Uždaryti
2020-09-19 01:40:00
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-19 01:40:00
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Mažvydas Jastramskis. Konstitucinis Teismas ir Prezidentas – demokratijos sargyboje

Šiais laikais demokratijos nežlunga staiga.

Praėjusiame amžiuje jos mirdavo trimis būdais: per invazijas iš užsienio (Čekoslovakija), karinius perversmus (Lotynų Amerikos tradicijos) ir vadinamąjį autogolpe kelią, kai demokratiškai išrinktas lyderis greit panaikina demokratines institucijas ir laisves (Vokietija).

Bet dabar, kaip teigia politikos mokslininkai Stevenas Levitsky‘is ir Danielis Ziblattas, demokratijos miršta lėtai, vos pastebimais etapais. Į valdžią per laisvus rinkimus išrinkti lyderiai pradžioje atrodo nekaltai.

Tada valdžios naudai perbraižomos rinkimų apygardos. Į Konstitucinį šalies teismą susodinami savi žmonės. Laisvės reitingas pakrenta. Kitais metais uždaromas universitetas, žiniasklaidai tampa vis sunkiau veikti. Vėl indeksas pakrenta. Ir štai atsibundame vieną dieną – o šalis jau tik pusiau demokratiška.

Demokratijos erozija buvo kelias, kuriuo Rusija pradėjo eiti po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Ėjo lėtai, bet užtikrintai. Tol, kol pasiekė galutinę stotelę: konsoliduota diktatūra.

Deja, šiuo keliu pastaraisiais metais eina Vengrija. Nors šios ES narės parlamentas ir atšaukė vyriausybei per koronaviruso pandemiją suteiktus ypatinguosius įgaliojimus, tai nekeičia to, kad organizacija Freedom House šalį kaip „pusiau laisvą“ įvardijo jau praėjusiais metais.

Demokratijos erozijos argumentas turi praktinę pamoką: kiekvieną, net ir mažą žingsnelį tolyn nuo konsoliduotos demokratijos turime vertinti rimtai. O geriausia iš viso tam nesudaryti sąlygų.

Svyravimų Lietuvos demokratijos kokybėje turėjome ir anksčiau. Pavyzdžiui, 2005 metais Freedom House sudaromas politinių ir pilietinių laisvių reitingas Lietuvoje pasmuko.

Pagrindinės priežastys buvo dvi. Pirma, apkalta parodė, kad nušalintas nuo prezidento pareigų Rolandas Paksas buvo veikiamas išorės jėgų. Antra, tarp pirmo ir antro rinkimų turų Specialiųjų tyrimų tarnyba iškratė keturių partijų, rėmusių apkaltą, būstines. Trys iš tų keturių partijų palaikė Valdą Adamkų, kuris antrame ture varžėsi prieš Pakso favoritę Kazimierą Prunskienę.

Sunku įsivaizduoti tokią situaciją dabar. Lietuvos demokratija atsigavo ir tada. Bet turime būti budrūs. Demokratijos miršta lėtai ir niekada nežinome, kada bus padėtas pirmasis žingsnis.

Reikia rimtai žiūrėti į rinkiminiu laikotarpiu suaštrėjusias politines kovas, kai į jas bandoma įtraukti Konstitucinį Teismą.

Institucijos valstybėje turi vertinti ir kritikuoti viena kitos sprendimus. Horizontali atskaitomybė – vienas iš liberalios demokratijos pamatų, kurį išplovus lieka link diktatūros arba chaoso burzgantys buldozeriai. Svarbų vaidmenį čia atlieka ne tik opozicija ir prezidentas (politikai), bet ir tokios nemažoritarinės (nerenkamos) institucijos, kaip Konstitucinis Teismas ir Centrinis bankas.

Beje, viena iš priežasčių, kodėl Vengrija dabar laikoma pusiau laisva, ir yra nemažoritarinių institucijų nepriklausomybės praradimas. Valstybėje nebelieka, kas galėtų peržiūrėti politinės daugumos sprendimus.

Konstitucinis Teismas yra demokratijos sargyboje. Jis ne tik aukščiausiu lygmeniu gina teisės viršenybę, vieną svarbiausių demokratijos elementų, bet ir stiprina horizontalią atskaitomybę.

Ar tai reiškia, kad jo sprendimų negalima kritikuoti? Aišku, kad ne. Anksčiau Lietuvoje ne kartą diskutuota, kad Konstitucinis Teismas prisiima per daug funkcijų, teisiniu būdu kišasi į politiką.

Todėl ironiška, kad dabar Konstitucinis Teismas pateko į valdančiųjų nemalonę dėl to, kad neleidžia Seimo daugumai įsijausti į politinį susidorojimą teisiniu (iš pažiūros) būdu. Valstiečiai yra nepatenkinti: laikinoji komisija, kuriai vadovavo Agnė Širinskienė, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai (tiek komisijos sudarymas, tiek išvados). Ir siekia, kad šis sprendimas būtų pripažintas negaliojančiu dėl pasibaigusių Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijų.

Nors dėl naujų teisėjų patys nesugebėjo susitarti, kai Seimui kandidatūros buvo pateiktos dar kovą. Vietoje dėmesio atkreipimo į tai, vėl pradėta ieškoti konservatorių sąmokslo.

Ironiška, nes Konstitucinis Teismas anksčiau buvo patekęs į tų pačių konservatorių nemalonę, kai jų valdymo metais blokavo konservatyvią šeimos politikos koncepciją.

Čia matome horizontalios atskaitomybės vaisius, kurie nepriklauso nuo politinių vėjų ir Seimo daugumos. Labai svarbu, kad Konstitucinis Teismas nebūtų palankus vienai ar kitai politinei jėgai.

Tame esminis vaidmuo tenka Lietuvos prezidentams, kurie ne tik teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų ir jo pirmininko kandidatūras, bet dar ir būna nepartiniai. Tai įsipareigojimas iškilti aukščiau politinių kovų. Gitanas Nausėda kol kas atstovėjo valdančiųjų puolimą ir už tai jį reikia pagirti. Juk lengva būtų „susitarti“, siekiant populiarumo ir centro kairės koalicijos.

Labai svarbu, kad Prezidentas ir toliau nepasiduotų spaudimui dėl teisėjų kandidatūrų, užtikrintų Konstitucinio Teismo nepriklausomybę.

Ir čia nėra taikoma tik valstiečių daugumai – tai galioja visoms valdžioms, nesvarbu, ar kairės, ar dešinės. Demokratijos erozijos pavyzdžių pasaulyje apstu. Tuo susivilioti lengva bet kam, užimančiam galios pozicijas.

Kartais gal net nesusivokiant, kur nuves tas pirmasis žingsnis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako