Uždaryti

V. Jurkonis. Paslapčių viešinimas mažai ką keičia, jei politikai neturi valios veikti

Prieš keletą dienų sulaukta naujo paslapčių viešinimo skandalo, kuriame figūruoja ne tik pinigų plovimu, bet ir teisėtomis investicijomis užsiimantys žmonės, kai kurie jų – Lietuvoje. Anot politologo Vyčio Jurkonio, paslapčių viešinimas yra teigiamas reiškinys, tačiau mažai ką gali pakeisti, jei valstybę valdantys žmonės nesupranta, kad korupcija yra gal net už karybą svarbesnis nacionalinio saugumo klausimas ir neturi valios keisti ydingą sistemą.

– „Paradise papers“ – paskutinis jau įprastu reiškiniu tampantis „paslapčių atskleidimo“ skandalas. Atsižvelgiant į tai, kokius rezultatus davė „Panama papers“ skandalas ir kaip matome pastarojo „nutekinimo“ nušvietimą, ar jie daro poveikį, atneša pokyčių?

– Tam tikras „taškinis“ poveikis bus. Kita vertus, prieš paviešinant „Panamą“, buvo žadama, kad tai „pakeis pasaulį“, tačiau neskaitant keleto epizodinių įvykių, tokio efekto nepasiekta.

Apskritai, toks reiškinys, kai didelė tarptautinė žurnalistų komanda, kurioje yra ir lietuviai, atlieka didžiulį tyrimą, „kapsto giliau“ ir bent jau praskleidžia paslaptis dengiančią užsklandą, yra pagirtinas. Tačiau pagrindinis klausimas: ar valstybėse, kurios figūruoja „Paradiso“ skandale, turi politinės valios imtis pokyčių ir aiškiai pripažinti, kad ofšoruose (lengvatinio apmokestinimo zonose) veikia ne vien nusikaltėliai, bet ir teisėtas verslas ir garsenybės.

– Labai nemaža dali atskleistų paslapčių – teisėtos schemos, o štai žmogus jas išdavęs – atskleidė komercines paslaptis, vadinasi, elgėsi neteisėtai.

– „Leaksų“ (paslapčių viešinimo) metu praskleidžiama užsklanda, slepianti ir garsenybių paslaptis ir nusikaltėlių schemas, ir diktatorių turtus. Pasimato ir garsenybių reikalai, kuriuos jos slepia ne dėl to, kad daro kažką neteisėto, o tam, kad apsigintų nuo visuotinio dėmesio. Tačiau tuo pat metu pasimato ir nusikalstamos veikos „uodegos“. Sumesti viską į vieną krūvą būtų neteisinga. Negerai, kai visiškai teisėtai pinigus investuojantys žmonės sugretinami su nusikaltėliais.

Žurnalistams, rimtai užsiimančiais tyrimais, tai proga susidaryti aiškesnį vaizdą, pamatyti bent jau kontūrus tų schemų, per kurias „vaikšto“ nešvarūs pinigai. Šiuo atveju tai ir žurnalistų moralės klausimas: ar jie siekia atskleisti neteisėtas schemas, ar vaikydamiesi populiarumo bruks į antraštes garsenybių vardus.

– Pirmąją skandalo dieną britų žiniasklaidos antraštėse dažniausiai minėta karalienė Elžbieta II, nors niekas net neteigė, kad jos pinigai įvelti į neteisėtas schemas.

– Natūralu, kad žiniasklaida pirmiausiai pasigauna gerai žinomus vardus, juk kokio nors sukto turtuolio pavardė daugumai skaitytojų nieko nesako. Pavadinčiau tai šalutiniu efektu. Tačiau pats neteisėtų machinacijų atskleidimo faktas yra pozityvus reiškinys. Šalia garsenybių atrandame ir besislapstančius nusikaltėlius. Tokius skandalus veik visada pirmiausiai lydi garsūs vardai ir „skandalų burbulai“, kurie netrukus subliūkšta. Tačiau jei yra politinės valios, galima tirti toliau ir galutinai atskleisti neteisėtų lėšų „plovimo“ schemas.

Tai užtrunka ne vieną dieną ir kaip parodė ankstesni „leaksai“, su laiku žurnalistai pajėgia atskleisti daug įdomių faktų. Pavyzdžiui vadinamasis „Moldovos landromatas“ atskleidė daugybę į jį įsitraukusių įtakingų žmonių, politikų ir didžiųjų bankų įvairiose valstybėse.

O skeptikai ir cinikai kaip visada kartos, kad būtent tokiems faktams išaiškinti kaip tik ir pritrūks politinės valios. Taip būna visada.

Suprantama, kad kovoje už skaidrumą jėgos nėra lygios. Dauguma norėtų likti už nežinomybės uždangos, nes kam reikalingi papildomi ir dažnai nepatogūs klausimai. Būtų pusė bėdos, jei atskleisti dokumentai keltų tik etikos ar moralės klausimus (tokių neabejotinai irgi netrūksta). Visgi, reikia pabrėžti, jog skaudžiausia turėtų būti tiems, kurie sąmoningai vengia dienos šviesos ir trokšta būti už nežinomybės uždangos – korumpuoti oligarchai, kriminaliniai elementai ar nelegaliai pralobę politikai bei valdininkai.

Širmos praskleidimas didžiausią nerimą kelia būtent pastariesiems, nes tai riboja jų pasirinkimus, mažina manevro laisvę, uždaro tam tikras duris. Deja, publikai dažniau įdomūs vieši ir atpažįstami asmenys bei jų istorijos, o ne pilkieji kardinolai ir verslininkai ar jų giminaičiai. Kuo didesnis dėmesys kreipiamas į didelius vardus, kuo daugiau triukšmo dėl įžymybių, tuo didesnė rizika, jog bus slystama paviršiumi (nors tai nereiškia, jog įžymybės turėtų būti „šventos karvės“).

– Ar įvertinamas pavojus, kad paslapčių atskleidimo skandalai gali tapti slaptu ginklu politikoje, verslo konkurencijoje ir slaptųjų tarnybų „žaidimuose“? Kaip atskirti, ar paslaptis viešina tiesos ieškotojas, ar savanaudiškų interesų turintis subjektas?

– Sutinku, kad paviešintos paslaptys gali būti naudojamos labai vienpusiškai – susidorojant su tam tikru politiku, institucija arba įmone. Apskritai, bent jau kol kas, tie duomenų masyvai, kurie iškyla į viešumą, nėra selektyviai nukreipti prieš konkretų asmenį ir organizaciją. Tikėtina, kad tose valstybėse, kuriose nėra brandžios demokratijos ir visuomenei trūksta sąmoningumo, tokia informacija gali būti panaudota piktiems ketinimams. Šiuo atveju taip pat tenka kalbėti ir apie žiniasklaidos sąmoningumą, moralę ir atsakomybę už savo veiklos padarinius.

Esu apie tai diskutavęs su ne vienu tiriamosios žurnalistikos atstovu ir daugelio jų nuomone, jų misija baigiasi informacijos atskleidimu, o toliau turėtų sekti pilietinės visuomenės ir atitinkamų žinybų reakcija. Nebrandžiose visuomenėse, manau, tokios reakcijos gali ir nebūti, o atskleista informacija gali imti naudotis politikai arba kiti suinteresuoti asmenys.

– Siekiama to, ar ne, panašūs skandalai kiekvieną sykį greičiausiai vis susilpnina visuomenės tikėjimą bet kokia sistema. Reiškia žala padaroma bet kuriuo atveju?

– Tai priklauso nuo to, kaip vertini atskleistą informaciją ir ką vėliau su ja darai. Pavyzdžiui, organizacijos, siekiančios pritraukti į Lietuvą investicijų, galėtų surengti visą kampaniją: „Bono, investuok Lietuvoje daugiau! Tam nereikia ofšorų!“. O galima elgtis atvirkščiai ir sumenkinti visą ligšiolinę šio garsaus dainininko visuomeninę veiklą bei klijuoti jam bjaurias etiketes.

Vėl priminsiu, kad „leaksų“ metu atskleidžiama informacija ir apie tikrus nusikaltėlius, kaip kad kleptokratinių valstybių politikai, vagiantys iš savo žmonių ir slepia tuos pinigus ofšoruose. Kiekvieną sykį galime pamatyti informaciją apie tai, kad kurio nors politiko turtas neatitinka jo pajamų, ar kad kokios nors įmonės akcininkai yra valdininkų giminaičiai. „Leaksai“ atskleidė daug tokių atvejų Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Europos valstybėse.

– Taigi, ant vienos svarstyklių lėkštės turime neteisėtų schemų atskleidimą, o ant kitos – paprasto žmogaus didesnį domėjimąsi skandale figūruojančiomis garsenybėmis, o ne suktais oligarchais. Kuri pusė, jūsų nuomone, svaresnė? Paslapčių viešinimo skandalai, apskritai, yra naudingas ar nenaudingas reiškinys?

– Daug naudingiau būtų, jei valstybės, įskaitant Lietuvą, pasiryžtų ir surastų politinės valios didinti skaidrumą – kad kiekvienas galėtų laisvai prieiti prie visų registrų ir galėtų sužinoti „kas yra kas“. Suprantama, kad pakeisti sistemą yra didžiulis iššūkis ir valstybėms ir finansų institucijoms.

Greitų pokyčių neverta tikėtis. Politinė valia taip pat neišsiugdoma per vieną dieną. Neretai Lietuvos politikai kalba apie nacionalinį saugumą ir gynybos stiprinimą, tačiau nekreipia dėmesio į tai, kiek mes esame pažeidžiami dėl korupcijos, nors per ją galima vykdyti ir politinį įsiskverbimą. Jei suprasime, kad skaidrumas – ne kažkokių marginalių „liberalų“ reikalavimas, o vienas iš valstybės pamatų, Kremlius turėtų žymiai mažiau galimybių veikti per „pilkąją zoną“. O jei nebus imtasi konkrečių žingsnių – nereikia piktintis Gerhardtu Schroederiu arba „mistraliais“.

Būtų puiku, jei „Panama“ ar „Paradise“ nesibaigtų vien straipsniais bei papildomais turimais, o vienu iš rezultatų taptų politinė valia didinti skaidrumą, suvokti korupciją kaip vieną iš mūsų pažeidžiamumo ar net nacionalinio saugumo klausimų. Tai būtų didelis žingsnis į priekį. Juk paprastam piliečiui ir net valdininkui neretai sunku suvokti, kuo ofšorai yra kenksmingi ar kokią potencialią grėsmę jie galėtų sukelti. Formulė, jog „pinigai nekvepia“ ar įtikinėjimas, jog ofšorų paslaugos yra neutralios yra gan pavojingi ir reikia atskirti, kuomet bandoma užtikrinti legalaus verslo konfidencialumą, o kuomet padedama slapstyti nešvariai įsigytus pinigus.

Maža to, tai akivaizdžiai parodo, jog korupcija yra regioninis ir net globalus dalykas. Tai, jog milijardas dingsta Moldovoje atrodytų gan svetimas ar tolimas dalykas, bet tokie tyrimai parodo, jog pinigai keliaudami į Jungtinę Karalystę ar kitur užsuka ir į Baltijos šalis. Lygiai taip pat tokie tyrimai be sienų rodo kyšančias rusų oligarcho Arkadijaus Rotenbergo ausis Čekijoje, Kipre ar Latvijoje. Tai nereiškia, jog problemos Europoje galėtų ar turėtų būti lyginamos su korupcijos mastais Rusijoje. Bet tokie tyrimai padeda parodyti, kaip mes visi tarpusavyje susiję, o kartu yra puiki galimybė parodyti mums kuo mes skiriamės, nubrėžiant aiškias raudonas linijas.

 

Perspausdinta iš lzinios.lt