Tradiciškai, pirmasis klausimas susijęs su studijomis VU TSPMI. Kaip atsidūrėte čia? Kas nuvedė politikos mokslų keliu?

Anksčiau drąsiai teigdavau, jog į politikos mokslus mane atvedė visiškas atsitiktinumas arba, kitaip tariant, jaunatviškas avantiūrizmas. Išties, kol negavau teigiamo atsakymo, jog esu priimtas į studijuosiančių VU TSPMI gretas, mažai bežinojau apie tuometinę programą, kursą ir, bendrai tariant, kokios srities specialistus čia ruošia.

Mano kelias ir pačiose studijose buvo gana dinamiškas, nes pradėjau studijuoti neakivaizdiniame kurse. Vėliau sėkmingai perėjau į dienines studijas, o bakalauro programą pabaigiau po akademinių atostogų, jau su visai kita kursiokų karta. Tad sudėtinga save identifikuoti su konkrečia alumni laida. Visgi pats universiteto pėdsakas neabejotinai išliko žymus.

Matote, atvykau į Vilnių iš Lietuvos paraščių – Varėnos miestelio. Mokykloje, kaip ir visur kitur, buvau vidutiniokas. Pamenu, tiek mane, tiek mano klasiokus geriausiu atveju vertino pagal pažymio vidurkį, tad ir ateitis buvo piešiama miglotai. O atsikrausčius į sostinę dar reikėjo save ir išlaikyti. Startuojant, žinoma, padėjo tėvai, tačiau vėliau mokymąsi teko derinti su naktiniu darbu bare. Dienomis lankiau paskaitas, naktimis plušau už atlygį.

Visgi, tai jog tapau studentu, mano manymu, tuomet prestižiškiausiuose šalies moksluose, man kėlė neapsakomą pasididžiavimą. Juk čia lankėsi prezidentai, politikai ir iškiliausios Lietuvos asmenybės. Jei Lietuva turėjo Olimpą – tai turėjo būti TSPMI. Sakyčiau, tai buvo vienas iš didžiausių mano gyvenimo proveržių. Ypač, tuomet kai patekau į tikrų, kasdien į paskaitas vaikštančių studentų gretas. Žavėjausi dėstančiųjų pasiekimais, jų iškalba, statusu visuomenėje.

Juk aš, „vidutiniokas“ iš provincijos, turiu nepaprastą galimybę gauti žinių iš tokių asmenybių kaip konstitucinio teismo pirmininkas, liberalų sąjungos steigėjas ir kitų valstybės pamatus klojusių architektų. O ką jau kalbėti apie nepaprastai gabius grupiokus.

Dabar, manau, jog nieko gyvenime nėra šiaip sau. Tad politikos mokslų keliu mane nuvedė asmeninės ambicijos. Noras savo aplinkai ir pačiam sau įrodyti, jog buvau neprastesnis nei kiti šalies bendraamžiai. Galiausiai, VU TSPMI man asocijuojasi su galimybėmis, prie kurių iki tol neturėjau progos priartėti.

Nuo to laiko, kai atvykau į Vilnių 2006 m. studijuoti, tapau šio miesto bendruomenės nariu. Domėdamasis, dalyvaudamas, prisiimdamas atsakomybę bei pareigas. O kaupdamas socialinį kapitalą ir jį aktyvuodamas stengiausi daryti pozityvų poveikį mane supantiems. Taip atsirado ir Lietuvos Barzdočių klubas (Barzdų klubas), kurį vienija ne tik keli šimtai narių, bet ir šalies mastu įgyvendintos socialinės akcijos.

Jau kurį laiką esate VU TSPMI alumnas. Kokie geriausi įspūdžiai jums yra likę iš studijų čia?

Studijų metu jaučiausi tarsi gyvendamas dvigubą gyvenimą. Dienomis klausydavau ir į sąsiuvinius konspektuodavau paskaitas, vakarais – svaigioje aplinkoje vaišindavau klientus absentu.
Smagiausieji įspūdžiai likę man, kai šie du pasauliai susidurdavo. Tai komedijos, veiksmo ir tragedijos elementų pilnos istorijos, kurios praturtina šiomis dienomis rašomus mano tekstus.

Juk sutikti žmonės – jie visuomet palieka didžiausią įspūdį.

TSPMI pasaulyje, jei galima jį taip vadinti, gyveno skirtingo kalibro charakteriai, pasaulėžiūra. Vienų bijojau, kitų nesupratau, trečius mėgau ir gerbiau. Buvo ir mylimoji…

Visą tai beabejonės buvo subtilūs prieskoniai, neabejotinai pagardinę bendrus prisiminimus iš studijavimo laikų. Kaip, pavyzdžiui, tai, jog kursiokas Karolis Kaupinis mėgo rengti kino vakarus instituto rūsiuose, vaišindavo karštu vynu ir parengdavo išties puikius filmų pristatymus ant žemės susėdusiems žiūrovams.

Jau kurį laiką esate „Barzdų klubo” prezidentas, dirbote „Sėkmės respublikoje“. Pavadinimai ir pareigos susisieja su politikos mokslais, o kiek jūsų veikla susijusi su politikos mokslų srities išsilavinimu? Kiek ir kaip savo žinias kaip politikos mokslų bakalauras pritaikote savo veiklose?

Iš prigimties visuomet turėjau tam tikrą „diplomato“ savimonę. Bemaž visur, kur bedalyvaučiau, stengiausi, jog visos pusės atrastų sau tinkamą bendravimo kampą. Jog ginčai virstų diskusijomis, resursai būtų aktyvuojami, o aplinkiniai jaustųsi, jog jais rūpinamasi. Suvesdavau žmones, turinčius poreikius, su žmonėmis, gebančiais juos išpildyti. Ir maža to, griežtai laikiausi savo vertybinio kompaso.

Tad su šiomis kompetencijomis tapau pirmuoju klubo prezidentu. Trejus metus mane rinko demokratiniu balsavimo būdu. Įveikdavau konkurentus aktyviai dirbdamas barzdočių bendruomenės labui. Atrasdavau partnerius, subūręs stiprią komandą realizuodavau projektus, nors kišenėje švilpte švilpdavo vėjas. Politikos mokslų atspindžių šioje organizacijoje būta daug. Statutai, taryba, organizaciniai procesai ir t.t. pats prisidėjau prie struktūros ir vidinės kultūros kūrimo. Tad galop (ir tai yra normalu), kai ji tapo nebelanksti – teko panaudoti politinio žaidimo manevrus. Ir štai – aš vėl prezidentas.

„Barzdų klubas“ – kaip ir kodėl ten atsidūrėte? Kokia yra šio klubo politika? Kas be barzdos sieja šio klubo narius?

Persismelkdamas per kelias sociokultūrines temas, 2012-jų pradžioje iš vakarų į Lietuvą atslinko „barzdočiaus“ įvaizdis. Per mados prizmę į paslaugų skirtų vyrų įvaizdžio formavimui rinkoje atsirado diskurso niša, kurios ėmėmės. Barzdų klubas buvo ir tebėra edukacinis kanalas, kuris reprezentavo šią kultūrą.

Ar kada nors teko vaidinti Kalėdų senelį?

Visad stengiausi perlipti komforto ribas. Taip jau susiklostė, jog „Senelis šaltis“ man keldavo savotišką kaulrofobiją. Tad vienąsyk nutariau pabūti šiame amplua. Šiandieną kalėdų senelis yra komercijos simbolis, tad nesu tikras ar norėčiau kartoti šį patyrimą.

Tiesa, esu buvęs ir Basanavičiaus vaidmenyje ir Andrius Vištelis-Višteliauskas (abu pirmojo Lietuviško laikraščio Auzra steigėjai). Mūsų šalyje būta netik žymaus barzdoto Kalėdų senelio 🙂

Ar draugų/giminių vaikai (ir ne tik jie) per Kalėdas dažnai tikrina ar barzda tikra?

Už barzdos kėsinasi timptelėti netik vaikai. Dažniausiai vyrai bebarzdžiai. Klube turime teoriją, kodėl taip yra… bet apie tai, kitame pasakojime 😉