Uždaryti

Tik gerai arba nieko? Kodėl Lietuvoje nekrologai yra retenybė. N. Putinaitės komentaras [Alfa.lt]

Vienas iškiliausių pasaulio fizikų Stephenas Hawkingas turėtų būti patenkintas tuo, kaip su juo atsisveikino visuomenė.

Ne tik aštriu protu, bet ir humoro jausmu garsėjusį mokslininką ir aktyvų visuomenės veikėją pasaulis palydi ne raudomis, o švęsdamas žmogaus valios triumfą – S. Hawkingas dešimtis kartų paneigė trumpą gyvenimą jam žadėjusias medikų prognozes ir kūrė savo istoriją. Savo emocijomis ir pagarba skubėjo dalytis visi, pažinojusieji ar bent iš šalies stebėjusieji šią išskirtinę asmenybę. S. Hawkingo gyvenimas jau prisimintas įvairių formų nekrologuose, neabejotinai dar pasirodys ir jam skirtų knygų, ir filmų.

Lietuvoje žymiems žmonėms pagerbti ir prisiminti skirti nekrologai nėra įprasti dėl mūsų sovietinės istorijos. Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė Nerija Putinaitė patvirtina – okupacinis laikotarpis smarkiai paveikė visuomenės požiūrį į mirusiųjų pagerbimo ritualus. Viena tokių pasekmių – ir faktas, jog Vakarų šalyse įprasta ir vertinama atminimo forma – nekrologas – mūsų šalyje iki šiandien gana reta, o ir suvokiama labai konservatyviai – tik kaip nuosekli panegirika.

Santvarkų prieštaros

„Man atrodo, kad nekrologų apskritai skelbiama labai mažai. Vakarų šalyse, mirus žymesniam mokslininkui ar kultūros veikėjui, pasirodo tikrai ne vienas nekrologas, o žmogaus veikla įvertinama platesniame kontekste – kaip mokslininko ir pan.“, – sakė N. Putinaitė.

Šiandienę lietuvišką nekrologų tradiciją suformavo sudėtinga ir permaininga šalies istorija, pirmiausia – keliskart kitusios politinės santvarkos. Ta pati istorija lemia ir tai, kad norint pagerbti sovietmečiu gyvenusius, o vėliau jau nepriklausomos Lietuvos kultūriniam, visuomeniniam gyvenimui nusipelniusius žmones, kartais šmėsteli ir bendradarbiavimo su ideologinėmis ar represinėmis struktūromis šešėlis. O tai lyg ir nedera su Lietuvoje ištikimai gerbiama senovės graikų poeto Chilono suformuluota nuostata: „Apie mirusius arba gerai, arba nieko“ (lot. de mortuis nihil nisi bonum).

„Rašant nekrologą, santykio su sovietiniu laikotarpiu jau negali apeiti. Jį užfiksuoti yra sudėtinga, reikia subtiliai tai daryti. Tarkim, kalbant apie kompozitorius ir dirigentus, kurie dabar – nepriklausomybės laikotarpiu – nemažai sukūrė, ir sovietmečiu atidavė ideologizuotos muzikos ir dainų duoklę santvarkai. Manyčiau, kad tai iš dalies ir stabdo tą įvertinimą“, – svarstė N. Putinaitė.

Vainikai ir orkestrai

Kartu su komunistine ideologija įtvirtinus ateizmą, Lietuvoje sovietmečiu imta drausti įvairias krikščioniško gyvenimo apraiškas, ne išimtis – ir su mirtimi susiję ritualai. Materialistinė pasaulio samprata lėmė tai, jog žmogaus gyvenimas buvo vertinamas pagal jo nuopelnus sistemai, ir kaip tik pagal tai buvo diferencijuojamas mirusiųjų pagerbimas. „Žmogui, kuris sovietinei visuomenei nusipelnęs labiausiai, buvo stengiamasi parodyti daugiausiai oficiozinio dėmesio“, – teigia TSPMI docentė.

Tradicija, kai mirus bendradarbiui ar jo artimajam, kolegos į laidotuvių ceremonijas gabena darbovietės užuojautą žyminčius vainikus, suformuota sovietmečiu. Taip siekta pabrėžti nebažnytinių laidotuvių puošnumą.

„Jei laidotuvės vykdavo be kunigo, jos būdavo remiamos finansiškai: ir dūdų orkestras parūpinamas, ir sunkvežimis karstui vežti. Tuo rūpindavosi įmonių profsąjungos. Žmonės, kurie nuspręsdavo laidoti artimąjį su kunigu, šių visų materialių dalykų dažniausiai negaudavo“, – pasakojo N. Putinaitė.

Liūdesiui vietos nėra

Sovietmečiu per režimui nusipelniusių žmonių laidotuves buvo įprasta sakyti kalbas ir taip pažymėti mirusiojo nuopelnus sistemai. Šios kalbos turėjo būti optimistinės, rodyti tokią žmogaus gyvenimo prasmę. Artimųjų liūdesiui ar skausmui laidotuvėse vietos nebuvo daug.

„Vis dėlto žmonės atrado formą – savotiška kompensacija tapo užrašai ant vainikų juostų. Ten buvo galima užrašyti „liūdi“ ar formuluoti kitus labai sentimentalius užrašus apie ašaras, ar pan.“, – aiškino docentė.

Anot N. Putinaitės, režimas nebuvo patenkintas šia praktika. Bet ji nebuvo draudžiama, nes buvo suvokta, kad laidotuvėms tapus labai oficialiomis, žmonės gali labiau atsigręžti į skausmą ir netektį išreikšti leidžiančią katalikų Bažnyčią.

Mirusiojo artimųjų jausmams vietos atsirado biografinėse apybraižose. Literatūrinė forma suteikdavo atsiminimų autoriams daugiau laisvės, čia vietos atsirasdavo ir sentimentams.

Asmeninis ryšys grįžta

Kaip pabrėžia N. Putinaitė, sovietmečiu vienas esminių kalbėjimo ir rašymo apie anapilin iškeliavusius žmones ypatumų buvo asmeniškumo vengimas.

„Jausmingesnių atsiminimų buvo, bet jie išlikdavo sovietinės tikrovės ribose. Nekrologuose turėjo būti geros žinios, geri prisiminimai. Niekas nerašydavo, kaip velionis buvo patekęs į kokią nors nemalonę ar ką negero padarė ir panašiai. Tai buvo pozityvus ir gana sentimentalus, net saldus žanras“, – sakė N. Putinaitė.

Itin asmeniškų temų buvo vengiama. „Paminėti žmogų išsakant savo asmenines emocijas ar jausmus, jį pažinojus kažkiek laiko, nebuvo įprastas dalykas, nes tai neatitiko oficialios konjunktūros, kurią atitiko bendras visuomenės susvetimėjimas“, – teigia filosofė.

N. Putinaitė pažymėjo, kad laikraščiuose skelbiant apie žymaus veikėjo iškeliavimą anapilin neretai buvo pateikiama gana detali medicininė informacija apie jo mirtį: „Tai rodo materialistinį santykį net ir su mirusiu žmogumi. Nėra liūdesio, nėra sentimentų. Tikrai neaptiksite įžymių veikėjų paminėjimuose, kad jie buvo ištikimi trijų vaikų tėvai. Dažniausiai net neminėta, kiek jie turėjo vaikų, ar kas buvo žmonos. Visa tai liko neesminiais dalykais šalia visuomeninių nuopelnų.“

Tais atvejais, kai gyvųjų pasaulį palikdavo tarpukario Lietuvos gyvenimui nusipelnęs žmogus, ši aplinkybė būdavo nutylima. „Pavyzdžiui, Petras Cvirka – faktai, kad jis buvo žinomas, vertinamas ir prieškariu, buvo nutylėti. Pateikta tik sovietams reikšminga biografijos dalis, o visa kita išmesta“, – pasakojo filosofė.

Šiandien grįžtantį artimą ryšį filosofė pastebi ne tik nekrologuose, bet ir laidotuvių ceremonijose: „Daugeliu atvejų šeimos pageidauja privatesnių laidotuvių. Oficialių asmenų laidotuvių masto, žmonių kiekio, dirbtinio oficiozinio iškilmingumo net negalima lyginti su tuo, kas dėdavosi sovietmečiu. Reiškia, laidotuvės tampa asmeniškesnės.“

N. Putinaitė linkėtų, kad nekrologai ir kitos atminimo formos, pasirodančios po žymaus žmogaus mirties – biografijos, prisiminimai – rastų Lietuvoje savo vietą, ir pristatytų mirusįjį iš visų pusių.

„Galėtų būti tęsiama asmeniškesnio ir tiesai atviresnio santykio tradicija. Juos rašyti turėtų tie žmonės, kurie pažinojo mirusįjį, bendravo su juo asmeniškai. Svarbu būtų ir įvairiapusiškai įvertinti veiklą. Tai labai praturtintų prisiminimus ir atskleistų asmenybes“, – svarstė filosofė.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.