Uždaryti

L. Kojala. Europos Sąjunga? Mums neįdomu

Kitais metais Lietuvoje vyks ne vieneri rinkimai. Ir jau aišku, kurie sulauks mažiausiai dėmesio – tai balsavimas dėl to, kas atstovaus šalį Europos parlamente.

Nepanašu, kad tai domintų ką nors, išskyrus pačius kandidatus. Nors apklausos rodo, jog lietuvių parama Europos Sąjungai išlieka stipri – viena didžiausių visoje Europoje, praktinio įsitraukimo į žemyno lygmens politinius procesus ar jų aptarimą beveik nėra. Naujienos, susijusios su ES, yra ne tik sąlyginai retos, bet ir vienos mažiausiai skaitomų žiniasklaidoje. Šią tendenciją pagrindžia ir balsavimo aktyvumas: 2009 metais, kuomet Europos Parlamento rinkimai nevyko kartu su prezidento rinkimų antruoju turu, savo nuomonę išreiškė vos 21 proc. piliečių.

Tiesa, su menko domėjimosi problema susiduriama ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1979 metais, kuomet įvyko pirmieji tiesioginiai parlamento rinkimai, juose visoje Europoje dalyvavo apie du trečdaliai rinkėjų. 2014-aisiais laiko balsavimui rado jau dvigubai mažiau – tik trečdalis. Ir skaičius būtų dar kuklesnis, jei Belgijoje balsavimas nebūtų privalomas – šioje šalyje neatėjusieji balsuoti turi pasiaiškinti, kodėl to nepadarė, antraip gresia piniginės baudos.

Kodėl europiečiams nerūpi, kas priims reikšmingus politinius sprendimus? Juk tai vienintelė tiesiogiai renkama institucija. Be to, Europos parlamento vaidmuo ir įtaka per pastaruosius dešimtmečius ženkliai išaugo. Šiandien beveik jokie bendri sprendimai ES mastu nėra priimami be vienokio ar kitokio parlamento narių įsitraukimo. Jame ryškios ir ideologinės takoskyros – diskusijos tarp ES nuolatos keikiančio brito Nigelo Farage`o ir eurofederalisto Guy Verhofstado neretai primena politinį teatrą.

Galvas bandydami spręsti europiečių pasyvumo problemą laužo ir patys ES tarnautojai, nors ir puikiai supranta, kokia pagrindinė to priežastis. Visų pirma, Europos parlamentas kaip institucija europiečių akyse neprilygsta nacionaliniams parlamentams, kurie yra ir visuomenės kritikos, ir dėmesio objektu.

Antra, ir turbūt svarbiau, ES yra be galo komplikuotas politinis, biurokratinis, idėjinis darinys, kurio procesų išmanymas reikalauja ne tik išsilavinimo, bet ir nuolatinio domėjimosi. Europos Komisija, Europos Vadovų Taryba, Europos Ministrų Taryba, Europos Parlamentas, teismai, darbo grupės, teisės aktai ir susitikimai… Pasiklysti šiame sąvokų ir institucijų miške nesunku ir patiems Briuselio tarnautojams. Ką jau kalbėti apie paprastus piliečius.

Tai nepatinka ir, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų prezidentui Donaldui Trumpui. Jis neslepia, kad nori susitikti su Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos vadovais akis į akį, o ne gaišti laiką kabutėse bendraudamas su ES institucijomis. Tik dvišaliai, o ne daugiašaliai formatai, anot prezidento, būna vaisingi.

Tačiau ar ES esmė leidžia manyti, kad ji galėtų būti paprastesnė ir suprantamesnė? Toks siekis – sveikintinas, bet taip pat ir naivokas. Juk visos šios institucijos ir biurokratiniai aparatai sukurti tam, kad derintų 28 skirtingų valstybių interesus. Tai – sudėtinga užduotis. Juk nesunkiai įsivaizduojame, kiek komplikacijų kiltų, jei beveik 30 draugų penktadienio vakarą turėtų sutarti, kokiame restorane vakarieniauti.

O ką jau kalbėti apie didžiules, viena nuo kitos nutolusias valstybes. Pavyzdžiui, Vilnių ir Lisaboną skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir skirtinga istorija, kultūra, politinės sistemos. Nepaisant to, tiek Lietuva, tiek Portugalija sėda prie derybų stalo tam, kad priimtų Europos lygmens sprendimus.

Be tokio bandymo suderinti interesus, būtų dar sunkiau. Pavyzdžiui, Europos šalys įrodė savo vienybę, paskelbdamos sankcijas Rusijai dėl agresijos Ukrainai. Suvaldyta ir migrantų krizė – atvykstančiųjų į Europą srautai smuko daugiau nei 90 procentų. Jei šias krizes būtų sprendusios pavienės šalys, o ne visos ES narės kartu, efektas būtų gerokai kuklesnis.

Tad Europa yra pasmerkta būti nuobodi, lėta, vangi ir sunkiai suprantama. ES nėra diktatoriaus, kuris vienas pats trenktų į stalą bei pasakytų, ką reikia daryti. Skamba viliojančiai? XX a. istorija įrodo, jog tai gali atrodyti efektyvu, bet ilgainiui veda prie tragedijų – ypatingai mažoms šalims, kurios tampa didžiųjų derybų objektu. Daugiašalių formatų, tokių kaip ES, kuriami tarpusavio saitai bei taisyklės vienintelės palaiko nedideles valstybes, plūduriuojant virš didžiųjų žaidėjų perdėm „racionalių“ kalkuliacijų. Tačiau, jei patys nematysime tame prasmės, neturėtume tikėtis dovanų ir iš kitų.

Lino Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.