Uždaryti
2020-07-05 17:37:57
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Deividas Šlekys. Kodėl kariškiai neturėtų vadovauti kovai su koronavirusu

Puikiame Stanley Kubricko filme „Daktaras Streindžlavas“ pagrindinis blogietis, kvaištelėjęs generolas Jackas D. Ripperis, apstulbusiam britų karininkui perfrazuoja Prancūzijos premjero G. Klemenso žodžius teigdamas, kad „karas yra pernelyg svarbus dalykas, kad būtų paliktas politikų žinioj“.

Anot jo, politikai yra neparuošti, neturi laiko ir nerodo jokio noro strategiškai mąstyti. Todėl kontrolę į savo rankas turi perimti kariškiai.

Kaip tik šis filmo epizodas atėjo į galvą, praėjusią savaitę perskaičius Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus mintis apie tai, jog kovai su koronavirusu turėtų vadovauti kariškis. Atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai sekasi šalyje suvaldyti visą situaciją, nieko nuostabaus, kad ši mintis daug kam nuskambėjo patraukliai. Ilgai nereikėjo laukti, kol jai pradėjo antrinti žinomi politikai, žurnalistai.

Tačiau norisi nesutikti su tokiu pasiūlymu. Siūlymas paskirti kariškius vadovauti/koordinuoti atsaką į šią krizę yra pavojingas, beprecedentis, esmingai peržengiantis demokratinės valstybės valdymo principus. Daugelis pasakytų, kad visa ši krizė neeilinė, todėl ir sprendimai turi būti neeiliniai. Galvojantiems taip, siūlyčiau apsidairyti aplink ir parodyti valstybę Vakaruose, kuri sėkmingai tvarkytųsi su šia krize ir perleido situacijos kontrolę kariškiams. Paieškos būtų trumpos, nes nerasite tokio atvejo.

Pagrindinis principas, kurio laikosi visos valstybės yra labai paprastas – civiliai visada yra viršesni už kariškius. Tai nereiškia, kad kariuomenė yra civilių tarnaitė. Tikrai ne. Civiliams būtina įsiklausyti į kariškius duodamus patarimus, tačiau galutinį sprendimą visada priima politikai. Net didžiausių krizių ir karų metu politinė valdžia Vakarų valstybėse neperleido situacijos kontrolės kariškiams. Nebus tai padaryta ir koronaviruso atveju. Taip, kariuomenės yra pasitelktos padėti, remti civilinių struktūrų pastangas suvaldyti krizę, bet sunku įsivaizduoti, kad jų atstovams būtų patikėtos vadovaujančios pareigos.

Pirmiausia turime atsiminti, kad kariuomenės tikslas yra ginklu saugoti ir ginti valstybės nepriklausomybę. Visuomenėje egzistuoja gajus įsitikinimas, kad kariškiai yra visų galų meistrai ir sugebės suvaldyti bet kurią situaciją. Tačiau taip toli gražu nėra. Jeigu pažvelgsime į istoriją, pamatysime, jog kariuomenėms sunkiai sekėsi vykdyti nekovines misijas ir operacijas, tokias kaip valstybių kūrimo/atkūrimo, teritorijų administravimo ir t.t.

Taip yra todėl, kad karininkija pirmiausia yra mokoma planuoti ir įgyvendinti kovines misijas, o ne užsiimti krizės politiniu/administraciniu koordinavimu. Lietuvos kariškių tarpe turiu daug kolegų, bendraminčių, kuriuos labai gerbiu ir kurių profesionalumu visiškai neabejoju. Kaip ir neabejoju aukščiausios karinės vadovybės kompetencijomis. Tačiau labai abejoju, jog kažkas iš jų dega noru imtis tokio darbo, kokį siūlo prof. V. Kasiulevičius. Ne todėl, kad jie bijo prisiimti atsakomybę, bet todėl, kad tai ne kariuomenės darbas.

Sprendžiant iš diskusijų viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, jog paskirtas kariuomenės atstovas ims tvirtai, griežtai, nedelsiant priiminėti sprendimus. Tiesa, kariškiai yra mokomi priimti greitus sprendimus egzistuojant sudėtingoms ir sunkioms aplinkybėms. Tokios savybės, dabartinės krizės fone atrodo labai patrauklios. Tačiau turime atminti, kad finale, visi būtini sprendimai yra ir bus politiniai. Žinome, kad reikia regentų, testų. Žinome, kad reikia atlikti, kur kas daugiau testų, kad reikia plėsti būtinų priemonių užsakymus. Tačiau turime atminti, kad tai nėra vadybinis brokas, tai yra politinio (ne)sprendimo pasekmė.

Todėl, jeigu įsivaizduojame, kad paskyrus kariškį koordinuoti visus šiuos veiksmus įvyks kažkoks stebuklas, labai klystame. Finale, reikėtų spręsti, iš kur paimti lėšas būtiniems įsigijimams, ką sakyti ar nesakyti piliečiams, kaip ir kada riboti jų laisves ir teises. Visa tai būtų politiniai sprendimai, kuriuos priimti kariškiai nei yra mokomi, nei gali pagal šalies įstatymus.

Nors ir išgyvename krizę, tačiau koronavirusas dar neatšaukė demokratijos šalyje. Šiuo metu susiduriame su lyderystės stoka, tačiau civilių gretose tikrai yra asmenų, kurie gali tapti tais vedliais, kurių dabar taip reikia. O kariuomenę palikime ruoštis jos pagrindinei misijai ir neįvelkime jos į politinius žaidimus.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.