Uždaryti
2020-06-01 02:35:29
2020-05-22 00:00:00

Informuojame, kad gegužės 21 dieną prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Iki liepos 7 d. per VU Informacinę sistemą galite pateikti prašymą stoti į jums patinkančias VU TSPMI magistro studijų programas. Išsirinkite jums labiausiai patinkančias VU TSPMI magistro programas: http://www.tspmi.vu.lt/magistranturos-studijos/

Bendrą VU stojimo tvarką ir visą reikalingą informaciją rasite čia: https://bit.ly/magistrasVU

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Mažvydas Jastramskis. Pandemijos ir rinkimai: ar išgelbės koronavirusas valstiečius?

Ekstremalios situacijos ir stichinės nelaimės nuo seno turėjo įtakos tam, kaip žmonės vertina valdžią.

Įprastai – neigiamos. Visuomenė nesunkiai rasdavo atpirkimo ožius. Nuo eros prieš Kristų iki modernių laikų.

Kai senovės Egipte nepakankamai patvindavo Nilas ir kildavo badas, trumpėjo faraonų karaliavimo trukmė.

1916 metais JAV prezidento rinkimuose Woodrow Wilsonas pralošė daug balsų Naujojo Džersio pakrantės miesteliuose. Nes „nesuvaldė“ atsitiktinių ryklių atakų ir jų ekonominių pasekmių turizmui. Nors tada JAV nacionalinė valdžia net neturėjo tinkamų instrumentų.

Christopheris Achenas ir Larry Bartelsas (2016), atlikę tyrimą apie klimato poveikį JAV rinkimams, padarė išvadą: sausros ir potvyniai neigiamai atsiliepia valdantiesiems. Kiek jie efektyviai į stichijas reaguoja, įprastai nėra svarbu. Rinkėjai tiesiog linkę kažką nubausti.

Tačiau reikia pripažinti: skirtingai nei klimato stichijų atveju, apie virusų įtaką rinkimams turime mažiau duomenų.

Žinome tai, kad įprasti gripo protrūkiai mažina aktyvumą. Tačiau ieškodami bent panašaus masto krizės kaip dabar, turime persikelti šimtmetį atgal – į ispaniškojo gripo pandemiją 1918 metais.

Šis įvykis ypatingas keliais aspektais. Pirma, tai (iki šiol) didžiausia modernių laikų pandemija. Pagal įvairius vertinimus, pasaulyje būta nuo 20 iki 40 milijono aukų. Vien JAV mirė apie pusę milijono žmonių.

Beje, tai yra daugiau, nei JAV patyrė aukų pagrindiniuose savo XX amžiaus karuose kartu sudėjus – Pirmame ir Antrajame pasauliniuose, Korėjoje ir Vietname.

Antra, JAV valdžia galėjo padaryti daugiau. Kovos su viruso plitimu veiksmai buvo lėti ir neorganizuoti.

Trečia, nepaisant to, tūkstančių aukų pareikalavusi nelaimė valdantiesiems beveik neatsiliepė. Net labiausiai paveiktuose miestuose ir valstijose rinkėjai nuo valdžios nenusisuko.

Baudimas rinkimuose turi prielaidą – rinkėjai įsivaizduoja, kad valdantieji galėjo arba išvengti krizės, arba palengvinti jų vargus.

Pagal Acheną ir Bartelsą, esminis čia yra kultūrinis kaltės konstravimas. Skirtingai nei ekonominių krizių atveju, kada rinkėjams viskas „aišku“ (valdžia atsakinga už ekonomiką, taigi, baudžiama), per stichijas ir nelaimes visuomenė susiduria su nepažintu ir laukia naujų paaiškinimų – kas kaltas?

Jeigu nesusiformuoja į valdžią nukreiptas dominuojantis, įtikinantis paaiškinimas, arba atsiranda lygiaverčių ir konkuruojančių teorijų, valdantieji gali išvengti atpirkimo ožio rolės.

Per ispaniškojo gripo protrūkį JAV toks aiškinimas neatsirado. Valdžią kritikuoti atrodė nepatriotiška dėl Pirmojo pasaulinio karo konteksto. Žiniasklaida vengė kalbėti apie viruso pavojus. Nacionaliniu lygmeniu pandemijai dėmesio buvo skirta per mažai, ypač atsižvelgiant į mastą.

Pagal politikos mokslininkę Deborah Stone (1989), žmonės kultūrinių reiškinių priežastingumą suvokia dviem būdais: per natūralų pasaulį (likimas ir atsitiktinumas) ir socialinį (ketinimas ir valdymas). Ispaniškasis gripas buvo priskirtas natūraliam pasauliui ir taip valdžia išvengė kaltinimo.

Karas susimaišė su maru. Nei elitas, nei visuomenė Wilsono nekaltino, nepriskyrė jam atsakomybės. Negali kaltinti valdžios dėl likimo ir atsitiktinumo. Lieka tik palaikyti.

Aišku, svarbus ir žmogiškasis aspektas. Kitaip nei gamtos stichijos, kurios daugiau paveikia vargingiau gyvenančius, žemės ūkio darbuotojus, epidemijos yra mažiau išrankios. Susirgti gali ir darbininkas, ir premjeras.

Tas pats Wilsonas per ispaniškojo gripo protrūkį bandė pulti senatorių Albertą B. Fallą iš Naujosios Meksikos. Tačiau, pagal istoriką Alfredą Crosby (1989), tai suveikė atvirkščiai – žmonės parėmė dviejų savo vaikų per pandemiją netekusį respublikoną ir jį perrinko.

Ar šiandien jau matome schemą, kaip žmonės reaguoja į koronaviruso pandemiją?

Žiūrint bendrai į pasaulį, atrodo, kad kaltės pasakojimas, nukreiptas į valdančiuosius, (dar) nesusiformavo. Pastebima, kad žmonės labiau susitelkia ties lyderiais, padidėjo jų populiarumas.

Be to, kai kurie valstybių vadovai patys imasi prevencinių priemonių tam, kad pasakojimas, nukreipiantis kritiką į vyriausybę, neatsirastų. Ar bent susidurtų su konkuruojančiais paaiškinimais.

Charakteringas yra Donaldo Trumpo atvejis. JAV vėl tampa dideliu pandemijos židiniu. Priežastingumą į socialinį pasaulį čia gali tempti dažnai kritikuojama sveikatos apsaugos sistema.

Prevenciškai, siekiant kontroliuoti „kaltės“ pasakojimą, keliami kiti paaiškinimai. Pirmas paaiškinimas – kaltė yra svetur. Trumpas COVID-19 pradžioje vadino „kinišku virusu“. Antras paaiškinimas – pandemija yra karas. O karas yra kariaujamas su svetimu, reikia palaikyti savus.

Dar labai sunku pasakyti, kaip viskas susidėlios ilguoju laikotarpiu. JAV politika apskritai yra labai poliarizuota. Trumpo paaiškinimai mobilizuos respublikonus, bet demokratai ir toliau jo nekęs.

Likusiame pasaulyje valdantiesiems sekasi gana neblogai. Nepanašu, kad žiniasklaida ir socialinės medijos (kol kas) konstruotų stiprų jų kaltės pasakojimą. Daugiau nei pusė gyventojų yra patenkinti vyriausybės atstovų veiksmais Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau tai gali pasikeisti, nes koronaviruso krizės efektai natūraliame pasaulyje neužsilaikys.

Jau dabar aišku, kad COVID-19 pandemija (veiksmai, kovojant su ja) iššauks ekonominę recesiją. O čia jau galioja socialinio pasaulio schemos. Iš likimo ir atsitiktinumo bus pereita prie (su)valdymo. Rinkėjai ekonomikai turi daugybę kartų naudotą kaltės „paruoštuką“.

Jis yra paprastas – jei keli mėnesiai iki rinkimų pajamos mažėja, o nedarbas didėja, reiškia, kalti valdantieji.

Todėl 1918 m. ispaniškasis gripas, tikėtina, nebus pakankama paralelė pandemijos įtakai rinkimams. Norint labiau suprasti politines pasekmes, dar reikės žiūrėti ir į 2008 m. ekonominę krizę.

Ką visa tai žada Lietuvos valdantiesiems?

Kol kas nepanašu, kad žmonės pyktų ant valdžios. Viešoje erdvėje vyriausybė gauna kritikos, tačiau jų kaltė nėra dominuojantis pasakojimas. Ne paskutinėje vietoje čia ir mažas aukų skaičius.

Kita vertus, įdomu tai, kad pakilę Aurelijaus Verygos ir Sauliaus Skvernelio reitingai nepersiduoda valstiečiams. Bent jau pirminiais duomenimis, jie lieka ten, kur buvo iki pandemijos: atsilikdami nuo TS-LKD, toliau dalinasi antrąją ir trečiąją vietas su socialdemokratais.

Aišku, sąrašo garvežiai leis (leistų, jei rinkimai vyktų dabar) valstiečiams įkvėpti oro. Renesansą patiriantis Veryga tinka šalininkų mobilizavimui. Skvernelis, jeigu eis kartu, pritrauks vieną kitą papildomą balsą.

Bet abejotina, kad koronavirusas valstiečius ištemps į pirmąjį nepriklausomos Lietuvos istorijoje valdžios perrinkimą.

Nes padariniai ekonomikai bus. Trumparegiai rinkėjai tada prisimins pažįstamas socialinio pasaulio schemas. Už koronavirusą gal ir nekaltins, bet už nedarbą, kuris pokomunistiniam elektoratui įprastai yra itin svarbus rodiklis, valdantieji rinkimuose savo atsiims.

Aišku, jeigu valstiečius prisimintume kaip partiją, kuri jau garmėjo žemyn, iki penkių procentų barjero – tada taip, pandemija savotiškai padėjo reabilituoti profesionalų vyriausybę.

Jų užteks parlamentinei frakcijai, gal net solidžiai. Bet perrinkimui – vargiai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.