Tarp Rusijos ir Europos: kokie scenarijai gali laukti Baltarusijos? Tomo Janeliūno ir Dovilės Jakniūnaitės komentarai

Jau daugelį metų Aliaksandras Lukašenka bando įtikti ne tik ilgametei sąjungininkei Rusijai, tačiau ir Europos Sąjungai (ES), nors pastarojo meto įvykiai rodo, kad su visais gerai sutarti nepavyks. Bet ar Baltarusija turi apsisprendimo laisvę? LRT.lt kalbinti politologai teigia, kad Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos yra didžiulė ir kol A. Lukašenka bus valdžioje, pokyčių tikėtis sunku.

ES Taryba dar vasario pabaigoje šaliai pratęsė ginklų embargą ir kitas sankcijas, o Rusija demonstruoja norą stiprinti politinius ir ekonominius šalių saitus – Maskva ir Minskas jau tariasi dėl bendros valiutos.

Bendros valiutos derybas pastaraisiais mėnesiais lydi daugybė A. Lukašenkos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų, kuriuos išprovokavo Rusijos pasisakymai dėl dujų ir naftos kainų kėlimo.

Diskusijų objektu tapo ir Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimai, kad Maskva pasiruošusi gilesnei integracijai su Baltarusija, pavyzdžiui, įsivesti bendrą valiutą, sujungti muitų tarnybas ir teismus.

Kaip integracijos pagrindą D. Medvedevas nurodė 1999 metų Rusijos ir Baltarusijos susitarimą dėl „sąjunginės valstybės“ sukūrimo. Tai formali „sąjunga“, kuri numato glaudų abiejų šalių bendradarbiavimą prekybos ir gynybos srityse.

Maskva nepuls

Versijų, kaip vertinti pastarojo meto Maskvos spaudimą Minskui, LRT.lt kalbinti politologai turi įvairių. Tačiau karinės intervencijos galimybių nemato.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno, Rusijos spaudimas Baltarusijai nėra naujas reiškinys, jis „vyksta bent kas kelerius metus, jeigu ne kasmet, ir pagrindinis spaudimo instrumentas yra energetinių resursų tiekimas, jų kainos“.

Politologas atkreipia dėmesį, kad energetika Baltarusijoje yra vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių.

Politologo manymu, naivu tikėtis, kad A. Lukašenka gali demonstruoti savarankiškumą ir tikriausiai jis eilinį kartą nusileis V. Putinui.

„Politinio savarankiškumo Baltarusija net ir negali turėti, nes bet koks bandymas elgtis ne taip, kaip Rusija norėtų, dažniausiai baigiasi ekonominiu spaudimu ir viskas labai greitai grįžta į tradicines vėžes“, – tvirtina T. Janeliūnas.

Politologas mano, kad Maskvos ir Minsko derybos greičiausiai vėl baigsis tuo, kad Baltarusija Rusijos įtakai perduos strateginius objektus ar atiduos valstybines įmones, taip pat gali būti priimti politiniai sprendimai judėti gilesnės politinės integracijos link.

„Vienas iš scenarijų – galutinai užbaigti sąjunginės valstybės projektą, kad valdžios vadovu galėtų būti Putinas, kuris kadenciją pradėtų jau naujoje valstybėje“, – portalui LRT.lt nurodo T. Janeliūnas.

Galimą Rusijos karinę intervenciją Baltarusijoje politologas vertina skeptiškai. Pasak jo, V. Putinas savo tikslų gali pasiekti žymiai paprastesnėmis politinio ir ekonominio spaudimo priemonėmis.

VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė mano, kad Maskvos spaudimas Minskui gali būti susijęs ir su tikslu nukreipti Rusijos gyventojų dėmesį nuo vidinių socialinių problemų, kurios, akivaizdu, dabar yra labai didelės.

Tačiau politologė pastebi, kad Baltarusijos gyventojų prorusiškumas nereiškia noro būti Rusijos dalimi ir ši šalis akivaizdžiai nėra linkusi integruotis: „Nepaisant to, ką sakytumėm apie gyventojų sovietinį mąstymą, jie supranta, kad gyvena suverenioje valstybėje. Nors apklausos nėra labai patikimos, tačiau jei (…) paklausi gyventojų, ar jie nori gyventi Rusijoje arba susijungti, tai palaikymas tokiai pozicijai iškart labai krenta“.

Todėl, pasak politologės, A. Lukašenka vis dėlto gali pasirinkti daug rizikingesnę strategiją – atsisakyti ekonominės paramos bei lengvatų ir bandyti išlaikyti suverenitetą, sakant, kad „susiveršime diržus, bet išgyvensim šitą sunkų laikotarpį savarankiški, nepriklausomi baltarusiai ir netapsime imperijos auka“.

Karinės jėgos panaudojimas prieš Baltarusiją, pasak politologės, greičiausiai nebūtų populiarus Rusijos viduje, tačiau pripažįsta, kad šiuo metu situacija tokia, kad gali atsitikti bet kas.

„Reikia pripažinti, kad mažai kas įsivaizdavo 2013 metų pabaigoje, kas gali atsitikti su Krymu ir Rytų Ukraina“, – teigia D. Jakniūnaitė.

Europa – tik korta prieš Rusiją

Politologai mano, kad Baltarusijos bandymai palaikyti gražius santykius su ES yra tik manipuliacija ir piktnaudžiavimas ES pasitikėjimu.

D. Jakniūnaitė pasakoja, kad A. Lukašenka santykius su ES suintensyvindavo ir demonstruodavo norą šiek tiek atidaryti politinę sistemą tik tuomet, kai reikėdavo gauti papildomų nuolaidų iš Rusijos.

Visgi politologė pastebi, kad pastaruosius pusantrų ar dvejus metus A. Lukašenka bando laidyti užuominas ES, kurios nebūtinai turi ryšį su jo ir V. Putino derybomis.

„Baltarusija pastaruoju metu bando pristatyti save kaip taikos tarpininkę, kaip beveik neutralią valstybę, kurioje galima spręsti įvairias tarptautines problemas.“

Tai aiški strategija, bandant užimti įvairiausias pozicijas, vietas, parodyti savo svarbą ir atsiriboti nuo Rusijos.

Tačiau, pasak politologės, dabar ES daug atsargiau žiūri į A. Lukašenkos pažadus, nes gana aišku, kad nei pati sistema, nei prezidentas noro demokratizuotis ir atverti ekonomiką neturi.

„Tik paaštrėjusi saugumo situacija, radikali grėsmė gali leisti ES išeiti iš tokio atsargumo“, – sako D. Jakniūnaitė.

T. Janeliūnas Baltarusijos prezidento bandymą demonstruoti liberalėjimo žingsnius vertina kritiškai.

„Tai tik siekis eilinį kartą ES suvilioti, apgauti, kad gal jau šįkart Baltarusija iš tikrųjų gali ištrūkti iš Rusijos. Bet tikrai to nėra, nes po kiekvieno tokio žaidimo Baltarusija, žengdama vieną žingsnį ES link, po to du žingsnius žengia Rusijos link“.

T. Janeliūno manymu, bet kokie demokratijos procesai Baltarusijoje iš karto pakirstų A. Lukašenkos valdžią ir vestų į jo politinę savižudybę.

Pasak jo, Baltarusijos politinė sistema yra suvaržyta, izoliuota nuo Vakarų pasaulio ir vienintelė galimybė palaikyti kažkokius efektyvesnius ekonominius politinius santykius yra tik su Rusija, Kinija ir kitomis taip pat autoritarinėmis valstybėmis.

Pokyčiai nebent po A. Lukašenkos

LRT.lt kalbinti politologai sutaria – autoritarinė prorusiška tvarka Baltarusijoje pasikeis nebent tik tuomet, kai A. Lukašenka pasitrauks iš vadovo posto.

„Prezidento liga ar prezidento sutikimas palikti postą dėl kažkokių priežasčių – tai esminis kriterijus, kuris gali leisti režimą stabilizuoti. Vien tik išorinis spaudimas ir vidinis nepasitenkinimas nesudarys tam sąlygų, nes režimas yra labai tvirtai įsišaknijęs“, – portalui LRT.lt teigia D. Jakniūnaitė.

„Tai yra vienasmenis autoritarinis režimas, kurio galios šaltinis slypi būtent asmens valdyme. Ir bet kokios reformos, kurios tą asmens valdymą galėtų sumenkinti, jos tiesiog negali būti pradėtos esant A. Lukašenkai“, – nurodo T. Janeliūnas.

Šalies valdymo tąsai, pasak politologo, Baltarusijos vadovas pasirinkęs savo jaunesnįjį sūnų Nikolajų.

„A. Lukašenka jau seniai savo sūnų ruošia tokiam statusui, dar visai mažą jį vežiodavosi į įvairius susitikimus, rodydavo viešai, pratindavo prie politiko statuso“, – nurodo T. Janeliūnas.

Pasak politologo, tai tradicija, būdinga posovietiniam autoritarui, kuris niekuo nepasitiki, todėl valdžią gali perduoti tik artimiausiems šeimos nariams.

Tačiau, anot D. Jakniūnaitės, kai pasitraukia ilgametis prezidentas, dažniausiai atsiranda erdvė kažkokiam pokyčiui. Ir, nepaisant to, kad Nikolajų ruošia tapti įpėdiniu, galios ir įtakos svertų atsiginti nuo galimo nepasitenkinimo ir nepritarimo jo kandidatūrai dabar A. Lukašenka neturėtų.

A. Lukašenka prezidento kėdėje nuo 1994 metų leidžia jau penktą, tačiau galimai ne paskutinę kadenciją – kovo 1 d. prezidentas pareiškė, kad kels savo kandidatūrą ir 2020 metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

A. Lukašenka nurodė, kad esant dabartinei Baltarusijos būklei, jis negali sau leisti nekandidatuoti į prezidentus.

Baltarusijos prezidentas tikino, kad jeigu ir nebus išrinktas, jis neįsižeis ir supras, kad atėjo laikas trauktis. Taip pat pabrėžė, jog neketina laikytis įsikibęs valdžios, kad perduotų ją savo įpėdiniams.

„Aš neketinu stengtis pratęsti savo politinį gyvenimą, darydamas kokius nors triukus ir konfigūracijas. Pažadu, kad iš šio pasaulio prezidento krėsle manęs nešti nereikės“, – sakė A. Lukašenka.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.