bet tuose sektoriuose, kurie istoriškai turi labai didelį suaugimą su Rusija, nors laikinai plėtra buvo pristabdyta, iš principo nevykdai visavertės Rusijos sulaikymo strategijos, o tik išsirenki atskirus elementus, kurie nekelia didžiulio iššūkio ir didžiulių įtampų“, – sako V.Keršanskas.

Pasiduoda verslo spaudimui

RESC analitiko įsitikinimu, Vakarų Europos šalių nenuoseklumą lemia būtent pragmatiniai ekonominiai interesai.

„Verslas tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje turi labai tamprius ryšius su Rusija, jis siekia ten investuoti ir daro tokį didžiulį spaudimą politikams, kad šie tarptautinės politikos principus sugeba nustumti į šoną ir verslo interesus deda vėl į pirmą poziciją“, – sako V.Keršanskas.

Jo teigimu, labai iliustratyvus buvo Prancūzijos naftos ir dujų kompanijos „Total“ vadovo pasakymas, kai praėjusią savaitę nuvyko į Sankt Peterburgą ir ten pasirašė daugiau nei 2 mlrd. dolerių vertės investiciją į suskystintų gamtinių dujų gamyklą Rusijos Arktyje.

„Jo paklausė, ar sankcijos nesustabdys visos šios investicijos ir jis atsakė, kad niekada negali žinoti, ir pridūrė, kad geriausias būdas, kad sankcijos nedarytų žalos verslui, – tai iš viso neturi sankcijų. Verslams, kurie labai įtakingi tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Rusija yra tiktai labai pelninga investicinė rinka“, – pažymi V.Keršanskas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgytė sutinka, kad viena pagrindinių tokios svyruojančios politikos priežasčių – su verslo struktūromis susiję interesai.

„Vokietijos verslas turi labai daug interesų Rusijoje. Vokietija apskritai energetiškai labai priklausoma nuo Rusijos [Rusija yra pagrindinė Vokietijos gamtinių dujų tiekėja – LRT.lt]. Bet kuris politikas, kuris pasakytų, kad Vokietija su Rusija turi iš viso nebendrauti, nebendradarbiauti, rizikuotų būti neišrinktas, nes visuomenė nesuinteresuota didesnėmis energijos išteklių kainomis ir pan. Manau, energetinės priklausomybės ir verslo interesų poveikis lemia, kad tos pozicijos tokios nenuoseklios“, – teigia M.Šešelgytė.

Rusija nebaisi, nes yra toli

Politologė taip pat pabrėžia, kad apskritai Vokietijos galia yra labiau ne karinė, o prekybinė galia bei galia, kuriai labai svarbus bendradarbiavimas, tarptautinės institucijos ir teisės viršenybė.

„Vokiečiai manė ir dabar mano, kad gera tvarka, geri įstatymai gali išspręsti vos ne bet kokias problemas. Tai ir į Rusiją buvo žiūrima per tokią prizmę – mes padėsime priimti gerus įstatymus, ekonomika suklestės ir Rusija demokratizuosis.

Ilgą laiką Vokietijoje tuo buvo tikima, bet kai V.Putinas sugalvojo pretenduoti trečiai prezidento kadencijai, rožiniai akiniai pradėjo kristi, nes vokiečiai suprato, kad pažeidinėjami įstatymai. Tuomet santykiuose pradėjo atsirasti tam tikrų kabliukų, o lemiamas momentas buvo Ukrainos krizė ir lėktuvo numušimas“, – sako M.Šešelgytė.

Jos nuomone, Vokietija rožinių akinių Rusijos atžvilgiu bent jau sprendimų priėmėjų lygmenyje nebeturi: „Belikę tik tam tikri interesai, kurių negali paneigti. Yra ekonominės, energetinės sąsajos ir vis tiek bendradarbiauti reikia. Be to, Vokietija yra tokia taiki galia, jie linkę derėtis, bendrauti, o ne konfrontuoti. Čia irgi yra ilgalaikė Vokietijos politika […] – kad ir su didžiausiais blogiečiais geriau vis tiek bendradarbiauti, nes tuomet gali išsakyti savo poziciją, paveikti.“

Kalbėdama apie Prancūziją, M.Šešelgytė sako, kad Rusija jai yra toli ir jokios rimtos grėsmės nekelia. „Vokietijai irgi rimtos grėsmės nėra, bet jei čia, regione, Rusija kažką blogo padarytų Vokietija labiau pajaustų negu Prancūzija. Tad prancūzams labai paprasta žiūrėti į Rusiją iš tolo ir nematyti tų problemų. Taip pat yra ir ekonominiai interesai, kaip ir Vokietijos atveju, nors gal tarpusavio priklausomybė – tiek prekybinė, tiek energetinė – mažesnė“, – sako M.Šešelgytė.

V.Keršanskas sutinka, kad geografinis faktorius turi reikšmės. „Netgi Vengrijai, jei pasižiūrėsime į jos retoriką, Rusija atrodo toli – ji Ukrainą mato kaip buferio zoną. Taigi ir jie kalba tais pačiais argumentais, nors yra kur kas arčiau nei Vakarų valstybės“, – sako V.Keršanskas ir priduria, šalių užsienio politiką vis dėlto nulemia visa faktorių paletė.

Rusijos ir Kinijos atvejai skirtingi?

Nors Lietuvoje neretai pasigendama griežtesnės ir nuoseklesnės Vakarų laikysenos Rusijos atžvilgiu, ar kartais ir mes patys nesilaikome tokių pačių dvigubų standartų? Pavyzdžiui, tikrai galima rasti, už ką kritikuoti autoritarinę Kiniją, bet šalies vadovai to nedaro, o rūpinasi ekonominių ryšių mezgimu ir plėtojimu.

Niekas iš jų šįkart neketina susitikti ir su birželį Lietuvoje besilankysiančiu Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama, kurį Pekinas vadina separatistu, siekiančiu atskirti Tibetą nuo Kinijos.
Per Dalai Lamos vizitą 2013 metais Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo su juo susitikusi ir tai sukėlė didelį Kinijos pasipiktinimą. Kurį laiką derybos įvairiais klausimais su Kinija buvo sustojusios. Šįkart Kinijos ambasada Lietuvoje irgi perspėjo, kad Dalai Lamos vizitas gali pakenkti Lietuvos ir Kinijos santykiams.

„Be abejo, sutikčiau, [kad kartais pragmatizmą pastatome aukščiau vertybių]. Tam tikras kiekis pragmatizmo yra kiekvienoje užsienio politikoje, nes negali pyktis su visais. Yra daug dalykų, kur Lietuva galbūt galėtų ir kitokius sprendimus priimti. Pavyzdžiui, kai vyko balsavimas dėl Palestinos narystės UNESCO, buvo blokas valstybių, kurios palaikė JAV poziciją nesuteikti narystės [Lietuva buvo tarp jų – LRT.lt]. Tai čia irgi nebuvo vertybinė pozicija, čia buvo labai aiškus pragmatizmas – remti JAV, kurios svarbios mūsų saugumo palaikymui“, – sako M.Šešelgytė.

„Kalbant apie mus, tai nacionalinio saugumo siaurąja prasme mes Rusiją matome kaip galinčią pasikėsinti į mūsų teritorinį vientisumą ir suverenumą, o iš Kinijos tokios grėsmės nejaučiame. Kinija mums yra toli, nors žinome apie Kinijos veikimą, apie jos nesutarimus su kai kuriais mūsų strateginiais partneriais, pvz., JAV, bet ji mums nėra grėsminga“, – sako V.Keršanskas.

Jis pabrėžia, kad kiekviena valstybė savo užsienio politiką konstruoja ieškodama balanso tarp principų ir interesų – tiesiog tokia realybė. Vis dėlto, analitiko nuomone, padėti lygybės ženklo tarp Rusijos ir Kinijos situacijų negalima.

„Tai, ką Rusija daro šiuo metu tarptautinės sistemos požiūriu, man atrodo, vienareikšmiškai žalinga ir pavojinga, ir to nelyginčiau nei su Kinija, nei su kitomis valstybėmis. Todėl negalėtume visiškai lyginti Vakarų požiūrio į Rusiją su Lietuvos požiūriu ir santykiu su Kinija.

Deja, realistiniame pasaulyje vien tik principais ir vertybėmis grįsta politika nelabai egzistuoja, egzistuoja interesai, bet klausimas, ar šiandieninė Rusija iš esmės – ne tik vertybiniu, bet ir interesų požiūriu – neveikia prieš Vakarus, man atrodo, nesunkiai atsakomas, bet Vakarams atrodo kitaip“, – teigia V.Keršanskas.

 

Perspausdinta iš LRT.lt