Uždaryti

Kęstutis Girnius. Titovas turi teisę kalbėti nesąmones

Viskas vystėsi labai greitai ir lyg labai teigiamai. Praeitą pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė sprendimą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas sulaužė priesaiką, teigdamas, jog partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra atsakingas už 8 tūkst. civilių žūtis.

Pasak LVAT, skleisdamas tokias melagingas žinias, Titovas nevykdė kiekvienam politikui keliamų reikalavimų tinkamai ir sąžiningai atlikti pareigas, šiurkščiai sulaužė priesaiką.

Tą pačią dieną Titovas pareiškė ketinąs LVAT nutartį skųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT). Esą buvo pažeista jo teisė reikšti savo nuomonę bei atstovauti savo rinkėjams. Klaipėdos savivaldybė planavo ketvirtadienį spręsti, ar atimti Titovo tarybos nario įgaliojimus, bet antradienį pats Titovas įteikė atsistatydinimo prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai, kuri tučtuojau patenkino jį.

LVAT sprendimas pradžiugins Kremliaus propagandistus. Praeitą pirmadienį Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Lietuva „perrašinėja istoriją,“ šlovindama Ramanauską, perlaidodama jo palaikus valstybinėse laidotuvėse, paskelbdama jį buvus faktiniu su okupacija kovojusiu Lietuvos vadovu.

„Tai esą pasityčiojimas iš banditinio teroro aukų, kurių giminės vis dar yra gyvi, atminimo Lietuvoje.“ Veikiausiai LVAT bus vaizduojamas, kaip politizuotas Lietuvos valdžios nurodymų, o ne teisingumo, vykdytojas, juolab, kad Titovo byla pirmoji, kurioje atsakovas sulaukė nepalankaus LVAT sprendimo.

Neabejoju, kad Kremlius pristatys Titovą kaip lietuvių nacionalistų auka, kuris nukentėjo vien dėl tiesos sakymo apie banditus.

Nors Lietuva vaizduojasi esanti teisinė valstybė, ji esą nesidrovi persekioti savo rusus piliečius. Susidorojant su Rusų aljanso partijos frakcijos nariu, mėginama įbauginti Lietuvoje gyvenančius rusus, priversti juos tylėti. Tai neva įrodo, kad net demokratiškai išrinktas politikas negali sakyti tiesos apie pokario metus bei SSSR apskritai.

Rusijos propagandai Titovo bylą bus gardus kąsnelis. Bet nereikėtų sureikšminti numatomą Rusijos reakcijos (kaip aš esu ne kartą daręs), nes jei nebūtų tokių atvejų, kaip Titovo, suteikiančių progą smerkti Lietuvą, tai propagandistai sąmoningai iškreiptų kurį nors įvykį, tiesiog jį išgalvotų ar iš piršto išlaužtų.

Titovo atvejis kelia nerimą dėl kitos priežasties, būtent dėl to, kad po beveik trisdešimt nepriklausomybės metų dar esame perdėm ją riboti žodžio ir pasireiškimo laisvės, nesame atsikratę sovietų polinkio siekti nutildyti tuos, kurie kalba ir galvoja kitaip.

Nėra jokios abejonės, kad Titovo pastabos apie Ramanauską prasilenkia su tiesa. Gal jis tikrai tiki tuo, ką jis sako. Gal jis žino, jog jo pastabos nėra visiškai teisingos, bet sąmoningai stengiasi išprovokuoti, papiktinti žmones, tenkinti kai kurių savo rinkėjų norus.

Pirmuoju atveju jis neišmanantis, ko gero, ir neatsakingas, ypač jei jis nemėgino patikrinti, ar sovietų propagandistų teiginiai atitinka tikrovę. Antruoju atveju jis elgiasi piktybiškai, siekdamas įskaudinti žmones.

Bet abiem atvejais jis neturėtų nukentėti dėl savo nuomonės. Žmonės turi teisę galvoti ir sakyti kvailus dalykus, negalima bausti žmogaus dėl to, kad jis nusišneka.

Titovas turbūt bent iš dalies mano, kad partizanai buvo ‘banditai’, žudę nekaltus civilius, kaip jis veikiausiai galvoja, jog Lietuva savarankiškai įsijungė į SSSR.

Galima apgailestauti, kad žmonės tiki panašiomis nesąmonėmis, bet nedera bausti jų už nenorą susipažinti su tikrove.

Paprastai didesnį pasipiktinimą kelia tie, kurie sąmoningai sako netiesą, siekdami įskaudinti kitus. JAV, kur žodžio laisvė tvirčiausiai ginama, galima bausti žmogų, kuris sąmoningai skleidžia melagingus prasimanymus.

Bet beveik neįmanoma įrodyti, jog žmogus sąmoningai sako netiesą, nes kaltinamasis visada gali teisintis, jog tikėjo tuo, ką sakė. Galime manyti, kad Titovas sąmoningai šmeižė Ramanauską, bet to įrodyti neįmanoma.

Žodžio ir išsireiškimo laisvės dažnai laikoma tokia svarbi, kad vengiama kelti bylų tiems, kurie jos vardan sąmoningai įskaudina žmones. Prieš kokį dešimtmetį Danijos laikraštis Jyllands-Posten išspausdino Muhameto karikatūrų, kurios sukėlė visuotinį musulmonų pasipiktinimą dėl pranašo žeminimo ir niekinimo. Karikatūrų kūrėjai žinojo kokį poveikį sukels jų darbai.

Galima teigti, kad jie elgėsi neprotingai, gal lengvabūdiškai, nepaisė galimų pasekmių, nerodė deramo jautrumo musulmonams.

Bet Danijos valdžia jiems nekėlė bylos. Dėl panašių karikatūrų musulmonų teroristai nužudė dvylika Prancūzijos Charlie Hebdo žurnalo darbuotojų. Abiem atvejais buvo siekiama priminti, jog Vakaruose šventvagystė nėra nusikaltimas, kad galima kritikuoti religiją, ir kad su tuo turi susitaikyti ten gyvenantys musulmonai.

Žodžio laisvė yra svarbi ir vertinga ne dėl to, kad ji gina visuotinai pripažintas tiesas, trafaretinius pasisakymus ar banalybes, bet dėlto, kad ji leidžia reikšti nepopuliarią, šokiruojančią nuomonę. Mes kaip tik turėtume vertinti žodžio laisvę ir vengti jos ribojimo, prisiminus, kaip sovietmetį buvo susidorojama su lietuviais disidentais, teigiant, kad jie skleidė melagingus prasimanymus ir šmeižė TSRS.

Gėda, kad laisvos šalies pareigūnai dar linkę pasikliauti sovietiniais metodais.

Titovas yra politikas, prisiekęs sąžiningai vykdyti savo pareigas, tad gal jis neša didesnę atsakomybę, turi laikytis aukštesnių standartų, negali elgtis ir kalbėti kaip paprastas pilietis. Bet kokios bebūtų tos atsakomybes, jos negali atimti ar susiaurinti jo teisę galvoti kaip nori ir sakyti ką galvoja. Titovas ne pirmasis politikas, kuris kaltinamas šiurkščiu priesaikos pažeidimu.

Tokių kaltinimų sulaukė R. Paksas, L. Karalius, ir A. Sacharukas. Priesaikos sulaužimo sąvoka nėra griežtai apibrėžta, ji pakankamai talpi, tad gali tapti politinio susidorojimo įrankiu, net neįrodžius, kad politikas nedviprasmiškai pažeidė įstatymus.

Nežinau, ar Titovas įgyvendins savo ketinimą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet jei jis tai darys, teismas atmes LVAT sprendimą ir išteisins Titovą.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.