Uždaryti

Ar pasiteisino idėja rinkti merus tiesiogiai? M. Jastramskio komentaras

Artėjantys savivaldybių rinkimai – jau antrieji, kai merai renkami tiesiogiai, piliečių, o ne išrinktų miesto tarybos narių. Kai 2014 metais, nuolat džiaugiantis daroma demokratijos pažanga ir tikintis, kad tai padės padidinti lietuvių pasitikėjimą valdžia, Seimas priėmė sprendimą, jog merai nuo šiol bus renkami tiesiogiai, buvo kartojama, kad toks sprendimas padidins atskaitomybę bei žmonių susidomėjimą rinkimais. Tai kartojama iki šiol, pavyzdžiui, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, jau praėjus dvejiems metams po to, kai buvo išrinktas vilniečių, rašė: „Prieš beveik dvejus metus Lietuvoje įvykę tiesioginiai mero rinkimai pasiteisino. (…) Žmonės pajuto, kad jų balsas yra girdimas, kad jie gali daryti įtaką, kaip jiems svarbūs klausimai sprendžiami jų mieste ar rajone.“

Tačiau ar tikrai idėja merus rinkti tiesiogiai pasiteisino? Ar tai tikrai padėjo padidinti rinkėjų aktyvumą? Ar žmonės noriau eina į rinkimus, kai renkamas asmuo, o ne partijos? Ar merai tapo atsakingesni? Ar nesukūrė ši reforma nenumatytų problemų?

Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento dr. Mažvydo Jastramskio, norint užtikrintai atsakyti į klausimą, ar ši reforma prie savivaldybių rinkimų balsadėžių atvedė daugiau rinkėjų, dar reikėtų palaukti. „Reikia sulaukti kitų rinkimų norint sužinoti ar jų padaugėjo, – sakė politologas. – Aš manau, jog reikia bent dviejų rinkimų, kad galėtume kalbėti, ar ši reforma pasiteisino, ar ne.“ Išties, palyginti su 2011 metais vykusiais savivaldybių tarybų rinkimais, 2015-ųjų rinkimuose aktyvumas nepadidėjo – per abejus rinkimus balsavo apie 40 procentų rinkėjų. Mažvydo Jastramskio teigimu, mokslinėje literatūroje sutariama, jog reikšmingas rinkiminio aktyvumo padidėjimas turėtų būti apie 10 procentų. Taigi, bent jau per pirmuosius rinkimus po reformos didelio poveikio rinkėjų aktyvumui galimybė tiesiogiai rinkti merą neturėjo. M. Jastramskis priduria: „Nemažai žmonių šiaip nebalsuos, ar tai būtų vieni, ar kiti rinkimai, nes jiems tiesiog neatrodo, kad tai ką nors keičia.“ Žinoma, nereikia daryti skubotų išvadų – vieni rinkimai gali neparodyti pasikeitimų, tačiau reikia pripažinti, jog kol kas tie pokyčiai nėra matomi.

Vis dėlto tam tikrų ženklų, jog žmonės noriau renkasi iš asmenų nei iš partijų sąrašų, esama. Anot M. Jastramskio, tai rodo mažesnis sugadintų biuletenių skaičius balsuojant už merus, nei balsuojant už partijas. „Sugadintų biuletenių, kai balsuojama už merą, buvo perpus mažiau, negu kai balsuojama už partiją, sugadintų biuletenių balsuojant už partijas taryboje buvo 4,5 procento, o už merus – 2 proc.. Čia jau yra skirtumas.“ Taigi, net jei reforma nepadėjo padidinti rinkėjų aktyvumo, vis dėlto žmonėms yra šiek tiek lengviau priimti sprendimą, kai merą renka tiesiogiai. Tačiau ar to užtenka sakyti, jog reforma pasiteisino?

Be to, kai meras renkamas tiesiogiai, atsiranda aiškesnė politinė atsakomybė – kitaip tariant, jei savivaldybės darbas stringa, yra aišku, ką dėl to reikia kaltinti, tačiau ar tas pokytis buvo didelis, ar mažas, turintis realią įtaką merų atskaitingumui, pasakyti kol kas labai sunku. Lygiai taip pat sunku pasakyti, ar dėl to, kad merai tapo renkami tiesiogiai, padaugėjo demokratijos – kokiu termometru ar liniuote reikėtų matuoti demokratijos padaugėjimą?

Kaip su netikėtomis problemomis? Problemų kyla, tačiau jos nėra visiškai netikėtos, tiesą sakant, matomos plika akimi. Kai meras buvo renkamas tarybos, ji galėdavo jį nušalinti, jei mero partija nebeturėdavo daugumos. Taigi, visai paprasta – jei tavo partija rimtai susipyko su koalicijos partneriais, tu – nebe meras, sudaroma nauja dauguma, kuri išrenka kitą tarybai pirmininkaujantį asmenį. Tačiau, kai meras yra renkamas tiesiogiai, nušalinti jį galima tik tuo atveju, jei meras padaro nusikaltimą ar sulaužo priesaiką. M. Jastramskio teigimu, didžiausių problemų dėl mero nesutarimo su taryba, kurios pirmininkas jis yra, po praėjusių savivaldos rinkimų kilo Raseiniuose ir Šiauliuose.

Raseiniuose tiesiogiai meru išrinktas buvo „Darbo partijos“ atstovas Algirdas Gricius. Pradžioje valdančiąją koaliciją sudarė „Darbo partijos“, „Tvarkos ir teisingumo“ ir Socialdemokratų partijų nariai, tačiau ši valdančioji koalicija neišsslaikė nė metų. Pasitraukus socialdemokratams, buvo sudaryta nauja valdančioji koalicija, į kurią nepateko „Darbo partija“, kurios narys yra meras A. Gricius. Taigi, valdančioji koalicija ir meras atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tai baigėsi didžiuliu konfliktu, tarybos darbas buvo apsunkintas, kai kurie tarybos nariai viešai sakė, jog meras nebendradarbiauja su taryba, o pastaroji – su meru. Tarybos dauguma bandė atstatydinti merą, apskundusi jį teismui, tačiau teismas nusprendė, kad meras priesaikos nesulaužė. Toks sprendimas iš dalies suprantamas – kai nėra preteksto atstatydinti merą dėl to, kad jis tiesiog politiškai netinkamas eiti pareigas, tenka ieškoti teisinių priemonių, nornt rasti kelią iš politinės aklavietės.

Kita drama vyko Šiauliuose, kur meru tapo Artūras Visockas, į rinkimus ėjęs su visuomeniniu rinkimų komitetu „Artūro Visocko nepartinis sąrašas“. Jam tapus meru buvo sudaryta trapi valdančioji koalicija, kuri kiek paklibėjusi griuvo, buvo bandoma teisiniu keliu versti merą, taryba atleido merui palankų administracijos direktorių. Gali būti, kad toks ėjimas taps Lietuvos savivaldybių klasika – juk taryba atleisti administracijos direktorių gali ir be mero sutikimo, o tai yra didžiulis mero darbo apsunkinimas. Politinei krizei gilėjant atsirado pranešimų, jog Šiauliams gresia tiesioginio valdymo pavojus arba pirmalaikiai rinkimai. Visa tolesnė A. Visocko kadencija iki šiol yra stumdymasis su taryba, kuri jo nepalaiko, mėginant sudaryti tai vienokią, tai kitokią koaliciją, nes jos visos greitai tampa neveiksnios.

Su tarybos palaikymu susijusių problemų, tik, žinoma, gerokai mažesniu mastu, nepavyko išvengti ir Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. M. Jastramskis primena: kai Vilniuje buvo norima pakeisti administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę, iš pradžių merui ir jo komandai nepavyko surinkti tam reikalingos daugumos, tik dar kartą balsuojant administracijos direktoriumi buvo paskirtas Povilas Poderskis. Anot M. Jastramskio, Lietuvos savivaldybių valdymo sistema nepritaikyta tiesiogiai valdyti renkamam merui. „Mūsų modelis yra pritaikytas tam, kad merui mandatą suteiktų taryba, kurioje sudaryta dauguma, išrenkanti merą“, – teigia politologas.

Tiesiogiai renkamas meras Lietuvoje savivaldybių tarybas pastato į nuolatinį politinės aklavietės ir krizės pavojų. Kadangi nėra politinio būdo pakeisti merą nesulaukus naujų rinkimų, kyla rimta problema tais atvejais, kai meras praranda tarybos narių daugumos pasitikėjimą – tokiu atveju savivaldybės tarybos darbas yra paralyžiuojamas, ir nėra galimybės tai išspręsti iki rinkimų. Ypač sudėtinga yra tai, jog merui, norint sėkmingai dirbti, reikalingas sutarimas su savivaldybės administracijos direktoriumi, praktiškai savivaldos lygmeniu veikiančiu kaip vykdomoji valdžia. Tačiau taryba, jeigu nepalaiko mero, gali atleisti administracijos direktorių ir be mero pritarimo.

Tad, nors reformą palaikė visuomenės dauguma (skelbiama, jog 2014 metais, kai sprendimas buvo priimtas, jį rėmė apie du trečdaliai Lietuvos gyventojų), vis dėlto tenka konstatuoti, kad prognozė, jog reforma sukels sunkumų savivaldybių tarybų darbui, pasitvirtino bent keletą kartų, ir neaišku, ar tokių atvejų ateityje daugės, ar mažės. Be to, reikia pridėti tai, jog ženklų apie skelbtų tikslų pasiekimą (padaugės demokratijos, atskaitomybės, žmonės pradės daugiau balsuoti) yra labai mažai. Reformos minusai šiuo atveju nusveria pliusus.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.