Uždaryti

L. Kojala. Europos ateičiai didžiausią grėsmę kelia viena problema

Vienas žymiausių pasaulio politologų, buvęs JAV prezidentų patarėjas Zbigniewas Brzezinski kadaise rašė, jog Europa virsta „patogiausiais pasaulyje senelių globos namais“, nes yra pernelyg patenkinta savimi ir nepakankamai aktyvi saugumo politikos srityje.

Ir nors 2019 metais netrūks svarbių įvykių, vargu, ar Europos politinis vaizdinys artimiausiu metu esmingai keisis.

Atrodytų, pagrindo nerimui ir politinės krizės nuojautos žemyne netrūksta. Visų pirma, kitais metais pilnaverčių ES narių skaičius pirmą kartą istorijoje ne padidės, o sumažės. Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš bendrijos bus įgyvendintas kovo pabaigoje – nors po to seks 21 mėnesio trukmės pereinamasis laikotarpis, formaliai balsavusiųjų referendume valia bus įgyvendinta.

Tai turės įvairialypių pasekmių. Kadangi Jungtinė Karalystė yra trečia didžiausia ES šalis, bendrijoje liks kiek mažiau nei 450 mln. gyventojų – pagal proporciją tai prilygtų situacijai, jei Lietuva staiga netektų viso Kauno ir Alytaus. ES bendrasis vidaus produktas (BVP) smuks 16 proc. ir nukris žemiau JAV, tad ES galia globalioje ekonomikoje bus menkesnė nei iki šiol. Bet kai kur galbūt pavyks sutaupyti – pavyzdžiui, į Europos parlamentą vietoje 73 britų atstovų bus renkami 27 kitų valstybių nariai, o bendras parlamento politikų skaičius sumažės iki 705. Be to, visuose ES sprendimų priėmimo kabinetuose reikės viena kėde mažiau.

Išstojimo kaštų turėtų tikėtis ir Jungtinė Karalystė. Trečdalis šioje šalyje suvartojamo maisto importuojama iš ES valstybių. Jei dabar prekyba tarp ES ir Jungtinės Karalystės vyksta laisvai, vieningosios rinkos sąlygomis, tai potencialiai atsirasiančios papildomos prekybos kliūtys (mokesčiai, kokybės standartai) gali padidinti produktų kainas Jungtinėje Karalystėje. Blogiausiu atveju, jei Jungtinė Karalystė ir ES nepasieks tarpusavio prekybos susitarimo, britam gali tekti pajusti šiokį tokį maisto tekimo sutrikimą dėl naujai diegiamų pasienio procedūrų.

Bet daugiausiai abejonių kelia tai, jog ES ir Jungtinės Karalystės išsiskyrimas gali įvykti it piktos skyrybos – abiem pusėms nesutarus, kas bus toliau. Nors tai būtų blogas scenarijus, kol kas derybos dėl fundamentalių klausimų stringa. Daugiausiai neaiškumų dėl pasienio tarp Šiaurės Airijos, kuri yra Jungtinės Karalystės dalis ir išstos iš ES, bei Airijos, kuri lieka ES, ateities. 1998 metais, pasibaigus kruvinam konfliktui, buvo pažadėta, jog tarp šių dviejų šalių niekada neiškils nauja siena. Tačiau dabar tai atrodo sunkiai tikėtina, mat Airija negali su ne ES nare turėti nekontroliuojamo migracijos bei ekonominių gėrybių judėjimo. Prieš mėnesį viešėdamas Europos Komisijoje ne kartą girdėjau, jog šio Gordijaus mazgo raizgymas užtruks, o gal ir apskritai nebus išnarpliotas laiku.

Antra, Europoje auga ES priešininkų gretos. Tad tikėtina, kad Europos Parlamente bus daugiau euroskeptiškų politikų. Šiuo metu iš 751 nario tokiose frakcijose dirba 151, arba vos penktadalis. Tačiau kai kurie veikėjai, pavyzdžiui žymusis Brexit šalininkas Nigelis Farage‘as, tikisi, jog jau kitais metais šis skaičius perkops 200. Vienas didžiausių augimų gali įvykti Vokietijoje – partija Alternatyva Vokietijai šiuo metu turi tik vieną atstovą Europos parlamente, bet pastaruosiuose nacionaliniuose rinkimuose pirmą kartą istorijoje surinko beveik 13 proc. balsų ir tikisi savo rezultatą markiai pagerinti.

Tiesa, išliks dilema – ar euroskeptikai iš skirtingų ES valstybių gali dirbti kartu. Nors juos vienija nepasitenkinimas dabartine bendrijos situacija, susitarti dėl kitų klausimų dažniausiai yra pernelyg sudėtinga. Todėl ir dabar parlamente veikia trys skirtingos ES nepatenkintųjų frakcijos, o ne viena. Jau dabar Marine Le Pen ir kiti vokaliausi lyderiai bando kurti koalicijas su panašiomis kitų valstybių partijomis. Prie to prisideda ir Donaldo Trumpo ideologu ilgą laiką laikytas Steve‘as Bannonas, sukūręs judėjimą, teikiantį paramą euroskeptiškoms partijoms visame žemyne. Tačiau praktika išlieka sudėtinga: pavyzdžiui, Austrijos kancleriu tapęs Sebastianas Kurzas neseniai pažadėjo Vienos ir Romos vienybę, mat Italijoje rinkimus laimėjo panašią ideologiją puoselėjanti „Penkių žvaigždžių“ partija. Visgi ambicingi planai kartu spręsti tokias bėdas kaip migracija baigėsi jau po kelių savaičių – tiesiog nepavyksta susitarti.

Trečia, euroskeptikai galėtų pasidžiaugti bent tuo, jog sustabdė kai kurias euroentuziastų iniciatyvas. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas norėjo, jog britų turėtos vietos Europos parlamente taptų transnacionalinėmis – t.y. rinkėjai visoje Europoje balsuotų ne tik už vietines politines partijas, kurios vėliau jungiasi į europines frakcijas, bet ir už visą ES atstovaujančius sąrašus. Visgi tokia idėja buvo atmesta, mat politikai jautė, kad tai taptų lengvu kritikos taikiniu. Kol kas stringa ir platesnių Macrono reformų siūlymai. Tikėtina, kad eurozonos integracija išaugs, o galbūt atsiras net ir kažkas panašaus į ES finansų ministrą, tačiau vargu, ar tai prilygs revoliucijai. ES intensyvina bendradarbiavimą ir gynybos srityje, steigiamas bendras įsigijimų fondas ir judama intervencinių pajėgų kūrimo link, bet kol kas tai nepanašu į esmingą saugumo architektūros kaitą.

Tad didžiausia grėsmė Europai išlieka viena – nevaldoma migracija. 2015 metais kilus imigracijos krizei ES politinė mašina ėmė aižėti – prasidėjo ideologinė kova tarp atvirumo ir visiško „sienų uždarymo“, nebuvo pasiektas konsensusas dėl priemonių stabdyti srautus, imta ieškoti „atpirkimo ožių“. O juk į Europą atvyko vos kiek daugiau nei milijonas žmonių, arba penktadalis procento (!) ES gyventojų skaičiaus. Šiuo metu srautai yra minimizuoti, tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip baigtųsi dar viena ir dar didesnė krizė. Manyti, jog jos nebus, naivu – Afrikos gyventojų skaičius per kelis dešimtmečius padvigubės ir pasieks 2 milijardus, o klimato kaita, vandens ir maisto stygius, kariniai konfliktai toliau kamuos Vidurio Rytų regioną. Milijonai žmonių dėl šių priežasčių turės daug paskatų ieškoti geresnio gyvenimo Europoje. Tad net ir nuosaikios prognozės teigia, kad per penkis dešimtmečius imigrantai darbingą ES populiacijos dalį išaugins bent 71 mln.

Būtent tai kels didžiausią grėsmę Europos politiniam projektui.