Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Kodėl pralaimėjo valstiečiai? Savivaldos rinkimų įvertinimas

Savivaldos rinkimai atnešė mažai netikėtumų.

Komitetų sėkmė buvo užprogramuota lietuvių politinėse pažiūrose ir tiesioginių merų rinkimų reformoje. Jau dvidešimt metų visuomenės pasitikėjimas partijomis neperžengia 10 procentų ribos.

Galima matyti paralelę su prezidento rinkimais. Nors juose įprastai absoliuti dauguma kandidatų turi partinių ryšių, tačiau absoliučią daugumą balsų nuolat gauna nepartiniai kandidatai.

Tiesioginiai rinkimai stiprina asmenybės svorį partijų nenaudai. Galimybes palengvina ir lengvos taisyklės, registruojantis vietos rinkimams.

Tai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir senose, stabiliose Vakarų partinėse sistemose. Pavyzdžiui, Norvegija 2007 m. ir Anglija 2000 m. eksperimentavo su tiesioginiais mero rinkimais.

Žurnale „Local Government Studies“ (Christensen ir Aars, 2010) rašoma, kad Norvegijoje registracija buvo apsunkinta partijų naudai. Visi 50 rinkimų baigėsi būtent jų pergalėmis.

O štai Anglijoje, kur kandidatūrai reikėjo vos 30 rinkėjų parašų ir 500 svarų užstato, 7 savivaldybės iš 23 išsirinko nepartinius merus.

Aišku, reiktų klausti, kuo komitetas skiriasi nuo regioninės partijos. Mažai kuo. Tai grupė žmonių, kurie dalyvauja rinkimuose ir siekia valdžios. Skiriasi tik lygmuo (vietos ar nacionalinis) ir reikalavimai organizacijai.

Tarp partijų, kaip ir anksčiau, daugiausiai merų turės LSDP. Partija, lyginant su kitomis, turėjo geriausias startines pozicijas prieš tiesioginių mero rinkimų reformą, kurią pati ir iniciavo.

Panašu, kad ši reforma labai palanki tiems, kurie jau valdo. Šiais metais buvo perrinkti 38 iš 60 merų.

Tai nestebina – žmonės savivalda pasitiki daugiau nei parlamentu ar vyriausybe. Net kai merai buvo renkami netiesiogiai, politinio stabilumo savivaldoje matėme daugiau nei Seimo rinkimuose.

Dabar vietos stabilumas didėja, bet Lietuvos partinės sistemos nenaudai. Koreliacija tarp nacionalinių rinkimų ir vietos rezultatų visada buvo, nors ir neideali. Panašu, kad ji silpnėja.

Tiesioginių mero rinkimų reforma ir komitetų sėkmė didina savivaldos rinkimų lokalizaciją. Aišku, vietos asmenybės ir klausimai visada buvo labai svarbūs. Tačiau dabar persidengimas tarp elektoratų silpnės.

Žinoma, jis niekur nėra idealus. Žurnale „Local Government Studies“ pateikiami tyrimo Belgijoje (Marien, Dassonneville ir Hoogh, 2015) rezultatai, pagal kuriuos apie 26 procentų žmonių vietos rinkimuose balsuoja už kitą partiją, nei renkant parlamentą. Net ir Vakaruose partinis prieraišumas lemia ne viską.

Itin validžių duomenų apie Lietuvą neturime. 2012 m. porinkiminėje studijoje buvo klausta, už ką žmogus balsavo 2011 m. savivaldoje, tačiau šie skaičiai gana apytiksliai, nuo rinkimų buvo praėję nemažai laiko.

Aišku tai, kad nuosekliausi yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Tėvynės sąjungos rinkėjai. Apie 90 procentų jų renkasi tą pačią partiją ir Seimo, ir savivaldybių tarybų rinkimuose.

Socialdemokratai buvo trečioje vietoje su 70 procentų. Visos kitos partijos geriausiu atveju išlaiko apie pusę ar mažiau elektorato.

Todėl logiškai atrodo rezultatai Vilniuje, kur iš liberalų išėjus ir komitetą sukūrus stipriam merui, visi (buvę) liberalų rinkėjai perbėgo.

Iš kitos pusės, būtent dėl jų rinkėjų lojalumo nestebina stabilus konservatorių pasirodymas ir pagal balsus tarp partijų užimta pirma vieta. Visgi pralošti mero rinkimai miestuose rodo, kad asmenybių trūkumas aktualus ir įsitvirtinusioms partijoms, rinkimų lokalizacija vis labiau paveikia jų sėkmę.

Seimo rinkimuose juk būtent konservatoriai Vilniuje gauna daugiausiai balsų.

Vienas kiek didesnis rinkimų netikėtumas yra kuklus „valstiečių“ pasirodymas. Partija gavo 6 merų postus, pralošė savo bastioną Ignaliną ir liko ketvirtoje (trečioje tarp partijų) vietoje pagal mandatus.

Būtent kelių merų turėjimas išlaikė „valstiečius“, kai parlamente partija neturėjo net frakcijos (nuo 2008 iki 2016 m.). Tačiau tai reiškia, kad „valstiečiai“ istoriškai stiprias pozicijas turėjo tik keliose savivaldybėse.

Rinkimų personalizacija ir lokalizacija jiems buvo ne į naudą. Jei Seimo rinkimus ir jų antrą turą gali laimėti turėdamas du stiprius nacionalinius lyderius, tai neveiks savivaldoje – nors iš pirmo žvilgsnio merų ir vienmandačių rinkimai labai panašūs.

Dabar akivaizdu, kad renkant merus asmenybės gerokai svarbesnės.

Sunku rasti asmenybes, kai mažai skiri dėmesio partijos organizacijos stiprinimui. Nuo 2016 m. laimėtų Seimo rinkimų „valstiečių“ partijos narių skaičius beveik nepakito.

Kita vertus, įtaką savivaldos rinkimams, nors vis mažiau, daro ir nacionalinės tendencijos. „Valstiečiai“ pateko į trejetuką partijų, gavusių daugiausiai balsų ir mandatų. Tačiau jų populiarumas jau nebe tas.

Savivaldos rinkimus valdantieji gali įsivertinti kaip egzaminą partijos institucionalizacijai ir referendumą vyriausybės politikai.

Dauguma rinkėjų „valstiečių“ jau netraktuoja kaip naujos partijos, į kurią dedamos viltys. Ar kaip nugalėtojo, už kurį balsuojama, nes geresnių nėra.

Čia Lietuva, čia geresnių ar „geresnių“ visada atsiranda.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.