Uždaryti
2020-03-28 14:56:12
2020-03-16 00:00:00

Karantino laikotarpiu: Fizinis patekimas į VU biblioteką (centrinė biblioteka, MKIC, fakultetų skaityklos) yra negalimas. Delspinigiai karantino laikotarpiu nebus skaičiuojami – pasilaikykite knygas. Naudokimės el. ištekliais.
Visais klausimais prašome kreiptis el. paštu infostalas@mb.vu.lt (į užklausas atsakome darbo dienomis nuo 8 iki 22 val.)

2020-03-28 14:56:12
2020-03-12 00:00:00

Pagal VU sprendimą kontaktinis studijų procesas stabdomas iki balandžio 13 d. imtinai. Prašome sekti informaciją per VU TSPMI Facebook paskyrą ir tikrintis universiteto el. paštus bei E-mokymų sistemą.

Daugiau informacijos rasite čia

Ne visi amerikiečiai norėjo Lietuvos NATO. Naujos Lino Kojalos knygos ištrauka

Jungtinėse Valstijose įsibėgėja prezidento rinkimų sezonas. Kol kas kova vyksta Demokratų partijos pusėje – ši politinė jėga siekia atrasti kandidatą, mesiantį iššūkį Donaldui Trumpui.

Naujausi tyrimai rodo, jog favoritas laimėti demokratų nominaciją yra Bernie Sandersas. 78 metų politikos veteranas iš Vermonto, anot „Five Thirty Eight“ rinkimų modelio, turi 36 proc. tikimybę surinkti daugiausiai bendražygių palaikymo. Jis ženkliai lenkia Joe Bideną, kurio galimybės vertinamos 14 proc.

Nors save „demokratiniu socialistu“ tituluojančio Sanderso „arkliukas“ – vidaus politika, ypač ambicingi pažadai sukurti nemokamą sveikatos apsaugos sistemą bei panaikinti studijų paskolas, Senatorius kalba ir apie užsienio politiką. Jis tą darė ir anksčiau – pavyzdžiui, prieš ketvirtį amžiaus, kuomet Lietuva nedrąsiai siekė praverti duris į NATO.

Apie tai, kokį vaidmenį Lietuva atliko JAV užsienio politikoje, rašoma vasario 20 d. pasirodysiančioje Lino Kojalos knygoje „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas…?“. Joje – ir rakursas apie kritišką kai kurių amerikiečių požiūrį į perspektyvą priimti Lietuvą į Aljansą.

Knygos ištrauka:

Būtent narystės NATO klausimas, kaip ilgalaikis vis dar trapios Baltijos valstybių nepriklausomybės garantas, tapo kertine pirmojo ir iš dalies antrojo atkurtos laisvės dešimtmečio santykių su JAV dilema. Baltijos šalys tiesiogiai ir nedviprasmiškai deklaravo siekį tapti gynybinio Aljanso narėmis. Vašingtonas, net ir palaikydamas tokias aspiracijas, turėjo abejonių.

Jau 1996 metais Clintonas žymiojoje rinkimų kampanijos kalboje Detroite – mieste, kuriame tradiciškai gausu imigrantų iš Vidurio ir Rytų Europos – deklaravo NATO atvirumą naujoms narėms:

Tam, kad NATO įgyvendintų savo pagrindinę misiją užtikrinti taiką ir demokratiją Europoje, nepakanka vien iškilus poreikiui prisiimti naujas misijas. NATO privalo atsiverti visoms naujoms Vidurio Europos demokratijoms, Baltijos šalims, buvusioms sovietinėms respublikoms. NATO turi būti atvira visoms Europos stiprėjančioms demokratijoms, kurios yra pasirengusios prisiimti narystės įsipareigojimus. Jokia tauta nebus automatiškai išskirta. Jokia šalis už NATO ribų neturės šiems žingsniams veto teisės. Pilkoji nesaugumo zona negali dar kartą atsirasti Europoje. Atminkite mano žodžius: jei nepasinaudosime istorine galimybe sukurti naują NATO naujoje Europoje, jei geležinę uždangą leisime pakeisti abejingumo šydui, ilgainiui sumokėsime daug didesnę kainą. Amerika bus stipresnė ir saugesnė, jei demokratijų šeima toliau augs, jei priimsime į savo būrį partnerius, pasirengusius prisiimti laisvės rizikas ir įsipareigojimus.

Atrodytų, tokių žodžių turėtų pakakti visoms abejonėms išsklaidyti. Ypač po 1994 metų istorinio prezidento vizito Rygoje, kurio metu politikas kalbėjo abstrakčiau ir dažniau minėjo žodį „partnerystė“, o ne „narystė“. Be to, Clintonas įtikinamai laimėjo 1996 metų rinkimus, įveikdamas respublikonų kandidatą Bobą Dole’ą ir įgydamas tvirtą politinį mandatą įgyvendinti savo strateginius pažadus.

15 metų narystės NATO sukakties minėjimas

Bet kodėl Clintonas kalbėjo taip drąsiai ir ryžtingai? Juk entuziazmo dėl Baltijos šalių Vašingtone nebuvo tiek daug. Mažų mažiausiai jis susipynė su įvairialype realybe, persunkta gausybe įvairių argumentų – nuo tiesiog menko susidomėjimo mažomis ir menkai pažįstamomis šalimis iki nenoro veltis į naujas konfrontacijas dėl regiono, kurio svarba nebūtinai savaime didesnė nei gausybės kitų.

Kaip pažymi analitikė Ann Sofie Dahl, kai dešimtajame dešimtmetyje Vašingtone ji sprendimų priėmėjams užduodavo klausimą apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimą į Aljansą, dažniausias atsakymas buvo tiesiog švelni nuostaba. Netrūko ir atviros kritikos. Pavyzdžiui, Atstovų rūmuose 1997 metais vykusioje diskusijoje demokratas Bernie Sandersas, realistiškai pretenduojantis tapti partijos atstovu 2020 metų prezidento rinkimuose, sakė:

Leiskite man pradėti nuo buvusio JAV Valstybės sekretoriaus Lawrence‘ Eagleburgerio, dirbusio Busho vyresniojo administracijoje, citatos apie NATO plėtrą ir Baltijos šalis: „Jei rimtai svarstome Baltijos valstybių priėmimą į NATO, turėtume išsitirti savo galvas. Pirmiausia, tai būtų reali grėsmė – na, gal ne grėsmė, bet iššūkis – Rusijai. Pagalvokite apie įsipareigojimą ginti šias šalis – negalėtume to padaryti net būdami vienintele pasaulio supergalia, kokia ir esame.“ Be to, kiek dar prašysime JAV mokesčių mokėtojų stiprinti Europos saugumą išplėstame NATO, kuris vis dar neturi aiškiai apibrėžtos misijos? Visa plėtros kaina per 10 ar 12 metų gali siekti 27–150 milijardų dolerių.

Tad net ir principinis nesutikimas svarstyti apie įtakos erdvių pasidalijimą ir Baltijos šalių priskyrimą Rusijos interesams savaime nereiškė, jog automatiškai atveriamos durys sparčiam integracijos su Vakarais stiprinimui. Savo ruožtu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atgimė svarstymai, jog regione vėl formuojasi neapibrėžta pilkoji saugumo zona.

Tiesiogiai procesuose dalyvavęs ir su prezidentu Clintonu bendravęs diplomatas man sakė tiesiai šviesiai: jo subjektyviu vertinimu, 1993 metais 90 proc. užsienio politikos strategų JAV sostinėje nepalaikė Baltijos šalių narystės NATO, nes nematė tame didelės prasmės. Pagrindinis siekis buvo gerinti santykius su Rusija – jei pavyks atrasti dialogo būdą su Kremliumi, jokių papildomų dilemų dėl kaimyninių valstybių saugumo apskritai nekils.

Šį benusistovintį konsensusą griauti ėmėsi dvi Europos valstybės: Lenkija su prezidentu Lechu Wałęsa ir Čekija su valstybės vadovu Vaclavu Hávelu priešaky. Susitikimuose su Clintonu ir jo komanda šie lyderiai kartojo, kad JAV neturi teisės ignoruoti Vidurio ir Rytų Europos interesų vien tam, kad išsklaidytų Kremliaus nuogąstavimus. O ir juos buvo bandoma bent jau sušvelninti; pavyzdžiui, 1993 metais lenkai įtikino Jelciną bendrame pareiškime su Wałęsa pripažinti, kad Rusijos lyderis „supranta“ Lenkijos siekį tapti NATO nare. Tai buvo didelė diplomatinė Varšuvos pergalė, tačiau ji netapo lemtinga.

„Man teko lenkams atsakyti, kad šios pastangos Vašingtone nebus nei įvertintos, nei suprastos kaip didelė galimybė, nes nėra sutarimo, ar apskritai reikia plėsti NATO“, – sakė man jau minėtas tuometis JAV administracijos pareigūnas.

Lenkai ir čekai nenurimo. Clintono administracijai pasiūlius Partnerystės taikos labui iniciatyvą, kuri turėjo atverti duris glaudesniam Vidurio ir Rytų Europos valstybių bendradarbiavimui su NATO, bet be tiesioginės narystės perspektyvos (netgi priešingai, Clintono atstovai manė, kad tai bus integracijos į Aljansą alternatyva, leisianti išvengti geopolitinių dilemų), Wałęsa ir Hávelas JAV prezidento tiesiai šviesiai klausė: „Mes esame stabilios valstybės, siekiančios narystės NATO, o jūs mūsų ir vėl neįsileisite? Kiek dar turime paaukoti, kad nebeužgautume Rusijos jausmų?“

Politinis ir moralinis spaudimas ėmė duoti rezultatų, bent jau politinėje retorikoje narystės durys ėmė atsiverti. Netrukus tai virto ir apčiuopiamais sprendimais. 1997 metais narystė buvo pažadėta Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai; šios šalys į Aljansą buvo priimtos jau po dvejų metų. 1998˗aisiais buvo pasirašyta itin reikšminga JAV ir Baltijos šalių Partnerystės ir bendradarbiavimo chartija.

Vašingtone parašus ant dokumento suraitė Clintonas, Lietuvai atstovavo prezidentas Algirdas Brazauskas, Latvijai – Guntis Ulmanis, Estijai – Lennartas Meri. Clintonas Baltuosiuose rūmuose vykusios ceremonijos metu pažymėjo, kad dokumentas įrodo, kokią „milžinišką pažangą Baltijos valstybės padarė per vos kelerius nepriklausomybės metus“.

Svarbi ir kita jo citata: „Amerika yra pasiryžusi sukurti sąlygas, kurias įvykdžiusios Estija, Lietuva ir Latvija vieną dieną galėtų peržengti NATO slenkstį.“ Vis dėlto kartu buvo pabrėžta, jog tai tikrai nereiškia, jog narystė bus savaiminė ir garantuota.

Naujos Lino Kojalos knygos pristatymo diskusija Knygų mugėje – jau šį šeštadienį 16.00 val.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.