Uždaryti

Kęstutis Girnius. Naujasis prezidentas mažai ką pakeis

Nors prezidento rinkimai vyks tik gegužės mėnesį, neoficialioji rinkimų kampanija jau prasidėjo.

Kai kurie politikai paskelbė savo kandidatūrą, kiti dar nėra priėmę galutinio nutarimo. Potencialių kandidatų skaičius ribotas ir netikėtina, kad 2019 m. atsiras dar kitas „išgelbėtojas“ iš svetur – ar tai būtų Adamkus iš JAV, ar Grybauskaitė iš Briuselio.

Nė vienas pasiskelbęs ar potencialus kandidatas nesukelia ypatingesnio entuziazmo ar didesnių lūkesčių.

Daugelis jų gana kompetentingi, bet ir gana pilki. Čia nieko blogo, nes Lietuvos prezidento pareigybė irgi pilkoka, netobulas vaidų tarp Vytauto Landsbergio šalininkų ir jo oponentų vaisius. Landsbergio rėmėjai siekė sukurti galingą prezidento instituciją Prancūzijos modeliu, o jo priešininkai, nuogąstaudami dėl Landsbergio ambicijų, mėgino riboti prezidento įgaliojimus, užtikrinti Seimo pirmenybę.

Nors prezidentas yra pirmasis valstybės žmogus, vienintelis, kurį renka visa tauta, tad turįs ypatingą statusą ir didžiausią demokratinį legitimumą, jo teisės ir galios nėra itin didelės, ypač palyginus su JAV ir Prancūzijos prezidentais.

Nors jam patikėta užsienio ir gynybos politika bei teisėsaugos priežiūra, jis neturi ypatingų svertų veikti vidaus ir ūkio politiką. Vyriausybė nėra jam pavaldi, jo kompetencijai nepriklauso esminiai ūkio klausimai, lemiantys žmonių gyvenimo lygį ir didele dalimi gerovę.

Jis negali didinti ar mažinti mokesčių, reguliuoti šalies finansų, nustatyti šalies vystymosi prioritetus.

Reikalavimas, kad prezidentas sustabdytų savo veiklą politinėse partijose, dar labiau riboja jo galimybes, nes jis neturi savo partijos ar frakcijos Seime, taigi patikimų deputatų, įsipareigojusių vykdyti jo programą.

Kitomis aplinkybėmis, vargu, ar prezidentė būtų slaptai susirašinėjusi su E. Masiuliu įvairiais klausimais. Antra vertus, įstatymai nedraudė prezidentei kalbėtis su Masiuliu Prezidentūroje, restorane, gal net golfo laukuose.

Prezidentui nėra suteikiama ypatingų įgaliojimų vidaus politikoje, bet nėra ir formalių draudimų joje aktyviai dalyvauti. Sakoma, kad gamta nemėgsta tuštumos, ir tas pats galioja politikoje. Jei Seimas ar teismai laikosi pasyviai, prezidentas gali įsiterpti ir valdyti padėtį. Ir atvirkščiai.

Pirmosios kadencijos pradžioje Grybauskaitė pasakė, kad ji pasiims tiek galių, kiek Seimas jai duos.

Seimas buvo dosnus, nuosekliai nusileisdavo, pirmą kartą atmetė jos veto tik po trejų prezidentavimo metų. Būta nuogąstavimų dėl tariamo prezidentės polinkio į autoritarizmą, bet šios baimės neišsipildė. Ji neslėpė savo antipatijos Darbo partijai bei socdemų vadovaujamai Vyriausybei, po 2012 m. rinkimų stengėsi užkirsti kelią darbiečiams į valdžią.

Prezidentė piktnaudžiavo savo galia per Krymo okupavimo krizę, kai, užuot surengusi Valstybės gynimo tarybos posėdį, į Prezidentūrą pakvietė visus šios tarybos narius, išskyrus Seimo pirmininkę darbietę Loretą Graužinienę, tuo priskirdama sau teisę nustatyti, kas yra ištikimas Lietuvai ir kas yra potencialus tėvynės išdavikas. Tai buvo išimtis.

Apskritai prezidentė laikėsi santūriai, iš toli stebėdavo Seimo darbą, retai įsiterpdavo į įstatymdavystės procesus. Man susidarė įspūdis, kad Grybauskaitei labai rūpėjo išsaugoti savo politinį kapitalą, tad vengdavo įsivelti į opiausių problemų sprendimą.

Jos neabejotinas populiarumas rodo, kad ji pasiekė savo tikslą. Lietuvai būtų buvę geriau, jei ji būtų paaukojusi tą kapitalą, siekdama Seimo svarstymus pakreipti, jos nuomone, teigiama linkme.

Algirdas Brazauskas buvo net pasyvesnis. Išskyrus metines ataskaitas, Brazauskas paprastai nekomentuodavo Vyriausybės darbo, leido jai ir Seimui dirbti savarankiškai, nors kartais priversdavo Seimą pakeisti įstatymą, dažniausiai į gerą pusę, pvz., kai sutramdė LDDP ateistų davatkėlių pastangas 1995 m. praktiškai sustabdyti turto grąžinimą Katalikų Bažnyčiai.

Pagirtinas jo nutarimas priversti A. Šleževičių atsistatydinti iš premjero pareigų. Bet jis gebėjo tai daryti, nes faktiškai tebebuvo LDDP vadovas. „Nepolitinis“ prezidentas nebūtų gebėjęs pašalinti premjero.

Valdas Adamkus buvo tas prezidentas, kuris labiausiai stengėsi praplėsti prezidento galias ir įtaką per pirmąją savo kadenciją. Jis siekė priversti valdančiąją konservatorių partiją patenkinti jo pageidavimus, dažnai ir viešai konfliktavo su premjeru G. Vagnoriumi, kreipimaisi į tautą ir kitomis priemonėmis jis siekė mobilizuoti rinkėjus daryti spaudimą Seimui ir Vyriausybei. Per 2000 m. Seimo rinkimus jis sutelkė ir palaikė „Naujosios politikos“ partijas, siekdamas užsitikrinti palaikymą Seime. Sėkmė nevainikavo jo pastangų, per antrąją kadenciją jis išsikvėpė ir tenkinosi vidaus politikos stebėtojo vaidmeniu.

Trys skirtingi prezidentai, trys ryškiai skirtingi prezidentavimo būdai. Bet jų laikysena vidaus politikos klausimais buvo panaši, visi pripažino Seimo pirmenybę ir su ja susitaikė. Nėra pagrindo manyti, kad didžiausią tikimybę laimėti turintys dabartiniai kandidatai šiuo klausimu reikšmingai skirtųsi nuo savo pirmtakų.

Vidaus politikos gairės bus lemiamos ne kitų metų pavasarį, bet 2020 m. rudenį. Gal tik Skvernelis, sukaupęs premjeravimo patirtį ir turintis politinį užnugarį, imtųsi aktyvesnės pozicijos.

Potencialūs maištautojai, kaip A. Maldeikienė, N. Puteikis ar A. Juozaitis, turi tik minimalius šansus laimėti, bet jei įvyktų stebuklas ir vienas jų pasiektų pergalę, sulauktume įspūdingo politinio, gal populistinio „šou“, bet nusileidus uždangai pastebėsime, kad mažai kas pakito, kad pergyvenome nieko (ar beveik nieko) nereiškiantį triukšmą ir įniršį.

Prezidentas turi neginčijamas galias lemti užsienio ir gynybos politiką. Bet jo savarankiško veikimo galimybes smarkiai varžo Lietuvos narystė NATO ir ES.

Pagrindinės gairės Lietuvai ir kitoms šalims bus nustatomos Briuselyje ir Vašingtone. Per pirmuosius dvejus savo kadencijos metus Grybauskaitė negailėjo pastangų, stengdamasi atsiriboti nuo Adamkaus, išvystyti ir įgyvendinti savo užsienio politiką.

Prezidentė aktyviai reiškiasi tarptautiniuose forumuose ir plačiai bendrauja su užsienio spauda, bet be padidinimo stiklo dabar neįmanoma atskirti jos ir Adamkaus užsienio politikos. Forma kita, esmė ta pati. Jei Grybauskaitei nepasisekė išsivaduoti iš jai primetamų rėmų, vargu, ar labiau sektųsi vienam iš dabartinių pretendentų.

Prezidentas kuruoja teisėsaugą. Čia jis ne tik gali, bet ir turi griebtis priemonių kaip nors sutvarkyti šią labiausiai sutrikusią ir disfunkcinę valdžios dalį. Jei žinočiau, kuris kandidatas labiausiai gebėtų tai padaryti, tai tučtuojau atiduočiau jam savo balsą.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.