Uždaryti

Linas Kojala. Nenurašykime Trumpo žodžių

Vienas įdomiausių pirmadienio Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimo aspektų buvo vėluojantis lėktuvas. Juo – valandą vėliau nei planuota – iš kaimyninės Rusijos į Suomijos sostinę Helsinkį atskrido Rusijos prezidentas.

D. Trumpo ir V. Putino susitikimas Helsinkyje

Galime neabejoti, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Juo labiau, kad Putinas į aukšto rango susitikimus vėluoja dažnai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel kadaise laukė net keturias valandas, Japonijos – premjeras – tris. Lūkuriuoti turėjo ir Popiežius bei Didžiosios Britanijos karalienė. Dabar – ir Trumpas.

Tiesa, JAV prezidentas nebuvo linkęs nusileisti. Nors atvyko į Suomiją kur kas anksčiau, atsisakė važiuoti į susitikimo vietą tol, kol į ją neatvyko Putinas. Tad galiausiai Trumpas buvo tas, kuris pasirodė paskutinis.

Šie simboliniai galios žaidimai nustelbė patį susitikimą, kurio turinys buvo – iš to, ką mes žinome – skurdus. Spaudos konferencijoje lyderiai perskaitė iš anksto paruoštus pareiškimus, kuriuose nebuvo naujų detalių ar būsimų susitarimų gairių. Tekstai buvo tokie bendriniai, kad galėjo būti perskaityti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, ir niekas pernelyg nesistebėtų.

Vienintelis ryškesnis aspektas buvo Trumpo pareiškimas, jog Rusijos ir JAV santykiai pastaruoju metu buvo „blogiausi istorijoje“, tačiau nuo šio susitikimo ims gerėti. Kokiu būdu pavyks „apeiti“ nesutarimus, atšaukti sankcijas dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ar kišimosi į rinkimus, paaiškinta nebuvo. Kitaip tariant, priežasčių manyti, jog staiga viskas ims taisytis, nėra.

Tačiau tai ir yra tipiška Trumpo strategijos detalė. Ją sudaro dvi dalys: retorika ir praktiniai sprendimai, kurie dažnai turi mažai ką bendro.

Pavyzdžiui, Trumpas nuolatos kartoja norintis pagerinti santykius su Rusija. Nepaisant to, iki šiol jo administracijos priimti sprendimai – gynybinio pobūdžio ginkluotės siuntimas Ukrainai, sankcijos Kremliaus elitui, Basharo Al Assado bombardavimas – Kremliaus tikrai kol kas nenudžiugino.

Prieš kelias dienas nuvykęs į NATO Viršūnių susitikimą Briuselyje Trumpas garsiai barė sąjungininkus ir abejojo JAV naryste Aljanse. Nepaisant to, JAV be didesnių ginčų pasirašė galutinę susitikimo deklaraciją, kurioje ne tik nėra abejonių NATO ateitimi, bet ir kalbama apie konkrečias Aljanso stiprinimo priemones.

Bus greitinama bendrų sprendimo priėmimų procedūra, galimybės NATO kariuomenėms sparčiau judėti kertant valstybių sienas, planuojama išplėsti Baltijos valstybių oro gynybos pajėgumus. Kad ir ką viešai sakė Trumpas, bet būtent šis jo pasirašytas dokumentas virs praktiniais sprendimais.

Galiausiai Didžiojoje Britanijoje, kur viešėjo prieš pat išvykdamas į Suomiją, Trumpas davė interviu bulvariniam „The Sun“, kuriame aršiai kritikavo premjerą Theresą May ir sakė, kad taip prastai derėdamasi su Europos Sąjunga dėl „Brexit“ ji neturėtų tikėtis palankaus prekybinio susitarimo su JAV. Tačiau vėliau, oficialioje spaudos konferencijoje, negailėjo pagyrų Didžiajai Britanijai, May ir derybų procesui. Kas pasikeitė per tą laiką? Niekas. Tik tiek, kad pirmuoju atveju laikraščio auditorija yra specifinė – išskirtinai skeptiška ES atžvilgiu; tuo metu rimtoje spaudos konferencijoje Trumpas kalbėjo tai, kas tiko rimtesnei publikai, sprendimų priėmėjams.

Taip ir vyksta žaidimas – Trumpas savo auditorijai siunčia norimą žinutę (nebus nereikalingos konfrontacijos su Rusija, bus sutaupomi amerikiečių pinigai NATO ir t.t.), o reali politika vyksta sava vaga. Stabilumą užtikrina ir tai, kad paties Trumpo surinkta artimiausių bendražygių komanda vargiai pritaria jo radikaliai retorikai.

Labirinte atsiduria ir apžvalgininkai, nagrinėjantys Trumpo politiką. Kritikai dažnai remiasi jo žodžiais, tuo metu gerbėjai – darbais, sakydami, jog prezidento taktika yra apsukri ir klaidinanti oponentus. Atrodytų, pastarieji yra teisūs – juk darbai svarbiau nei kalbos. Tačiau nuvertinti retorikos poveikį – ypač, kai kalbame apie Laisvojo pasaulio lyderį – yra grubi klaida.

Tokie Trumpo pareiškimai kaip kad ES yra „priešiškas darinys“ – savaime reikšmingi. Pirmoji retorinė linija jau dabar pasiuntė transatlantinius santykius ir tarpusavio pasitikėjimą į gilų nokdauną. Europoje kyla ne tik anti–amerikietiškumo banga – itin žalinga ir savaime, ir Lietuvai, – bet ir iniciatyvos kurti ateitį be JAV.

Jei šios valstybės prezidentas regi konfrontaciją, ar galima pasikliauti bendromis saugumo garantijomis? Ne veltui ES būtent dabar po ilgos pertraukos žengia žingsnius gynybos politikos integracijos link, kuri ilgainiui kraštutiniu atveju gali versti pasirinkti ir tokias valstybes kaip Lietuva – ar norime likti su JAV, ar ieškome alternatyvų.

Retorika turi ir nuomonę formuojantį aspektą. Galime nurašyti Trumpo pareiškimus, kad Putinas yra „normalus vyrukas“, kaip nesvarbius, kol nesikeičia politika. Bet tai keičia Respublikonų partijos mąstyseną. Ištikimiausi Trumpo gerbėjai, anot apklausų, jau dabar sako, kad NATO sąjungininkei karo atveju reikia padėti tik tuo atveju, jei Europos šalys skirs daugiau pinigų gynybai. Be to, Respublikonų, vertinančių Trumpą pozityviai, yra dvigubai daugiau, nei Demokratų partijos narių. Tokie apklausų rezultatai nė iš tolo nebeprimena partijos, kuri tebesižavi prie Sovietų Sąjungos griūties tiesiogiai prisidėjusiu Ronaldu Reaganu ar mena NATO į Vidurio ir Rytų Europą išplėtusį George‘ą W. Bushą.

Tiesa, susitikimas Helsinkyje gali tapti pamoka ir pačiam Trumpui – žodžiai turi pasekmes, ir ne visada pozityvias. Paklaustas žurnalisto, jis garsiai pritarė Putino išvadai, kad Rusija nesikišo į JAV rinkimus, nors visos amerikiečių žvalgybos agentūros teigia priešingai. Pasitikėdamas buvusiu sovietų žvalgybos pareigūnu, o ne savo institucijomis, Trumpas sudavė smūgį sau pačiam. Net „Fox News“, mylimiausias Trumpo TV kanalas, negailėjo prezidentui kritikos ir tokį pareiškimą vertino kaip „išdavikišką“. Vėliau „Twitter“ tinkle Trumpas mėgino sumažinti padarytą žalą, bet visa JAV žiniasklaida ūžė nuo prezidento nuolaidžiavimo Kremliaus vadui.

Tad žodžiai turi savo kainą. Ir, deja, Trumpo retorika dažniausiai nustelbia sąlyginai stabilią užsienio politiką.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt