Uždaryti

N. Putinaitė: iš sovietmečio atėjusias Dainų švenčių „tradicijas“ galima pakeisti naujovėmis

Dainų švenčių renginiai turėtų keistis, kad labiau įtrauktų žiūrovus ir šie taptų šventės dalyviais. Taip specialioje LRT RADIJO laidoje sako filosofė Nerija Putinaitė. Jos teigimu, kai kurios šventės formos atėjo iš sovietmečio ir nėra laikytinos tradicija, tad jas galima pakeisti naujomis – modernesnėmis. Tuo metu dirigentas Vytautas Miškinis tvirtina, kad, palyginti su estais ir latviais, lietuviai ir taip jau „labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme.“

Filosofė N. Putinaitė mano, kad Dainų šventės labiausiai reikšmingos tiems, kurie jose dalyvauja, o visi kiti į jas žiūri tiesiog kaip reginį. Ji neslepia, kad jai dabartinės Dainų šventės neįdomios ir norisi jose matyti pokyčių.

„Lietuvius magiškai veikia žodis „tradicija“. Juk kultūroje vyksta gausybė naujų dalykų. Pavyzdžiui, man asmeniškai norėtųsi kažkokių naujovių, įvairesnių formų. Nes dabar kaip reginys – na, aš nežiūriu Dainų švenčių, man jos neįdomios. Žmonės turi įvairių skonių, pomėgių ir įvairiai švenčia Lietuvos valstybės dieną. O Dainų šventė tampa labiau dalyvių džiaugsmo vieta, kas, manau, nėra labai blogai“, – sako N. Putinaitė. Jos nuomone, bene prasmingiausias šios šventės aspektas užsienio lietuvių parvykimas ir susibūrimas.

Būdas išlaikyti savo savastį?

Dirigentas, buvęs Dainų švenčių meno vadovas V. Miškinis teigia, kad Dainų šventei neturime jokios alternatyvos ir todėl kritikuoti šią tradiciją reikia labai atsargiai.

„Tradicija – tam tikras tęstinumas ir būdas save įtvirtinti, nes kitokių priemonių neturime: mokykloje muzika buksuoja, etninis palikimas buksuoja, estetinis ugdymas buksuoja. Galbūt tai yra būdas dar šiek tiek save išlaikyti. Juk tuoj prarasime savo savastį etnine prasme. Tarp trijų Baltijos valstybių, ko gero, esame didžiausi kosmopolitai ir dėl to mūsų požiūris toks neva universalus, modernus. O kas yra modernu? Medija? Vaikai jau serga – čia jau priklausomybės reikalas, kai jie žiūri į tą savo nelaimingą ekraną. Jei sakome „alternatyva vaikams“, tai kokia? Atvirkščiai – dalyvavimas mene yra didžiausia alternatyva, ją reikia sustiprinti“, – tvirtina V. Miškinis.

N. Putinaitė sako nesiginčijanti su tuo, kad ugdyti vaikų muzikinius gebėjimus labai svarbu. Tačiau jai kyla klausimas, kodėl būtent Dainų šventė yra tapusi iškilmingiausių valstybės minėjimų vieta ir kodėl per Valstybės dieną neįsileidžiami kiti festivaliai, kodėl biudžeto lėšų neskiriama kitoms iniciatyvoms.

Šokių vakarai ir eisena atėjo iš sovietmečio

Be to, pasak N. Putinaitės, jei kalbame apie tradiciją, tai tokių Dainų švenčių, kokios yra dabar, tradicija tikrai nesena – ji vystėsi nuo 1946 m.

„Pavyzdžiui, 1924 m. [Dainų šventėje] buvo tik dainos. 1930 m. buvo atliekami tam tikri judesiai, bet irgi daugiausiai buvo dainuojama. Tautinių šokių tada dar niekas nežinojo. Tokia Dainų šventė, kokia yra dabar, susiformavo per sovietmetį – šokių vakarai, harmonizuoti šokiai ir kiti dalykai, kur daug dirbtinumo. Eisena atsirado apie 1970 m. – ji prasidėdavo nuo Lenino aikštės su visais [LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro] Griškevičiaus ir kitų vadų pasveikinimais ir paskui būdavo einama iki Vingio parko. Arba dar kiti dalykai – kad turi būti ne vien šokiai, bet ir tam tikras prasmingas pasakojimas apie liaudies kelią ir t. t.

Yra daug dalykų, apie kuriuos sakome, kad tai tradicija. Tos įvairios formos nėra tradicija. Mes galime labai lengvai daug ko atsisakyti, galime ieškoti naujų formų“, – sako N. Putinaitė.

Dirigentas sutinka, kad sovietmetis suformavo dabartinę Dainų šventės struktūrą, kuri, anot jo, turtingiausia lyginant Baltijos kraštus. „Bet mes jam turime būti dėkingi, kad išlaikė tam tikrą muzikinio švietimo, muzikos mokyklų tinklą, jis suprato, kad tai yra didelis politinis ginklas. Bet su nepriklausomybe tą praradom – mokyklose muzika neprivaloma, dainavimas neprivalomas. Ar tai gerai?“ – klausia V. Miškinis.

Nedainuojame kartu su dalyviais

Anot N. Putinaitės, jai norėtųsi, kad naujos formos Dainų švenčių žiūrovus labiau įtrauktų – kad jie irgi taptų dalyviais.

„Lyginant su latviais ir estais, yra tas skirtumas, kad jie patys per Dainų šventes labai dainuoja. Žiūrovai yra dalyviai. O Lietuvoje žiūrovai nedainuoja arba dainuoja mažai. Manau, čia yra esminis ir mūsų kultūrų skirtumas. Neturėtume sakyti, kad mes blogesni, bet mūsų mentalitetas skiriasi, žmonės nori kitko. Būtų labai gerai surasti tokių formų, kad žmonės įsitrauktų“, – įsitikinusi N. Putinaitė.

„Mentalitetas – o kas jį formuoja? Kažkokie reiškiniai, kuriuose tu dalyvauji ar nedalyvauji, – į filosofės argumentus atsako V. Miškinis. – Mūsų mentalitetas skiriasi nuo latvių ir estų, bet tai labiau valdžios klausimas. Ten valdžios mentalitetas yra kitas. Ten yra daug nekvestionuojamų dalykų, o pas mus dar diskutuojama.“

Be to, pasak V. Miškinio, lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme: „Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Anot N. Putinaitės, tai, kas vadinama etnine muzika, yra labai platus žanras. „Ar grupė „Skylė“ – etno muzika? Man atrodo, kad etno. Opera „Eglė“ – aš manyčiau, kad tai irgi etno. Bet jūs sakysite, kad jau ne, nes tai jau perkurta, modernu. Bet tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“, – teigia N. Putinaitė.

Skirtinga patirtis su užsieniečių reakcijomis

V. Miškinio nuomone, mes, lietuviai ieškome, kaip čia save sukritikuoti, tuo metu užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi ir jų pavydi.

„Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas.

Tuo metu N. Putinaitė sako iš užsieniečių sulaukianti klausimo, negi kitų meno iniciatyvų organizatoriai neužprotestuoja, kad valstybė išimtinai dėmesį skiria tik vienam festivaliui.

Filosofės teigimu, Lietuvoje Dainų šventės yra politinis kultūros reiškinys ir, jei ne valstybės politika ir įstatymas, tai ir jų dalyvių nebūtų šitiek daug.

„Pavyzdžiui, 1924 m. Dainų šventė buvo remta privačiomis iniciatyvomis. O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys. […]

Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. Jūs čia kritiškai pasisakėte apie Lietuvos politikus, bet aš manau, kad jie kaip tik ir yra šitos šventės atrama“, – su V. Miškiniu diskutavo N. Putinaitė.

Pagal specialią LRT RADIJO laidą parengė Jurgita Kuzmickaitė

 

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

Perspausdinta iš LRT.lt