Mindaugai, mūsų žiniomis, baigei žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete. Vėliau prisijungei prie VU TSPMI bendruomenės – čia studijavai Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros programoje. Kodėl susidomėjai studijomis institute ir kodėl pasirinkai būtent šią programą?

Apskritai, aš galvojau, kad reikia pastudijuoti magistrą – bet pastudijuoti ne tik dėl reikalo, tačiau ir dėl to, jog maniau esant naudinga Lietuvoje turėti magistro diplomą. Taip pat norėjau dėl savęs – norėjau kažką sužinoti.

Mane į TSPMI atvedė daug dalykų. Pirmiausia, aš ką tik buvau baigęs atlikinėti stažuotę Europos Vadovų Taryboje. Ten aš dirbau žurnalistinį darbą, bet susijusį su tarptautiniais santykiais. Tuo metu kaip tik prasidėjo Ukrainos krizė, teko dirbti prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai, kai 2013 m. turėjo būti pasirašyta Asociacijos sutartis tarp ES ir Ukrainos, o Ukraina pasakė ne. Tuo metu Kijeve prasidėjo visi protestai ir aš supratau, kad tarptautiniai santykiai gali būti įdomūs, nors anksčiau tai atrodė kaip kažkas nepasiekiamo ir nepaliečiamo.

Tai buvo vienas iš mano apmąstymų, ką būtų galima studijuoti. Tuo metu aš turėjau didesnį polinkį į ekonomikos studijas, bet kadangi buvau baigęs žurnalistikos bakalaurą, tai magistro studijų pasirinkimas buvo komplikuotas, nes ne visur gali įstoti, kur nori, arba turi eiti į išlyginamąsias studijas. O tarptautiniai santykiai ir apskritai VU TSPMI priima žmones su tokiu diplomu. Tai buvo viena priežastis.

Antroji buvo tai, jog TSPMI yra vienas iš stipriausių socialinių mokslų institutų ir institucijų Lietuvoje, ne tik Vilniuje, o gal ir regione, todėl aš neatmečiau galimybės, kad reikėtų stoti būtent čia.

Tuo metu aš taip pat turėjau keletą pažįstamų ir kolegų žurnalistų, kurie buvo baigę studijas būtent čia. Tiesa, jie buvo baigę Politikos ir medijų magistro programą, kas, mano požiūriu, buvo lengvesnės studijos. Aš nusprendžiau pabandyti sudėtingiau ir padaręs savo mini tyrimą išsiaiškinau, kad pirmoji vieta ir sudėtingiausios studijos yra Lyginamosios politikos programoje, bet aš nenorėjau būti politologu ir nelabai norėjau taip moksliškai gilintis į vidaus politiką, todėl pasirinkau antrąsias pagal populiarumą ir sudėtingumą studijas. Tai buvo Tarptautiniai santykiai ir diplomatija. Tai buvo natūralus atsiradimas.

Na, yra dar viena pragmatinė priežastis, kodėl aš pasirinkau būtent šį institutą. Labai daug žmonių baigė žurnalistikos bakalaurą, tačiau būkim biedni, bet teisingi: nėra sudėtinga baigti žurnalistikos institutą, nes ten to mokslo yra mažiau ir orientacija yra kitus dalykus, kaip, pavyzdžiui, bendresnis pažinimas. Man norėjosi mokslo ir mokslinės literatūros paskaityti, o buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų apie institutą, todėl ir atėjau čia.

Iš viso to, ką pasakiau, gali atrodyti, kad mąstymo buvo labai daug, bet iš tiesų tai buvo labai greitas apsisprendimas. Tiesiog padaviau paraišką ir viskas. Galbūt šiek tiek gąsdino stojamasis egzaminas, nes jame konkuruoji su institute bakalaurą baigusiais žmonėmis. Tačiau paskaitai literatūrą, įveiki viską ir įstoji.

Kas labiausiai įsiminė iš studijų institute? Kas paliko didžiausią įspūdį?

Manau, kad žmonės natūraliai sako, jog didžiausią įspūdį paliko žmonės, draugai, kolegos, kursiokai, grupiokai. Galbūt. Man – ne. Kai tu ateini studijuoti magistro, tu esi jau ganėtinai suaugęs. Bent jau mano atveju, kadangi turėjau tarpą tarp bakalauro ir magistro studijų. Tai kai jau esi pabrendęs, šiek tiek kitaip gyvenimą pajutęs, šiek tiek padirbęs, tai ir į studijas žiūri kitaip. Į studijas tuomet žiūri kaip į studijas, o ne galimybę susipažinti ar užmegzti ryšius – priešingai, pastudijuoti ir gauti žinių.

Iš tiesų, visas studijų laikotarpis įsiminė. Įsiminė labai gera literatūra – ją buvo labai malonu skaityti. Taip pat gerą įspūdį paliko dėstytojai, kurie yra savo srities profesionalai. Atrodo, kad studijavai, mokeisi ir savęs negailėjai, bet jie ganėtinai nuolaidžiai žiūrėjo į žmones, kurie dirba. Kas man patiko ir įsiminė, tai dėstytojų ir studentų santykis magistro studijose. Tai nebėra dėstytojas ir studentas – tai bendradarbio ir kolegos santykis. Dėstytojai buvo labai draugiški, nors griežti ir reiklūs. Man patiko, kad buvo mokomasi kartu – nebuvo, kad tik studentas turi kažko išmokti.

Ryškiausias prisiminimas vis dėlto išsidėsto ilgame laikotarpyje, kai tu gali iš dabarties perspektyvos gali pažvelgti į praeitį. Pavyzdžiui, mano baigiamojo darbo gynimas, kas buvo tikrai ryški patirtis.

Pirmiausia įsiminė, kad aš, kaip žurnalistas ir savo srities profesionalas, nesugebėjau ganėtinai puikiai pateikti savo prezentacijos ir man tai atrodė keista. Mano darbo vadovas Deividas Šlekys taip pat labai nustebo, kad aš nelabai gebėjau savęs apginti, nors savo darbe tai darau kiekvieną dieną. Antra, atsimenu vieną ekspertę, kuri Rusiją vis maišė su Sovietų Sąjunga – man atrodė keista, kaip savo srities žinovas ir ekspertas gali maišyti dvi visiškai skirtingas valstybes. Galiausiai, man įsiminė, kad mano darbo atžvilgiu labai kritiška buvo Margarita Šešelgytė. Tuo metu man ji atrodė labai nemaloni moteris, kuri mane bando sukirsti. Bet studentams taip jau būna. Per darbų gynimą tau kažkas būna labai nemalonus – recenzentas, komisijos narys. Tuomet išsineši kažkokią nuoskaudą.

Bet po kurio laiko susitikau su M. Šešelgyte savo laidoje. Tuomet supratau, kokia ji puiki moteris ir ekspertė, o aš jokios nuoskaudos neturiu!

Prie tokios brandos ir suvokimo apie žmones prisideda ir studijų dalis. Imi plačiau matyti dalykus, nebepriimi visko asmeniškai. Mokslas yra mokslas ir tu privalai daryti gerą mokslą. Jeigu tu to gero mokslo nepadarei, tai gavai kritikos. Žmonės nėra dėl to kalti, jie yra kuo puikiausi.

Šiuo metu dirbi LRT radijuje ir vedi čia keletą laidų.

Šiuo metu aš dirbu LRT tyrimų skyriuje. Tai yra mano vienas ir pagrindinis darbas. Bet prie to, aš kartais vedu „Aktualijų studijų“, tai yra aktualių diskusijų laidą, kartą per savaitę. Vedu socialinės ekonomikos ir finansinio raštingumo švietėjišką laidą „PIN kodas“. Taip pat ši laida du kartus per savaitę yra perkeliama į „Labas rytas, Lietuva“ ir „Laba diena, Lietuva“ eterį, kur turime savo skiltis.

Ar žmonės jau atpažįsta Tave gatvėje? Ar prieina ir sako „Aš Jus mačiau per televizorių“ arba „Girdėjau Jus per radiją“?

Kad girdėjo mane radijuje, tai tikrai būna dažnai, ypač, kai kalbi telefonu su žmonėmis. Galbūt gyvai tas balsas skamba kiek kitaip nei girdi per radijo imtuvą. Pokalbis telefonu artimesnis radijo garsui, todėl sulaukiu komentarų, jog mane yra girdėję.

Iš tiesų, tai galiu pasakyti, kad pastaruoju metu atpažįsta. Nors tokių tiesioginių priėjimų yra buvę tik keletas, bet kas keisčiausia, kad žiniasklaidoje dirbu tikrai netrumpai nors jau septyneri metai, kurie buvo susiję su eteriu (televizija, radijas). Tačiau anksčiau to žinomumo nebuvo. Pradėjus dirbti tyrimų grupėje padaugėjo dėmesio, kurio susilaukia mūsų medžiaga. Ir nors labai keista vartoti žodį „žinomumas“, bet didžiausią postūmį jam davė pasirodymai pirmadieniais „Labas rytas, Lietuva“ eteryje. Žmonės prieina ir sako „kokia šauni jūsų laida, matėme, kaip puikiai vedate ir kokiomis įdomiomis temomis kalbate“. Taigi, atsirado momentas, kad prieina, parduotuvėje atpažįsta. Tačiau tai jokiais atvejais nėra maloni patirtis. Galbūt yra žmonių, kuriems tai yra malonu. Tačiau, kai tu gyveni gyvenimą, eini gatve, eini parduotuvėje ir kažkas prieina ir tavimi džiaugiasi,  tai iš vienos pusės, smagu, kad kažkas džiaugiasi tavo darbu. Tas džiaugsmas paprastai būna ne dėl to, kad tave pamatė, bet dėl to, ką jie išgirdo. Kita vertus, tai yra socialiai nepatogu, nes tu, paprasčiausiai, esi nepratęs prie tokių dalykų. Tu tiesiog gyveni savo gyvenimą, rūpiniesi savo reikalais, o kažkas prieina ir nori bendrauti, nori kalbėti, kažką pasakyti.

Minėjai, kad tavo pagrindinis darbas yra LRT tyrimų skyriuje. Kokia yra tiriančio žurnalisto diena?

Diena dienai nelygi. Yra tokių dienų, kai tu pirmiausia ieškai temos. Gali būti, kad tu esi kažką girdėjęs arba žinai kažkokios informacijos nuotrupas. Tada tu tikrini galus ir apskritai tikrini tos temos svarumą. Kartais tu dienas praleidi tiesiog googlindamas. Taip pat, kai jau darai kažkokią temą, didžiąją laiko dalį tu praleidi prie kompiuterio, ieškodamas dokumentų, juos skaitydamas, stengdamasis surinkti visą informaciją internete. Tada yra dienų, kai tu susitikinėji tiktai su šaltiniais ir renki informaciją iš jų, nes tau reikia gauti kažkokių istorijų. Atskiros dienos yra skirtos ekspertams, kai tu jau darai temą ir tau reikia konsultacijų iš žmonių. Toliau yra tyrimų išleidimų savaitės, kai tu jau praleidi dieną naktį rašydamas tekstus, dar kartą tikrindamas faktus, rinkdamas medžiagą. Mūsų tyrimų grupė tyrimus išleidžia visomis LRT platformomis, tiek tekstiniu variantu portale, tiek radijo formatu, tiek žinių formatu, tiek ir ilgesniu publicistiniu formatu. Tai, iš tiesų, darbo vien išleidžiant tą pačią medžiagą yra labai daug. Išleidimo dieną esi didžiausia LRT žvaigždė, nes tu turi eiti į eterį ir pasakoti, ką tu nuveikei. Todėl toks darbas yra labai nevienareikšmis ir turintis labai daug kampų. Kartais tai gali skambėti ir labai nuobodžiai, nes tu, iš tiesų, nieko neveiki, tik sėdi prie kompiuterio, o kartais tai yra labai alinantis dalykas vis kalbantis ir kalbantis su žmonėmis.

Ar turi svajonių projektą/laidą, kurią norėtum vesti? Dabar labai populiaru sakyti, kad „norėčiau vesti late night show“.

Niekados nesvajojau, nesvajoju ir abejoju, kad kada nors svajosiu vesti „late night show” stiliaus laidą, nes aš pats žinau, koks aš esu. Aš negalėčiau atsisėsti ir juokauti, esu šaltesnis žmogus ir man tokie laidų formatai netiktų. Toks viešas tyčiojimasis, net ir intelektualus, nėra man labai artimas dalykas, nes aš, dažniausiai, jeigu tyčiojuosi, tai darau privačiai.

Anksčiau aš tikrai svajojau ir galvojau, kad tikro žurnalisto gyvenimo tikslas yra tapti tiriamuoju žurnalistu ir jau aukštesnės garbės žurnalistui nėra – kai tu gauni tokią vietą, tai yra visam gyvenimui. Galbūt. Galbūt tai ir yra visam mano gyvenimui, aš nežinau. Bet ką aš žinau apie save asmeniškai, tai kai pradedi daryti kažkokį darbą, pradedi matyti kažkokį tikslą ir tas tikslas tave tenkina, tu puikiai dirbi ir tau labai patinka. Tačiau atsiranda ir minčių, ar tikrai aš tai noriu daryti visą likusį gyvenimą? Galbūt tai yra mano kartos problema ir mano amžiaus klausimas. Galbūt man atrodo, kad norisi vis kažko kito šiuo metu, bet tu gi neatriboji savęs nuo galimybių.

Ar aš noriu vesti konkretaus tipo laidą? Tikrai ne. Ar aš to nedarysiu? Irgi negaliu pasakyti, nes aš nežinau. Man šiuo metu yra labai smagu ir aš džiaugiuosi tuo, ką aš darau. Ir aš niekados intencionaliai nesiekiu to, ko aš noriu. Galbūt galima būtų taip suformuluoti. Visi darbai, net ir dabartinis darbas, kurį aš dirbu, ir visi kiti darbai, ir prieš tai buvo buvę darbai – nėra taip, kad aš nusistačiau, jog aš noriu juos daryti ir aš link to ėjau. Visą laiką tą darbą, kurį aš dirbu, aš stengiuosi dirbti gerai ir tada tiesiog susiklosto taip aplinkybės ir susidėlioja tokios situacijos, kad arba gauni pasiūlymą, arba tave kažkas pastebi, kad tu dirbi gerai ir tau pasiūlo sudėtingesnį darbą: galbūt daugiau to eterio – ar tai radijo, ar tai televizijos. Gal ne tiek konkrečiai eterio, bet tiesiog kviečia apie tai kalbėti ir tą daryti daugiau, plačiau ir kitokiuose formatuose. Tai aš nežinau, kur gali atvesti darbas tyrimų skyriuje, bet galiu tik tvirtai pasakyti, kad kiekvienas darbas, kurį aš dirbau iki tol atvedė į kažką dar kito, nebūtinai visiškai kito, bet į naujas galimybes šalia to, ką darau dabar.

Lietuvos šimtmečio kontekste kalbėjome apie idėją Lietuvai. O kokia būtų tavo idėja institutui?

Na, aš kažkokios kardinaliai naujos idėjos, ko institutas nedaro šiuo metu, tikrai nepasiūlysiu. Aš manau, kad viena iš esminių idėjų institutui galėtų būti, kad institutas turėtų tapti dar didesniu „think-tank‘u“. Vis dėlto mes jau dabar matome, kiek čia dirba ekspertų. Ekspertų, kurie yra įdomūs ir žmonėms; įdomu, ką jie kalba ir kaip jie kalba; įdomu, kokius tyrimus jie daro. Deja, ne visuomet atliekami tyrimai pasiekia auditorijas ir aš kalbu ne tik apie visos Lietuvos auditorijas. Aš manau, kad jeigu institutas save labiau pozicionuotų kaip „think-tanką” ir galbūt stengtųsi daugiau pritraukti įvairiausių protų ir čia sukurti kažkokią konstruktyvesnę mokslinę bazę, tokiu atveju tai iš tiesų taptų ne tik mokslo, bet ir minčių institutu. Minčių, ta prasme idėjų institutu, kas šiuo metu Lietuvai tiek istoriniame, tiek politiniame, tiek istoriniame naratyviniame perspektyvos kontekste, tiek politiniam ir geopolitiniam kontekste yra laba svarbu, nes mes matome idėjų trūkumą, o kuo daugiau idėjų, ypač iš tokios vietos kaip VU TSPMI, tuo daugiau naudos Lietuvai.

Galiausiai, Mindaugai. Ar tikrai po tamsos ateina Aušra?

Na, gamta sako, kad taip, kad po kiekvienos nakties ateina aušra, tai aš nežinau, ką jūs norite išgirsti. Ar jūs galvojate, kad Aušra Maldeikienė laimės prezidento rinkimus su šiuo šūkiu? Galbūt. Aš vis dar laikau nuoskaudą jai, kad ji pasivogė mano idėją. Aš tikrai tikėjausi, kad kažkada jį panaudosiu. Buvau sugalvojęs šitą šūkį, galima sakyti. Netgi kažkuriame facebook‘o susirašinėjime jis yra užsilikęs. Taigi, aš tam tikrą nuoskaudą poniai Maldeikienei jaučiu šiuo metu. Žinoma, ironišką nuoskaudą, nes negali patentuoti tokių dalykų. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Bet net ir idėjine prasme – dar nebuvo tokio atvejo, kad po gilios tamsos vis dėlto neprasiveržtų aušra ir neįvyktų gėrio pliūpsnis. Tą mums rodo ir tūkstantmečius skaičiuojanti istorija, ir įvairiausi įvykiai. Vien iš Lietuvos mes matome, kiek kartų aušra atėjo į Lietuvos teritorijos kiemą. Todėl tai tikrai yra ne tik gamtos reiškinys. Tai frazė tinkanti Lietuvos gyvenimui.