Uždaryti
2020-03-28 14:57:49
2020-03-16 00:00:00

Karantino laikotarpiu: Fizinis patekimas į VU biblioteką (centrinė biblioteka, MKIC, fakultetų skaityklos) yra negalimas. Delspinigiai karantino laikotarpiu nebus skaičiuojami – pasilaikykite knygas. Naudokimės el. ištekliais.
Visais klausimais prašome kreiptis el. paštu infostalas@mb.vu.lt (į užklausas atsakome darbo dienomis nuo 8 iki 22 val.)

2020-03-28 14:57:49
2020-03-12 00:00:00

Pagal VU sprendimą kontaktinis studijų procesas stabdomas iki balandžio 13 d. imtinai. Prašome sekti informaciją per VU TSPMI Facebook paskyrą ir tikrintis universiteto el. paštus bei E-mokymų sistemą.

Daugiau informacijos rasite čia

Kęstutis Girnius. JAV santykiai su Lietuva.

Lino Kojalos knyga Baltieji rūmai ir Lietuva yra informatyvi pastarųjų 30 metų JAV užsienio politikos, ypač Lietuvos atžvilgiu, apžvalga. Parašyta įtaigiu, patraukliu stiliumi, knyga yra geras įvadas į šį svarbų klausimą, tinkantis bakalauro studentams ir plačiajai visuomenei, supažindinantis su esminiais šios politikos aspektais. Taigi vadovėlis teigiama šio žodžio prasme. Autorius nesikapstė archyvuose, nepristato lig šiol nežinomų faktų. Kas nauja – tai jo pokalbiai su aukštais pareigūnais ir ekspertais, su prezidento komandos nariais, su „aukščiausio lygio struktūrose“ dirbusiais asmenimis, „sprendimų priėmėjais“. Dėl puikiai suprantamų priežasčių, jų pavardės neminimos, bet, nežinant tapatybių ir pareigų, sunku įvertinti jų pasisakymus, nuspręsti, kiek jie patikimi. Būtų prasminga žinoti, ar savo mintimis dalijasi Johno Boltono, ar Trumpo žento Jaredo Kushnerio aplinkos žmogus. Knygoje derinami įvairūs elementai ir stiliai. Išnašų sumažinta iki minimumo (teigiamas bruožas), bet neapsieita be politologams būdingo polinkio savo pasakojimui suteikti
teorinius rėmus, pasikliaujant kuriuo nors modeliu ar mėgstamo specialisto įžvalgomis. Apibūdindamas pagrindines paskutinių keturių prezidentų politikos gaires, Kojala remiasi Walteriu Russellu Meadu, kuris įvardija keturias JAV užsienio politikos mąstymo mokyklas.

Kojala siekia atpasakoti naujausią JAV diplomatijos istoriją ir nustatyti, su kokiais pagrindiniais iššūkiais grumiasi diplomatai ir politikai, daugiausia dėmesio skirdamas paskutiniam dešimtmečiui, kai pradėjo keistis užsienio politikos gairės. Barackas Obama žengė pirmuosius pasitraukimo (retrenchment) politikos žingsnius, ta linkme juda ir Donaldas Trumpas, nors sunku prognozuoti, ką darys šis impulsyvus, nenuoseklus ir neinformuotas žmogus. Trumpas nėra vienvaldis valdovas. Kongresas priešinasi radikaliems užsienio politikos pokyčiams, prezidento veiksmus atidžiai stebi
ir kritikuoja žiniasklaida, o iš pradžių didelę patirtį turėję jo patarėjai ir ministrai stengdavosi švelninti prezidento nutarimus. Spaudžiamas Trumpas kelis kartus sutiko atsiimti jau paskelbtus nutarimus, pavyzdžiui, visų karių atitraukimą iš Sirijos. Kojala prieina prie išvados, kad Amerika „grįžta namo“ į iki Antrojo pasaulinio karo dominavusią izoliacionistinę politiką. Vašingtonas pradės nusigręžti nuo tarptautinių įsipareigojimų, sutelks dėmesį į vidaus problemas, nors tai nereiškia, kad jis staiga pasitrauks iš tarptautinės arenos, kaip darė 1918 m. Sunku nepritarti tokiai išvadai.

Nors autorius tvirtina, kad nesiekia formuoti skaitytojo nuomonės, o leidžia jam pačiam susidaryti įspūdį, kaip mąsto JAV strategai, tačiau jis negeba paslėpti savo nuostatų. Obamai prezidentaujant esą JAV „atsitraukimas į save… o kartu – lyderystės tarptautinėje politikoje vakuumas, prisidėjo prie situacijos destabilizavimo bei sukūrė terpę naujom grėsmėms, ypač šalims Vakarų aljansų periferijoje“ (p. 60). Kokia čia „lyderystė“, jei ji JAV įvėlė į nesiliaujančius konfliktus, kurie nuo 2001 m. JAV kainavo 6,4 trilijonus dolerių, 6,5 tūkstančio žuvusių amerikiečių karių (p. 54), ką jau apie šimtus tūkstančių žuvusių konfliktų vietų gyventojų? Ar atsargesnė, taikesnė užsienio politika rodo „lyderystės“ ir „ryžto“ stoką, ar veikiau gebėjimą suprasti, kad baigiasi vienpolis pasaulis ir išskirtinis JAV dominavimas, tad reikia naujos politikos? Skepticizmas Obamos politikos atžvilgiu pasireiškia ir kitur. Atseit Lietuva ir kitos Baltijos šalys, ko gero, nebūtų patekusios į NATO, jei tuo metu JAV vadovas būtų buvęs šaltai apskaičiuojantis, konfrontacijų vengiantis Obama, o ne
Bushas jaunesnysis, kuris daugiau reikšmės skyrė vertybėms ir demokratijos plėtrai. Negaliu pritarti tokiai Kojalos užuominai. Baltijos šalys būtų tapusios NATO narėmis, kad ir kas būtų buvęs JAV prezidentu, juolab kad pirmaisiais šio šimtmečio metais, kai JAV galybė buvo pasiekusi savo viršūnę, Rusija dar buvo palaužta, o po Rugsėjo 11-osios teroristų antpuolio Putinas dar buvo draugiškai nusiteikęs JAV atžvilgiu. Kojala mano, kad Obama turėjo smogti Sirijai, jai panaudojus cheminius ginklus, nes buvo įspėjęs, jog toks veiksmas peržengtų „raudonąsias linijas“. Pirma, netikslu teigti,
kad Obama „sulaužė savo paties duotą žodį“ (p. 165).Antra, Sirija JAV ir Rusijai įsipareigojo sunaikinti tuos ginklus ir didele dalimi tai padarė. Kojala neutraliau apibūdina Obamos sprendimą kitoje vietoje (p. 70).

Iš Meado išvardytų mąstymo mokyklų Kojalai artimiausia yra vadinamoji Wilsono mokykla, kuriai demokratijos ir socialinių vertybių sklaida yra dorovinė pareiga, dar būtina siekiant ginti nacionalinius interesus, tad reikalaujanti aktyvios ir visapusiškos užsienio politikos (p. 43–45). Clintonas, Bushas jaunesnysis, net Obama laikytini šios mokyklos sekėjais kai kuriais savo politikos aspektais, nors visi įgyvendino ir kitų mokyklų principus. Santykinis mokyklų neapibrėžtumas ir dažna skirtingų mokyklų principų samplaika visų prezidentų politikoje verčia abejoti teorijos nauda,
ką iš dalies pripažįsta ir Kojala. Nors jis vis dėlto laiko teoriją atspirties tašku, tačiau knyga nebūtų nukentėjusi, jei liktų apsieta ir be jos. Kiekvienu atveju Kojala elegiškai, su liūdesiu sutinka bręstančius pokyčius, cituoja politologo teiginį, kad supervalstybės neturi teisės išeiti į pensiją (p. 226), galutinai neatsisako vilties, kad JAV iki galo neatsisakys polinkio, pomėgio ir misijos skleisti savo idealus ir tvarkyti pasaulį.

Autorius daugiau dėmesio skiria diplomatijos istorijos atpasakojimui, mažiau – naujų iššūkių ir galimų reakcijų analizei. Suprantama, kad pirmenybė labiau skiriama tam, kas žinoma, negu tam, kas numatoma. Vis dėlto pasigedau detalesnės analizės priežasčių, skatinusių JAV mažiau aktyviai formuoti tarptautinę santvarką ir pradėti „grįžti namo“. Net jei Obamos lyderystės ar ryžto stoka susijusi su jo būdu ir teisiniu išsilavinimu, vis tiek reikia ieškoti gilesnių veiksmus lemiančių priežasčių. Kojala pažymi, kad didelį vaidmenį turėjusios milžiniškos ūkio problemos, pastangos išsikapstyti iš 2008–2009 m. didžiosios recesijos ir nenoras rizikuoti JAV gerove, įsiveliant į dar vieną karą. Kito ir tarptautinė konjunktūra, išsivystė nauji varžovai, svarbiausias kurių yra Kinija, per trumpą laiką pasivijusi JAV daugelyje sričių. Didysis britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas neva sakęs, kad „kai faktai keičiasi, keičiu savo nuomonę. O Jūs?“ Obama keitė JAV politiką ir dėl šios priežasties.

Vašingtonas dar nėra galutinai nutaręs, kaip bendrauti ir varžytis su Kinija, ko tikisi iš sąjungininkų. Kojala neatmeta galimybės, kad JAV laikysis principo „arba jūs su mumis, arba prieš mus“, tad Vašingtono santykius su kitomis šalimis, net su partnerėmis, lems tų šalių santykiai su Kinija (p. 40). Kiekvienu atveju pagaliau vyksta dažnai žadamas posūkis į Rytus, JAV mažiau domėsis Europa, taip pat ir Baltijos jūros regionu.

Didėjant nesutarimams su Kinija, JAV gali mėginti savo pusėn pritraukti Rusiją, kaip kadaise Henry Kissingeris sutaikė JAV su Kinija SSRS sąskaita. Arba bent įtikinti Maskvą laikytis neutraliau. Baltijos šalys nebus išduotos, bet Kojala ar jo neįvardytas pašnekovas perdėm optimistiškai galvoja, kad tai įgalintų Lietuvą mainais į santykių šiltėjimą prašyti papildomų konkrečių amerikiečių įsipareigojimų gynybos srityje (p. 212). Veikiausiai nutiktų kitaip, nes Kremlius greičiau savo malonę parduos negu dovanos. Rusija gali reikalauti, kad JAV atitrauktų savo karius arba sumažintų jų skaičių. Tiesa, ne per dieną ar mėnesį, bet subtiliau – per kelerius metus. Kremliui labiau rūpi pats principas, kad jo artimoje aplinkoje nebūtų dislokuojamos kitų šalių pajėgos.

Nieko gero nežada JAV santykiai su ES. Paradoksalu, bet mažindama savo karinius ir diplomatinius įsipareigojimus JAV vykdo agresyvią finansinę ir ūkinę politiką, kuria siekiama sudrausminti sąjungininkus ir bausti oponentus. Ultimatyvūs JAV reikalavimai, antai nepirkite Huawei produktų, kišimasis į vidaus reikalus (sunku kitaip apibūdinti draudimą ES bendrovėms prekiauti su Iranu ar tiesti Nord Stream 2), ir piktnaudžiavimas savo finansine galia tik didins nepasitenkinimą, tarpusavio nepasitikėjimą ir skatins priešiškumą kaip tik tuo metu, kai ES grumiasi su populizmu, blogėjančia demografine padėtimi, yra verčiama susitaikyti su savo mažėjančia įtaka pasaulio politikoje ir ūkyje. Mažės pakantumas Vašingtono pamokslams, ypač jei Pekinas šnabždės į ausį, kad garbingos tautos turi ginti savo, o ne JAV interesus. Kaip pažymi autorius, Huawei yra demokratų partijos taikiklyje, tad spaudimas nedings, net jei Trumpas nebūtų perrinktas. Priešiškumas akivaizdus. Pasak Kojalos (p. 192), 2019 m. pabaigoje apklausos rodė, kad Vokietijos piliečiai Trumpą laiko didesne grėsme taikai nei Šiaurės Korėjos, Rusijos, Kinijos ar Irano lyderius.

Kojala daug dėmesio neskiria Vokietijai, plačiau nagrinėja tik JAV priešinimąsi dujotiekio tiesimui ir dažnus priekaištus dėl gėdingai menko gynybos finansavimo. Santykiai su Prancūzija irgi nagrinėjami prabėgomis, primenama Charles’io de Gaulle’io antipatija JAV ir 2003 m. protestai prieš Irako invaziją. Vos viena pastraipa skirta Emmanuelio Macrono siūlymams didinti ES šalių gynybos politikos integraciją, kurti savarankiškesnes ES ginkluotąsias pajėgas. Šie Macrono pasiūlymai nesulaukia platesnio pritarimo kitose ES šalyse, bet Prancūzija greitai jų neatsisakys.

Kokią poziciją JAV ir ES nesutarimuose užims Lietuva? Lietuva nuosekliai ir instinktyviai palaiko JAV bene visais ginčijamais klausimas. JAV yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas. ES šalys vienos negebėtų apginti Lietuvos nuo Rusijos antpuolio, be to, europiečiai mažiau linkę manyti, kad verta rizikuoti karu, ginant Baltijos šalis nuo agresijos. Sunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis Lietuva, kitos Baltijos šalys ir Lenkija keistų savo nuostatas. Bet jei Vašingtonas
siektų bausti nepaklusnius europiečius, o Pekinas ryžtųsi atsisakyti savo arogancijos, daugelis Vakarų Europos šalių pradėtų palankiau žiūrėti į didžiąją JAV oponentę Kiniją. Vienašališkas JAV palaikymas ginčuose neliktų nepastebėtas Briuselyje, kuris galėtų reikšti savo nepasitenkinimą ignoruodamas Lietuvos prašymus, mažindamas finansavimą. Nors yra tik maža tikimybė, kad Baltijos šalys ir Lenkija taps autsaideriais, atsakingi pareigūnai jau dabar turėtų modeliuoti, kaip Lietuva turėtų laviruoti tarp JAV, ES, Rusijos ir Kinijos, kad galėtų išplaukti su kuo mažesniais nuostoliais.

Nė viena knyga neišvengia klaidų, netikslumų, šališkų pasakojimų ar apibūdinimų. Taip ir čia. Kojala rašo, kad nepaisant nesėkmių Irake, „pirminė misija likviduoti tiesioginę grėsmę buvo bent iš dalies įgyvendinta“ (p. 144). Nebuvo jokios tiesioginės grėsmės. Irakas neturėjo nei masinio naikinimo ginklų, nei priemonių juos nukreipti prieš JAV, nei ketinimų pulti Ameriką. Tad nebuvo ir netiesioginės grėsmės. Pasak autoriaus, priešraketinių gynybos sistemų dislokavimas Europoje nekelia grėsmės Rusijai, nes negalėtų neutralizuoti „potencialiai tūkstančius Rusijos raketų“ (p. 160). Tačiau Rusija turi tik apie 300 iš žemės paleidžiamų tarpžemyninių balistinių raketų. Ji turi tūkstančius branduolinių galvučių, bet galvutės nėra raketos.

Beveik penki puslapiai (p. 114–118) yra skirti Ronaldo Asmuso ir Roberto Nuricko 1996 m. straipsnio daliai, kurioje nurodytos priežastys, dėl kurių Baltijos šalims nebūsianti siūloma narystė NATO. Bet tie du ekspertai taip pat išdėstė detalią Baltijos šalių integravimo į Vakarus politiką, pabrėžė, kad negali būti sukurta naujos Jaltos regimybė, kad reikia palikti atviras duris NATO narystei ir kad būtų idealu, jei „ES pasiūlytų Estijai narystę tuo pat metu, kai NATO priima Lenkiją“. Daugiausia dėmesio sulaukė kaip tik raginimas Estijai skubiai suteikti narystę ES, taip sulyginant jos statusą su
Švedijos ir Suomijos ir suteikiant konkretų turinį Vakarų įsipareigojimui Baltijos regionui. Tuomet pirmenybė buvo teikiama strategijai, laiduojančiai, kad Baltijos regionas neliktų už borto, o ne priežastims, kodėl negalima Baltijos šalių pakviesti į NATO.

Istorikai ir politologai yra plačiai svarstę Rusijos ir JAV diskusijas dėl naujų narių priėmimo į NATO. Kojala beveik išskirtinai remiasi prezidento Billo Clintono atsiminimais, kuris rašė, kad Borisas „Jelcinas manęs paprašė slapta įsipareigoti, kad priimsime į Aljansą tik buvusias Varšuvos pakto valstybes“ (p. 106). Veikiausiai taip ir buvo, bet reikia atsargiai vertinti prezidentų atsiminimus, kuriuose jie stengiasi įsirikiuoti į didžiųjų valstybininkų gretas. Neseniai paviešinti dokumentai rodo, kad viskas nebuvo taip paprasta. Oficialiame JAV protokole parašyta, kad 1993 m. spalį į Maskvą atvykęs JAV valstybės sekretorius Warrenas Christopheris Jelcinui aiškino, jog NATO programoje „Partnerystė taikos labui“ nebus nei pastangų atstumti kurią nors šalį, nei imtasi žingsnių, kad kas nors būtų iškeltas į priekį. Rusijos prezidentas įsiterpė klausdamas, ar jis teisingai suprato, kad visos Vidurio ir Rytų Europos bei buvusios Sovietų Sąjungos šalys bus traktuojamos vienodai, kad bus „partnerystė, o ne narystė“. Christopheris patvirtino, kad taip tikrai bus, ir pridūrė, jog net nebus jokio asocijuoto statuso. Jelcinas sakė, kad tai nuostabi idėja. Tik tada Christopheris paminėjo, kad
gal tolimesnėje ateityje bus grįžta prie narystės klausimo. Rusija manė, kad amerikiečiai laikysis žodžio. Tik 1994 m. rugsėjį Clintonas pranešė Jelcinui, kad NATO plėsis, bet tvirtino, jog nėra jokios aiškios darbotvarkės. Vašingtono nutarimas staiga keisti savo politiką labai supykdė Jelciną, kuris tačiau nieko negalėjo padaryti. Šis epizodas paaiškina, kodėl 1994 m. spalį Clintonas Rygoje, pasak Kojalos, „kalbėjo abstrakčiau ir dažniau minėjo žodį „partnerystė“, o ne „narystė““ (p. 109). NATO turėjo teisę priimti naujus narius, ir gerai, kad tai darė. Bet JAV šiek tiek apgaudinėjo Rusiją, ir reikalai nebuvo tokie paprasti, kaip aiškina Clintonas ir Kojala.

Baltieji rūmai ir Lietuva yra gera knyga. Ją paskaičiusieji tikrai geriau supras naujausiųjų laikų JAV diplomatijos istoriją ir santykius su Lietuva. Tačiau Kojalos santūriai proamerikietiškos ir prointervencinės nuostatos šiek tiek nuspalvina jo pasakojimus ir vertinimus. Reikia tai turėti mintyje.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.