Uždaryti
2020-08-08 23:34:06
2020-06-01 00:00:00
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiūtę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Natalija Arlauskaitė. Popartas ir netolydus sovietmetis

Paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Poparto parodos visada smagios – tokia jo energija. Net jei nėra smarkaus užmojo, kaip estiškojo poparto ekspozicijos prieš penkerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, jei priklauso mažabiudžečių kategorijai, todėl neįmantrios architektūros, ir nespėja išleisti katalogo iki atidarymo. 7-8-ojo dešimtmečių grafikos paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė-dešinė“, kuruota Deimos Žuklytės-Gasperaitienės, tokia ir yra. Jos stiprybė – patys darbai per tris galerijos sales, jų apgalvotas grupavimas („Vaizdų sprogimas“, „Technika“, „Tautinis popartas“, „Šlovė didžiajam Spaliui!“ ir kt.) ir šio kartu su palydimaisiais tekstais kuriamas supratimas apie laikotarpį ir išsyk linksmąjį ir subversyvų meną. Vienas kuratorės tikslų – pakoreguoti Lietuvos dailės modernėjimo kanoną, įtraukiant į jį ir poparto grafiką. Todėl svarbu, kad šis kanono koregavimas, kad ir ne darbų skaičiumi, o vardais, atsižvelgia į tai, kad šioje srityje veikė ir menininkės, ir menininkai.

Subversyvumas, protestas (prieš karą ar vartojimą), kritika (pirmiausia vaizdų pertekliaus), hierarchiškai organizuotos kultūros „žemųjų“ formų iškėlimas – neatsiejama amerikietiškojo ir britiškojo poparto dalis. Jei, kaip teigia parodos kuratorė, antikarinis judėjimas JAV ir Vakarų Europoje tapo kanalu, įleidusiu popartą į socialistinę Europos dalį 7-ajame dešimtmetyje, tuomet išties įdomu suprasti, kaip jo dekoratyvumo ir kritiškumo derinys veikė taikomosios popartinės grafikos erdvėje. Kitaip tariant, įdomu apčiuopti, kas nutinka poparto ideologijai, kai ji patenka į politinę erdvę, kurioje vizualios kritikos būdai ir taikiniai, abiejų kontrolė visai kitokie, nors, anot Žuklytės-Gasperaitienės, lietuvių autoriai ir autorės veikiau flirtavo su popartu, nei išpažino jį.

Apie tai ir pasakoja pagrindinė parodos dalis – įvairiausių rūšių plakatai nuo socialinės reklamos iki filmų ir spektaklių afišų, nors grynojo ir nebūtinai viešai cirkuliuojančio artistiškumo taip pat nestinga, tik šią dalį savo pasakojime apeisiu. Dažnas plakatas tiesiogiai kalba valstybės ir jos institucijų vardu – kviečia, perspėja, mobilizuoja. Ruoštis 1980 m. Maskvos olimpiadai („Ruoškimės olimpiadai Maskva ’80“, Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, 1977), atsargiai vairuoti („Neviršyk greičio“, Margarita Čepukienė, 1978) ar prenumeruoti plakatus („Ar užsiprenumeravote plakatus?“, Vytautas Kaušinis, 1963). Beje, būtų labai įdomu sužinoti daugiau apie šią prenumeratos rūšį – pavyzdžiui, ar buvo privačių prenumeratorių, kas įėjo į prenumeratos komplektą ir koks šių archyvų likimas?

Būtent todėl, kad kvietimo ar draudimo instancija yra valstybė ir jos įstaigos, sunku tikėtis popartiškojo subversyvumo, tačiau jis prasiskverbia netyčia ar mažomis dozėmis. Apskritai netyčinė kritika ar, tiksliau, netyčinis ideologinis ekscesas, kuris ryškėja visiškai pasikeitus auditorijai, svarbi sovietmečio meno kintančio suvokimo dalis. Šiuo metu rašau apie parodos darbams sinchronišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, 1967), kurio dabartinė auditorija paprastai pastebi autorių nė neketintą „prakišti“ nenormatyvinį seksualumą. Ideologinis ekscesas kartais ištinka kūrinį „atgaline data“, jautrumams pasikeitus.

Plakatų atveju toks mini ekscesas gali vykti iš esmės visiškai paaukojus plakato imperatyvą, o todėl ir priežiūros institucijos valią, jo stilistiniam, dekoratyviam sprendimui. Psichodelinę poparto estetiką pristatantis Antano Kazakausko plakatas „Būkite atsargūs su ugnimi“ (1974), skolindamasis, kaip mini katalogas, sprendimą iš 1966 m. Weso Wilsono plakato, kurto San Francisko festivaliui, liepsnoje, kur Wilsono plakate buvo atlikėjų vardai ir pavadinimai, išdėlioja dvigubą paliepimą: „Būkite atsargūs su ugnimi. Vykdykite priešgaisrinės apsaugos taisykles“. Nevalingai plakatai įgyja komiškumo: instrukcija iš esmės beprasmė, nes sunkiai išnarpliojama ir įvykdoma – „kol surankiosi raides, viskas seniai bus sudegę“.

Atskira tema – filmų plakatai. Beveik visi jie pristato filmus, sukurtus ne Lietuvoje. Ir beveik visi jie turi visai kitokį sprendimą nei „nuosavi“ plakatai. Pavyzdžiui, filmas „Sibirietė“ (rež. Aleksej Saltykov, 1972), pastatytas „Mosfilm“ studijoje, turėjo visiškai skirtingus plakatus platinimui Ukrainoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Lietuviškasis plakatas, kurtas Miroslavo Znamerovskio, bene radikaliausias estetiškai, nes Sibiro partinei-gamybinei dramai suteikia vizualų pavidalą, kuriame ataidi Andy Warholo įvairiaspalvės štampuotės – banalių prekių ir kino žvaigždžių. Todėl nepaisant to, kad filmas yra apie inžinierės ir partinės veikėjos Marijos Odincovos ekologinę kovą ir nugalintį individualų ryžtą, plakatas įneša niveliuojančio serijiškumo, tipiško gaminio, koks filmas ir buvo pagal socrealistinę estetiką, reikšmes.

Gretimas pavyzdys būtų Vaclovo Balsio plakatas filmui „Karininkai“ (rež. Vladimir Rogovoj, 1971). Tai savo laiku itin populiarus filmas, romantizuojantis karinę tarnybą ir steigiantis nenutrūkstamą herojišką karininkų ištikimybės valstybei ir mylimajai genealogiją nuo Pilietinio karo per Antrąjį pasaulinį ir iki tam laikui modernios kariuomenės. Sakoma, filmo pasirodymo metais norinčiųjų studijuoti karo mokyklose skaičiai gerokai šoktelėjo. Balsys savo plakatui palieka tik Spalio revoliucijos kario kontūrus ir rūstumą, atkartojančius filmo aktoriaus Vasilijaus Lanovojaus bruožus, ir derina tai su psichodelinio poparto stilistika, t.y. miksuoja revoliucinį šabloną su hipių ekstatika.

„Nuosavas“ plakatas darė nedidelę nuorodą į avangardo spalvų paletę, bet jungė tai su melodramine scena iš filmo.

Avangardas čia pasirodė vietoje – paprastai sovietinio plakato, kino plakato taip pat, aptarimas vyksta remiantis žymiu, bet siauru kanonu, kuris iš esmės sutampa su avangardiniu plakatu iki ankstyvojo stalinizmo. Visas kitas sovietinis kino plakatas nei savo kanono, nei apytikslės istorijos neturi. O galvojant apie jį iškyla daug klausimų, susijusių su tuo, kaip suprantame ir norime probleminti sovietmetį, ir kuriuos tiesiogiai ir netiesiogiai užduoda paroda „Hei, poparte!“. Ką reiškia vienos ar kitos, ypač maištingos, estetikos paplitimas ir kas nutinka jos ideologiniam krūviui skirtinguose paplitimo taškuose? Kaip vyko ir kokį stilistinį veidą ar adaptavimąsi prie vietinių aplinkybių turėjo sovietmečio kultūrinių prekių sklaida? Jei paprastai – ką mes žinome apie brandaus ir vėlyvojo sovietmečio kino plakatus ir jų estetinį repertuarą, kultūrinius ir ekonominius variantų radimosi mechanizmus? Ir ne vien trajektorijoje centras-pakraščiai, bet ir pakraštys-pakraštys kryptimi: isternas „Septintoji kulka“ (rež. Ali Chamrajev, 1973), kuriam Znamerovskis sukūrė dar vieną psichodelinį plakatą, savo išeities taške „Uzbekfilme“ nieko bendro su popartu neturėjo.

Turbūt jau aišku, kad mano pasaulyje šita paroda patenka į įdomių parodų kategoriją, nes galvojimas apie ją iš jos išėjus ilgas ir smagus. Nė nepaminėjau daugybės eksponatų, bet paminėtų istorijas mielai ir toliau narpliočiau. Jei būtų įdomu parodos kuratorei, galime tai daryti drauge.

Paroda veikia iki liepos 25 d.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.