Uždaryti
1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. ELTA nuotr.

Diena, kai sovietinėje Lietuvoje ėmė sklaidytis baimė. A. Ramonaitės komentaras

„Apie praėjusio sekmadienio įvykius Vilniuje, Rygoje ir Taline plačiai rašė Vakarų naujienų tarnybos ir spauda. Kiek žinome, Vilniaus minėjimą prie Adomo Mickevičaus paminklo šalimais Šventos Onos bažnyčios stebėjo keturi užsienio korespondentai“, – 1987 metų rugpjūtį per „Amerikos balso“ radiją kalbėjo Romas Sakadolskis.

Viena iš keturių buvo Ann Cooper, amerikiečių radijo tinklo „National public radio“ korespondentė Maskvoje. Jos reportažas iš 48-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto metinių paminėjimo Vilniuje prasidėjo lietuviškais šūkiais: „Laisvė! Laisvė! Laisvė!“

1987-ųjų rugpjūčio 23-ioji – diena, kai ėmė sklaidytis baimė. Nors mitingą stebėjo milicija ir fotografavo saugumiečiai, jo dalyviai nebuvo išvaikyti. Tai pirma valdžios nenuslopinta politinė demonstracija. Tai Lietuvos istorijos diena, kuria turėtume be galo didžiuotis.Taip teigė po trijų dešimtmečių Lietuvoje apsilankiusi A. Cooper, šiuo metu dėstanti Kolumbijos universiteto žurnalistikos mokykloje. Prisiminimais moteris dalinosi balandžio 30 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame renginyje „Nepriklausomybės judėjimai. Mitingas 1987-aisiais.“

1986 m. gruodį A. Cooper atvyko į Maskvą. Rusiškai kalbėjo pakenčiamai. Kaip ir kiti užsienio žurnalistai privalėjo apsigyventi sovietų valdžios paskirtame name. Pastatą supo aukšta tvora, prie kurios kiaurą parą stovėjo milicininkas. Nuo visuomenės bandyti atskirti užsienio korespondentai buvo tikri dėl kambariuose esančios slaptos pasiklausymo įrangos ir įrašinėjamų telefoninių pokalbių. Jie galėjo keliauti po Sovietų Sąjungą, bet prieš tai reikėjo gauti Užsienio reikalų ministerijos leidimą.

Mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūtį A. Cooper padarė didelį įspūdį. Anuomet Lietuvoje nevyko jokių protestų ar mitingų. Norinčiuosius viešai išreikšti nepasitenkinimą milicija būtų suėmusi, jiems nė nespėjus išvynioti plakatų. Jei lydėtų sėkmė, palaikytų juos areštinėje kelias dienas, jei ne – protestuotojai atsidurtų psichiatrinėje ligoninėje ar net gulage. Taip dar galėjo atsitikti Lietuvoje devintajame dešimtmetyje, nors Maskvoje Michailas Gorbačiovas jau buvo atleidęs vadžias.

„Amerikos balsui“ pranešus apie planuojamą mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, šią žinią ėmė platinti ir sovietinė spauda – tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Be abejo, su neigiamu atspalviu. A. Cooper atsimena komentarą laikraštyje „Izvestija“, keliantį klausimą, kam reikalingas toks mitingas, jei Lietuvos valstybė Sovietų Sąjungos dėka padarė didelę pažangą. Kitur rašyta, kad mitingo lietuviai neorganizuoja, tai CŽV (JAV specialiosios žvalgybos tarnybos) provokacija, ir tik labai blogi žmonės – veltėdžiai bei chuliganai – galėtų jame dalyvauti.

„Tai perskaičiusi maniau, kad niekas į mitingą nesusirinks. Atrodė grėsmingai“, – prisimena A. Cooper. Drauge renginyje dalyvavusi VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė priduria, kad sovietinėje sistemoje gyvenę žmonės „mokėjo“ skaityti oficiozinę spaudą: gebėdavo atskirti pranešimą apie vyksiantį faktą ir jo vertinimą.

„Mane tikrai nustebino, kad sovietiniai laikraščiai taip atvirai kalbėjo apie būsimą mitingą. Keista strategija, žinant, kad žmonės gerai suprasdavo esmę ir nepaisydavo valdžios vertinimų“, – sakė ji, primindama, kad net to meto įžymybės, tokios kaip Šarūnas Marčiulionis, buvo pasitelktos neigiamai nuomonei apie mitingą skleisti. Daug žmonių pasmerkė krepšininką neatsispyrus tokiam valdžios prašymui. O sesuo Nijolė Sadūnaitė mitingo metu net padėkojo sovietų spaudai, kad ši savo pranešimais mobilizavo žmones ateiti į mitingą.

Visgi Ann Cooper su trimis kitais užsienio žurnalistais iš Maskvos atskrido į Vilnių, nes jautė, kad šis kartas kitoks. Anksčiau sovietinė žiniasklaida apie protestus nepranešdavo, o ir Užsienio reikalų ministerija lengvai juos išleido į Lietuvą. Paprastai keliauti į šalį, kur vyksta neramumai, žurnalistams nebūdavo leidžiama. Amerikietė pasakoja, kad pusmetį turėjo laukti leidimo vykti į Azerbaidžaną po pogromų Sumgaito mieste 1988-aisiais.

Buvo graži, šilta, saulėta diena, prisimena Ann Cooper. Pradėjo rinktis žmonės, net šeimos su vaikais, senukai, kai kurie turėjo gėlių. „Ryškiai prisimenu, kad mitingo organizatoriai atėjo kiek vėliau, susikabinę už rankų, pasipuošę juodais kaspinais – Stalino aukų atminimo ženklais – jie traukė lietuviškas giesmes, – teigia žurnalistė. – Bet jų balsai skambėjo silpnai. Žmonės nežinojo, kas bus.“

Vėliau „Amerikos balsas“ išstransliavo žinią, kad, užsienio korespondentų teigimu, mitinge dalyvavo apie penkis šimtus žmonių, nors Nijolė Sadūnaitė teigė, jog jų buvo keli tūkstančiai. „Prie Mickevičiaus paminklo dalyvavo labai mažas skaičius žmonių, palyginti su tuo, kiek susirinko Kijevo Maidano aikštėje ar Egipto Tahiro aikštėje. Gali atrodyti nelabai svarbu, bet mitingo reikšmė buvo milžiniška, ir mes tai žinojome, tai jautėme. Nors KGB agentai mitingą filmavo, fotografavo, jo dalyviai nebuvo išvaikyti, nė vienas nebuvo suimtas“, – kalba A. Cooper. Tiesa, dalyvavimo mitinge pasekmės išryškėjo vėliau – dalis žmonių buvo svarstomi darbe, apklausiami nuovadose.

Žurnalistės paklausti, iš kur sužinoję apie susibūrimą, vieni mitinguotojai sake, kad iš „Amerikos balso“, kiti – iš sovietinės spaudos. „Man buvo sunku suprasti, kodėl jie atėjo, bet tikriausiai jie jautė, kad kažkas keičiasi. Gorbačiovas jau kalbėjo apie glasnost, apie perestroiką, – prisimena A. Cooper. – Dar klausiau, ko jie nori. Sakė, kad pagarbos kalbai ir kultūrai, kai kurie kalbėjo apie laisvę ir net nepriklausomybę.“

A. Ramonaitė teigia, kad nors Lietuvoje jau bruzdėjo žalieji, būrėsi įvairūs diskusijų būreliai, vyko roko maršai, šis mitingas buvo pirmasis, kuriame aiškiai formuluoti politiniai reikalavimai. Anuomet dauguma dalis žmonių nežinojo, ko nori, ar negebėjo norų artikuliuoti.

Mitingui pasibaigus, Ann išgėrė kavos su trimis mitinguotojais iš Kauno ir grįžo į Maskvą. Tik po kelerių metų sužinojo, kad namo grįžtantys kauniečiai buvo sulaikyti ir apklausti. Gautą žurnalistės vizitinę kortelę pakliuvę milicijai į rankas jie suvalgė, kad neužsitrauktų dar daugiau nemalonumų. „Tai buvo pradžia. Panašūs dalykai ėmė vykti kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Po kiekvieno susibūrimo žmonės jautėsi stipresni, laisvesni. Tuo metu išties mačiau, kaip sklaidosi baimė“, – pasakoja amerikietė.

Pasak A. Cooper, 1987-ųjų rugpjūčio 23-ioji uždavė toną – Lietuva išsilaisvino ramiai, oriai ir ryžtingai. Toks buvo mitingas dieną, kai baimė ėmė sklaidytis sovietinėje Lietuvoje. Po mintingo prie A. Mickevičiaus paminklo žurnalistė Lietuvoje lankėsi dar 7–8 kartus, taip pat ir kruvinąją Sausio 13-ąją, kai tankai prie Televizijos bokšto puolė beginklius.

Pasak A. Ramonaitės, mitingas prie Mickevičiaus paminklo įdomus iš sociologinės perspektyvos. Daugelis anuomet nė nesvajojo sulaukti Sovietų Sąjungos griūties, Dainuojanti revoliucija prasidėjo staiga, tarsi iš giedro dangaus. Nepriklausomybė atrodo kaip stebuklas, kurį mokslininkams sunku paaiškinti. Visgi jie bando. Viena iš teorijų aiškinama, kad nors žmonės nori revoliucijos, jie nieko nedaro, kol nemato tam tikros visuomenės dalies palaikant pokyčius. Šis slenkstis – kiek žmonių atrodo pakankamai – gali būti skirtingas. Vienas prisijungs, matydamas protestuojant dešimtį, kitas – šimtą, o trečias – tūkstantį žmonių. Įdomiausia, kas yra pirmeiviai, žmonės, kurių slenkstis žemiausias, nuo kurių viskas prasideda. Mitingas prie A. Mickevičiaus, anot profesorės, svarbus tuo, kad į jį atėjo pirmeiviai, po to baimė iš tiesų ėmė sklaidytis. Viskas ėmė keistis nežmoniškai greitai ir jau po metų Sąjūdžio mitinge Vingio parke dalyvavo daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

Sąjūdžio ištakas tyrinėjusi mokslininkė teigia, kad 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją sostinėje prie A. Mickevičiaus paminklo rinkosi dviejų tipų žmonės. Pirma – katalikiško pogrindžio atstovai, dalyavę iš solidarumo artimiesiems. Pasak A. Ramonaitės, mitingą organizavusi Lietuvos laisvės lyga neturėjo jokios formalios narystės, sakydavo, kad priklauso visi, palaikantys tas pačias idėjas, todėl negalėjo mobilizuoti tiek žmonių, kiek katalikiškas pogrindis, kurį sudarė didelis stipriai tarpusavyje susijusių narių tinklas. Antra – atėjo žmonės, neveikę pogrindyje, tiesiog išgirdę kvietimą į mitingą per radiją.

Renginyje dalyvavo kaunietis, šiuo metu vystomojo bendradarbiavimo srityje dirbantis Julius Norvila negalėjo pasakyti, iš kur sužinojęs apie mintingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Mažai jo dalyvių pažinojo, atpažino tik tokias „žvaigždes“ kaip Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Anuomet jis turėjo tris vaikus ir laukė ketvirto, tačiau nepabūgo. Jo karta jau atsiminė tris dienas trukusias masines demonstracijas Kaune susideginus Romui Kalantai 1972-aisiais, nebuvo tokia įsibaiminusi kaip tėvai ar seneliai.

„Aš irgi nebūčiau galėjęs atsakyti, kodėl atėjau, ko noriu. Kaip aktyviai praktikuojantis krikščionis tikrai laukiau pokyčių valstybės ir Bažnyčios santykių srityje. Atsimenu, kad prasta anglų kalba mitingo metu vertėjavau užsienio žurnalistams. Džiaugiausi, kad jie dalyvauja. Tai reiškė, kad milicija mūsų nesumuš, – kalbėjo J. Norvila. – Mes paprasčiausiai pasinaudojome galimybe išreiškti savo norą, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.“

„Kai kas galvoja, kad tokie nacionaliniai pasireiškimai, kaip minėjimai praėjusį sekmadienį Vilniuje, Rygoje ir Taline, kaip Krymo totorių demonstracijos neseniai Maskvoje ir riaušės Almatoje gali sustiprinti tų Kremliaus pareigūnų, kurie yra įsitikinę, jog Michailo Gorbačiovo poslinkiai didesnės demokratizacijos link yra vykdomi per skubiai. Skaitant laikraščių straipsnius ir klausantis radijo reportažų iš Vilniaus, aiškėja viena – anksčiau apie Pabaltijo aneksiją buvo rašoma tik bendrybėmis, o nuo praėjusio sekmadienio jų inkorporavimo aplinkybes mini visa pasaulio spauda“, – apžvalgą per „Amerikos balso“ radiją baigė Romas Sakadolskis.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.