Uždaryti

Pasaulyje neįmanoma gyventi užsidarius durų [D. Jakniūnaitė]

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėją ir dėstytoją, Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centro vadovę Dovilę JAKNIŪNAITĘ pakalbinome apie šių laikų geopolitinius konfliktus, jų kontekstą, priežastis ir galimą raidą.

– Kokios šiuolaikinių geopolitinių konfliktų priežastys?

– Jei kalbėtume apie istorijos laikotarpį nuo antikos, viduramžių, tai labai ilgą laiką konfliktai kildavo tarp šalių valdovų – dėl įtakos, žemių, dinastinių klausimų ir kt. Tačiau viskas labai smarkiai pasikeitė po pasaulinių karų – buvo priimta daugybė tarptautinių susitarimų, numatyta valstybių konfliktų sprendimo mechanizmų. Tiesa, po Pirmojo pasaulinio karo jie neveikė sėkmingai, tačiau faktas, kad nuo to laiko konfliktų žymiai sumažėjo, o tų konfliktų, kurie vyksta, karais net nebūtų galima pavadinti. Galbūt – pilietiniais karais, prievartiniais konfliktais. Didelė dalis jų yra etninių, tapatybinių nesutarimų, praeities istorinių nuoskaudų, nepasitenkinimo ekonomika, valdžia mišinys. Būtent taip konfliktas užsimezgė, pavyzdžiui, Sirijoje. Labai dažnai priežastis būna ta, kad valstybės yra sukurtos dirbtinai, nepaisant etninių ir kultūrinių žmonių skirtumų, ir valdžia nesugeba žmonėms suteikti padoraus gyvenimo.

– Ar galima sakyti, kad valstybių konfliktai gimsta iš skurdaus jų žmonių gyvenimo ir neišplėtotos pačios valstybių sąrangos?

– Kaip jau minėjau, kariniai konfliktai tarp valstybių šiais laikais vyksta itin retai. Pagal šiuolaikines konfliktų teorijas, vidaus kariniai susidūrimai išties vyksta dėl skurdo ir priešiškumo tam tikrai etninei grupei. Tad svarbūs yra ne vien ekonominiai motyvai ar susipriešinimas. Žinoma, negalima atmesti ir dar vieno dalyko – politinio elito manipuliacijų. Konfliktai kurstomi siekiant vienokių ar kitokių tikslų. Geras pavyzdys būtų Jugoslavijos karas, kai skirtingų grupių lyderiai turėjo savų tikslų ir visomis išgalėmis iš esmės labai panašių tautų konfliktą palaikė.

– Paprastai kalbant, žmonės paprasčiausiai buvo sumaniai kiršinami?

– Taip. Šiais laikais, pasitelkus žiniasklaidą, kaip niekada anksčiau lengva tai daryti.

Iš informacijos burbulo galima labai greitai pajusti, kad kiti, kitokios odos spalvos ar tikėjimo, žmonės – tavo valstybės priešai.

– Žymus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) politologas, kelių prezidentų patarėjas Zbignevas Bžezinskis savo knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ rašė, kad šiuolaikinių konfliktų priežastys – praraja tarp civilizacijų ir gerovės, ir vertybių aspektu, sustiprinta tos pačios žiniasklaidos – dabar kiekvienas iš mūsų galime žinoti, kaip gyvenama kitame pasaulio krašte. Ar taip, jūsų nuomone, ir yra?

– Z. Bžezinskis išplėtojo dar seniau paskelbtą Samuelio Hantingtono teoriją apie civilizacijų konfliktą. Mat priklausymas tam tikrai civilizacijai – aukščiausias žmogiškojo tapatumo laipsnis. Daugeliui atrodė, kad ši įžvalga – pranašiška, nes Vakarų ir Rytų civilizacijos išties pasižymi didelėmis prieštaromis. Rugsėjo 11-osios įvykiai buvo to padarinys ir patvirtino tezę apie civilizacijų konfliktą.Tačiau jei į tai, kas vyksta pasaulyje, žvelgtume plačiau, matytume, kad ir Vakarų civilizacijoje pakanka įtampų ir konfliktų, susipriešinimas būdingas ir islamui. Tai rodo įvykiai Irake, Jemene, Sirijoje, Saudo Arabijos ir Irano santykiai. Kai kurios islamo valstybės yra sustiprėjusios ir meta iššūkį po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusiai Vakarų tvarkai, nes apie pasaulio tvarką turi savo supratimą. Tačiau tai nėra tikroji Vakarų ir Rytų prieštara. Visų pirma daugiau jokios grupės, išskyrus islamą, iššūkio Vakarams nemeta, ir islamui „supuvęs“ Vakarų pasaulis yra greičiau masalas žmonių sąmonei. Iš tikrųjų vakarietiškai tvarkai šiuo metu didžiausią iššūkį metame mes patys. Turiu omenyje DonaldoTrampo politiką.

– Egzistuoja nuomonė, kad Vakarams iš Rytų pasaulio ko nors reikia – naftos, rinkų ir 1.1. Ar, jūsų manymu, šis veiksnys svarbus?

– Yra tokių versijų, kad valstybėse egzistuoja grupės, suinteresuotos konfliktais. Žinoma, tam tikros grupės iš konfliktų pelnosi, tai – žiauru ir tiesa, bet nėra sisteminė priežastis. Paskaičiavę, kiek JAV kainavo tos intervencijos ir kiek ši šalis gavo naudos, suprastume, kad tai labai supaprastinta versija. Tas pats pasakytina apie 2015 metais į Europą plūstelėjusį pabėgėlių srautą. Taigi JAV ir Europai nauda iš to, kad kas nors konfliktuoja, – labai abejotina. Greičiau tai lemia didžiulius nuostolius. Manau, taip šalys moka už klaidas, kurias padarė kolonizacijos laikotarpiu, kai buvo lengvabūdiškai braižomos valstybių sienos.

– Taigi šiuolaikiniai kariniai konfliktai dažniau vyksta pačiose valstybėse, tačiau bėda ta, kad dažnai į juos kišasi ir vieną ar kitą konfliktuojančią šalį palaiko didžiosios valstybės, ir tai jau kelia nerimą. Ar tokie dalykai išties gali baigtis neprognozuojamai?

– Sirija turbūt labai geras pavyzdys, mat dėl jos nemažai valstybių regione ir pasaulyje užėmė vieną ar kitą poziciją. Tačiau iš to, kaip tas „kariavimas“ tarp didžiųjų valstybių vyksta, galima spręsti, kad tarp jų yra daug komunikavimo ir derinimo, didžiulio susidūrimo vengiama. Kai JAV vykdė ataką Sirijoje, tai buvo suderinta su aukščiausia Rusijos vadovybe. Rizikos yra, ir ją stengiamasi valdyti.

– Ypač Rusija dažnai kritikuoja JAV, kam ši šalis kišasi į kitų valstybių reikalus. Kas būtų, jeigu ji liautųsi tai daryti? Apie tai jau kalba ir dabartinis JAV prezidentas…

-Ir dalyvavimas, ir nedalyvavimas kariniuose konfliktuose turi didelę savo kainą. Ir šis klausimas nuolatos keliamas įvairiais lygmenimis – nuo visuomenės iki politologų ir politikų. Visų pirma keliamas etinis klausimas – kiek laiko mes, Vakarai, turime stebėti konfliktą ir kada jau galime įsikišti? Pavyzdžiui, Sirijoje turėjo įvykti didžiulė humanitarinė katastrofa, kad būtų imtasi tam tikrų veiksmų. Mianmare rohinjų nacionalinė mažuma buvo stumiama iš savo gimtųjų vietų, ir praėjo taip pat nemažai laiko, kol padėtimi susidomėjo Jungtinės Tautos, pavienės valstybės. O kiek yra konfliktų, kurie rusena jau šiuo metu, bet apie juos nieko nežinome?

– Ir Vakaruose, ypač JAV, žmonės nėra patenkinti susiklosčiusia padėtimi?

– Be abejo, ir vienas iš D. Trampo rinkimų pažadų – nesikišimo politika. Jis stengiasi šį pažadą vykdyti. Tik klausimas, kiek laiko šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma gyventi užsidarius duris, kai aplinkui miškas dega?

D. Jakniūnaitė mano, kad didžiosios valstybės valdo riziką.

 

Perspausdinta iš žurnalo Savaitė