Uždaryti
2020-08-09 00:28:46
2020-06-01 00:00:00
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiūtę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Mažvydas Jastramskis: prezidentas blaškosi tarp dviejų vaidmenų

„Gerovės valstybė prasideda ne nuo ekonominių ir socialinių rodiklių. Ji prasideda nuo pagarbos, tarpusavio pasitikėjimo, atsakomybės už bendrą interesą ir pagalbos vienas kitam. Suvokimas, kad esi atsakingas ne tik už save, vis dar yra Lietuvos siekinys. Pagarba esančiam kitoje mąstymo stovykloje vis dar yra Lietuvos siekinys. Žodis „susitarimas“ mums tėra 11 raidžių seka, o ne elgesio norma. Mes vis dar mokomės gyventi kaip Viena Lietuva. Asmeniniai interesai laimi prieš bendrąjį gėrį. Pašaipa ir patyčios prieš argumentuotą kritiką ir orumą. Badymas pirštu prieš padedančią ranką. Tuščias triukšmo kėlimas prieš dialogą.“

Tai žodžiai iš prezidento Gitano Nausėdos pirmojo metinio pranešimo, kurį jis šią savaitę skaitė Seime. Šalies vadovo pranešimą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto docentas Mažvydas Jastramskis.

– Iš to, ką aš jau pacitavau ir dar pridėjus, kad buvo priminta apie politinę kultūrą, kai taip gėdingai žemai nuleista aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelė, ir pabrėžtas politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, net jei jos ir tinkamos, bet ne jų sugalvotos, ar darytina išvada, kad prezidentas laikosi savo per rinkimus duoto žodžio ir jam svarbiausias dalykas yra santykiai valstybėje ir sutarimo siekis, kuris neįmanomas be interesų balanso, o ne dominuojant stipresnių grupių poreikiams, kaip yra dabar Lietuvoje?

– Žiūrint visa bendrą foną, aš vis dėlto matyčiau tam tikrą įtampą tarp dviejų rolių, kurias gali užimti prezidentas valstybėje. Nes yra, sakykime, labiau amerikietiška tradicija, kur prezidentas formuoja viešąją politiką, ir yra labiau tokia europietiška parlamentinių valstybių tradicija, kur būtent prezidentas užima tam tikrą politinės sistemos arbitro ir reguliuotojo tarp politinių nesutarimų vaidmenį. Ir, jeigu prezidentas yra renkamas tiesiogiai, kaip Lietuvoje, galima jam priskirti tokią superfunkciją kaip demokratijos sargo, interesų balansavimą tarp įvairiausių grupių.

Aš tikrai galiu pasakyti, kad bent deklaratyviame lygmenyje prezidentui geriau sekasi, žiūrint į metinį pranešimą, būtent ta antroji funkcija – arbitro funkcija, bent jau bandymas, sakykime, retorikoje ją daryti. Bet šiek tiek problema yra tokia, kad prezidentas blaškosi ir bando daryti dar ir viešosios politikos formuotojo funkciją. Čia būtent galima kalbėti apie jo gerovės valstybės koncepciją, ir tada gaunasi tokių nekonkretumų ir prieštaravimų. Ir galų gale man iškyla klausimas tiek prezidentui G. Nausėdai, tiek mums patiems, kokio prezidento ir kokią rolę valstybėje užimančio mes norime, nes šiuo metu tas dalykas nėra aiškus. Ir po metinio pranešimo, deja, nepaaiškėjo.

– O jeigu mes kalbėtume apie aštrumą, nes buvo tokių, kurie pasigedo tame pranešime aštrumo, ar jums tada jo pritrūko irgi?

– Ne, iš tikrųjų aš neįsivaizduoju, iš kokių ar teorinių, ar empirinių argumentų ateina aštrumo reikalavimas būtent tokiam žanrui kaip prezidento metinis pranešimas. Tai čia galbūt yra tas dalykas, kad pastaruoju metu Lietuvoje yra norima daugiau politiškumo, pas mus jis labiau įsigali viešojoje erdvėje. Jei, sakykime, ideologiniai debatai ir galbūt skirtingos stovyklos, tiesiog norėdamos aštrumo, įsivaizduoja skirtingus dalykus. Bet čia yra tasai aspektas, kad prezidento postas, jeigu mes vis dėlto į jį žiūrime kaip į politinės sistemos arbitro postą, na, jisai negali savo metiniame pranešime pusę tiesiog užsiimti, sakykime, grūmojimų. Dėl to, kad čia atsiranda kitas dalykas – ar mes norime prezidento kaip kažkokios tvirtos rankos, vos ne renkamo monarcho, nes nei mūsų Konstitucija, nei šiaip jau tokia demokratinės valstybės logika lyg sakytų, kad tokio prezidento kaip ir nereikėtų.

– Žiūrėkit, prezidentas sako, „įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas – ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus. Politinės opozicijos darbas – ne kritika dėl kritikos“. Tai prezidentas tarsi dar kartą pabrėžia, kad jis nėra nei valdančiųjų, nei opozicijos pusėje. Bet tada, ar neturėdamas tos paramos, jis įgalus yra veikti?

– Čia yra labai geras klausimas.Ir būtent šioje vietoj emes grįžtame prie tos viešosios politikos formulavimo rolės. Jeigu prezidentas nori įgyvendinti tam tikrą viešąją politiką, pavyzdžiui, gerovės valstybę, kažkokį konkretesnį planą, susijusį su mokesčiais, biudžeto perskirstymu ir t.t., tai imantis tokios rolės, iš tikrųjų jam reikia partijos, parlamento paramos, nes prezidentas šitoje vietoje, būtent formuodamas viešąją politiką, jisai beveik nieko negali nuveikti neturėdamas partijų paramos. Tai mes vėl grįžtame būtent prie to klausimo, kokio prezidento mes norime? Koks Gitanas Nausėda pats nori būti prezidentu?

– O ar jūs įžvelgiate kokios nors konkrečios kritikos valdantiesiems šitam metiniame pranešime. Nes jie arba nesuprato, kaip Ramūnas Karbauskis arba neišgirdo, kaip Saulius Skvernelis?

– Kritikos būta, bet ta kritika, sakykime, dalyje pranešimo nebuvo tiesioginė. Kitaip tariant, jeigu mes kalbame apie tai, kaip prezidentas kalbėjo apie kovą su pandemija, jisai labai nevienareikšmiškai pagyrė specialistus, medikus ir pilietinę visuomenę, bet atskirai išskirta valstybės institucijų nebuvo. Buvo tiesiog pasakyta, kad išryškėjo, kas dirba savo darbą ir t.t. Ir buvo tas aspektas dėl būtent J. Narkevičiaus – labai aiškiai pasakyta vėlgi neįvardijant konkretaus žmogaus, bet pasakant, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Tai tokios neįvardinant pavardžių ir netiesioginės kritikos būta. Iš kitos pusės, negali pasakyti, kad prezidentas tiktai kritikavo pranešime, dėl to ir manyčiau, kad tokia arbitro funkcija labiau jam tiktų.

– Na, ir dar vienas dalykas. Kai prezidentas sako, kad Baltarusijos atominė elektrinė yra 12 metų trunkanti klaida, ir jos problemos sprendimo permetimas ant dabartinės valdžios tos klaidos neišspręs, kaip ir neišspręs vietinės reikšmės memorandumai ir laiškai bei piktas skiauterės kratymas, ar tai laikytina jo atsaku konservatorių pastangoms ir netgi jų patriarchui Vytautui Landsbergiui? Ir tuo pačiu tai pasakymas, kad jis nepalaiko konservatorių veiksmų?

– Iš vienos pusės, jeigu mes žiūrime, kad 12 metų, tai prezidentas užgriebė realiai visą politinį spektrą vyriausybių, kokios pas mus buvo – nuo dešinės iki kairės socialdemokratų iki dabartinės. Neišskirdamas konservatorių, šitoje vietoje, tikriausiai, galiu pasakyti, kad kliuvo visiems, šita problema nebuvo spręsta. Iš kitos pusės, kai prezidentas imasi konkretesnių dalykų ir iškelia, pavyzdžiui, ar tai yra Astravas, ar klimato kaita, ar gerovės valstybė savo pranešime, atsiranda toks dalykas, kad yra iškeliama viešosios politikos problema, šiuo atveju užsienio politikos, yra tam tikros kritikos, įvardijamos problemos, bet kaip tą spręsti, kaip daryti nėra. Tai galima tikrai pasakyti, kad prezidentas nepalaiko nei vienos pusės, bet iš kitos pusės – neformuoja ir savo pusės.

– Ir dar vienas prezidento uždavinių sau – gerovės valstybė. Ar po metų iš šio pranešimo jums tapo aiškiau, kaip ji atrodys ir kaip ji bus kuriama? Čia prie to paties, kad jis nepasiūlo apie Baltarusiją nieko, tai kaip su gerovės valstybe.

– G. Nausėda nors savo pranešime šiaip gana įdomiai – ir pradžioje, ir pabaigoje – jo akcentai reikia pripažinti yra tai, ką galėtume atrodo paimti iš Vakarų socialdemokratinės žaliosios centro kairės – žalia ir inovatyvi, socialiai teisinga gerovės Lietuva. Bet kai jis pradeda kalbėt apie biudžeto įplaukas, jisai lyg nuvažiuoja į tai, ką labiau matyčiau politinei dešinei. Būtent, kad įplaukas didins per skaidrumą ir kovą su korupcija.

Kai pradedama kalbėti apie viešosios politikos įgyvendinimą, atsiranda iš tikrųjų labai daug neaiškumų, tikriausiai, tiek man, tiek visuomenei, tiek pačiam prezidentui, nes jisai tikriausiai ir pats supranta, kad jeigu jisai griežčiau pradėtų kalbėti būtent apie turto ir pajamų perskirstymo dalykus, tai jis turi save pastatyti į konkrečią politinę poziciją, ir tada galbūt ir įsigyti daugiau priešų. O kai tu įsigyji daugiau priešų – politinių priešų ar tarp interesų grupių – žymiai pasidaro sudėtingiau atlikti kitą rolę, būtent būti demokratijos ir politinės sistemos arbitru. Tai šios įtampos tarp šitų dviejų rolių, jeigu prezidentas Gitanas Nausėda ir toliau bandys apimti viską, išliks. Ir kadencijos eigoje, manau, jis turės atsirinkti, ką toliau daryti, ir nuo kai kurių dalykų tiesiog atsitraukti.

– Pone Jastramski, ačiū jums už šitas įžvalgas ir noriu paklausti – mūsų pokalbio metu aš mačiau tarsi ausis, tarsi uodegą. Ant jūsų kelių buvo kažkoks gyvūnas atėjęs?

– Taip, čia yra mano katė. Jinai buvo ant kelių pusę pokalbio. Jos vardas yra Pupa ir jinai labai mėgsta iš tikrųjų ateiti tokiais netinkamiausiais momentais.

– Kodėl? Visai smagu, ji mums netrukdė, ačiū jums labai.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.