1. Kaip sužinojai apie VU TSPMI? Ir kodėl pasirinkai studijuoti Rytų Europos ir Rusijos studijas?

Skamba keistai, bet apie institutą sužinojau eidamas Vokiečių gatve. Mano dėmesį patraukė ant instituto fasado kabančios Ukrainos ir Baltarusijos valstybinės vėliavos. Buvau smalsus ir ėmiau ieškoti informacijos apie šią įstaigą. O Rytų Europos ir Rusijos studijų programa patraukė mano dėmesį, nes tai unikali galimybė kompleksiškai ir įvairiapusiškai pasinerti į su mūsų regionu susijusias problemas. Nuoširdžiai tikiu, kad Rytų Europos ir Rusijos studijos yra moderniausios ir aktualiausios tarptautinių santykių studijos mūsų nestabiliame ir trapiame regione, draskomame karo Ukrainoje ir diktatūrų žiaurumų Rusijoje bei Baltarusijoje. Kad išspręstume regiono problemas, turime turėti kompleksinį, išsamų šio regiono paveikslo supratimą, o ši programa suteikia tokį supratimą, kurį galima pritaikyti siekiant atkurti taiką, saugumą ir gerovę mūsų regione.

Be to, šie laikai sunkūs ir sudėtingi ne tik regionui, bet ir man asmeniškai. Esu baltarusis, kuris 2020-2021 m. patyrė represijas ir politinį smurtą. O iki 2022 m. vasario mėn. su žmona, Ukrainos piliete, gyvenau Ukrainoje. Be diktatūrinio režimo represijų, susidūriau su karu ir bauginančiu faktu, kad mano šalis (Baltarusija) tapo agresore prieš šalį, kurioje taikiai gyvenau su žmona (Ukrainą). Kas gali būti blogiau už antrą prievartinį pabėgimą per kelerius metus?

Taigi nusprendžiau, kad krizė ir tragiški laikai yra patys geriausi mokymuisi ir saviugdai. Kai visą ankstesnį gyvenimą ir kasdienybę sugriovė autokratai ir karo nusikaltėliai, belieka tik investuoti į studijas, įgyti naujų žinių ir susipažinti su naujais žmonėmis iš viso pasaulio.

2. Į Lietuvą atvykai iš Baltarusijos, kas buvo tas lūžio taškas, privertęs palikti savo šalį?

Kaip jau minėjau, pirmiausia iš Baltarusijos persikėliau į Ukrainą. 2020-ieji buvo sudėtingi ir neįtikėtini metai. Jų metu Baltarusijoje prasidėjo pandemija, sukėlusi protestinius judėjimus, sukilimus, represijas ir susidorojimą. Kelerius metus dirbau redaktoriumi ir žurnalistu Baltarusijos nepriklausomoje žiniasklaidoje, o tai gana sukrečianti patirtis.
Prieš 2020 m. prezidento rinkimus mūsų žiniasklaida prognozavo žiaurų pralaimėjimą ir represijas. Buvo akivaizdu, kad mūsų darbui gresia pavojus ir kad negalėsime ramiai dirbti politinių represijų akivaizdoje. Tačiau mums buvo nepaprastai svarbu tęsti savo žiniasklaidos veiklą nepaisant blokavimo, sulaikymų ir politinio spaudimo, kad pasaulis ir baltarusiai galėtų nuolat gauti naujausias aktualijas apie įvykius Baltarusijoje ir įvertinti vykstančių įvykių esmę.

Siekdamas tęsti nuoseklią ir stabilią žiniasklaidos veiklą interneto blokavimo ir sulaikymų sąlygomis, išvykau į Ukrainą ir prisiėmiau atsakomybę už naujienų skelbimą interneto svetainėje bei veiksmų koordinavimą su kolegomis telefonu. Vėliau, protestų dienomis, kai Baltarusijoje buvo blokuojamas internetas, prisiėmiau atsakomybę ir vienas dirbau pildydamas interneto svetainę ir socialinius tinklus. TArp svetainės skaitytojų ir socialinių tinklų grupių narių buvo šimtai tūkstančių žmonių. Tai buvo sunkus, reikšmingas ir atsakingas iššūkis. Buvau akis į akį susidūręs su šimtais tūkstančių skaitytojų. Mūsų žiniasklaida tinkamai veikė net ir žiauriausiomis dienomis, kai mano kolegos buvo šaudomi ar sulaikomi. Turėdami labai ribotus išteklius, Baltarusijos ir užsienio auditorijai pateikėme išsamų vaizdą apie Baltarusijoje vykstančią padėtį.

Supratęs ir suvokęs, kad politiniai žiaurumai ir represijos Baltarusijoje bus ilgalaikiai, pradėjau kurti naują gyvenimą Ukrainoje, tačiau karas buvo nauja juodoji gulbė, privertusi mane antrą kartą persikelti į užsienį.

3. Buvai įtakingos nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos žurnalistas; kodėl tapai žurnalistu? Kokie sunkiausi ar pavojingiausi tavo darbo aspektai?

Kelerius metus dirbau žurnalistu ir redaktoriumi žiniasklaidoje, rašiau straipsnius ir naujienas socialinėmis ir politinėmis temomis. Vienu metu sąmoningai ėmiausi žurnalistikos dėl vieno pagrindinio motyvo. Tai buvo noras pakeisti mane supantį pasaulį į gerąją pusę. Man žurnalistika buvo būdas daryti įtaką vietos aplinkai, o kartais net nacionaliniu ar pasauliniu lygmeniu.

Tačiau žurnalistika turi nemažą trūkumą. Krizių (tokių kaip karas, represijos, žiaurumai, persekiojimas) metu pro jūsų protą praeina didžioji dalis bjaurios ir siaubingos informacijos. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje ir baimėje sukelia stiprų profesinį perdegimą. Todėl nusprendžiau palikti žurnalistiką, daugiau dėmesio skirti studijoms ir susirasti naują darbą nevyriausybinėje organizacijoje / analitiniame centre arba verslo sektoriuje.

4. Reikšmingai prisidedi prie kovos už nepriklausomybę ir demokratizaciją; kas tave labiausiai motyvuoja?

Mane labiausiai motyvuoja du dalykai. Pirma, dešimtys tūkstančių politinių kalinių Baltarusijoje paaukojo savo laisvę. Šių žmonių įtaka ir indėlis į demokratizaciją buvo daug reikšmingesnis nei mano. Mano kolegos, giminaičiai ir draugai tebėra įkalinti, o jų drąsa, narsa ir didvyriškumas skatina mūsų valią ir kovą už nepriklausomybę ir demokratizaciją.

Suprantu, kad šiandien temos, susijusios su Baltarusija, yra šalutinės ir neesminės, palyginti su Ukrainos tragedija. Visiškai suprantama, kad dabar visas dėmesys skiriamas Ukrainai. Tačiau man represijos ir susidorojimas Baltarusijoje bei agresyvus karas prieš Ukrainą yra tarsi viena grandinė. O pagrindinė šių tragiškų įvykių priežastis yra vienintelė – Rusijos neokolonializmas ir imperializmas. Tai gerai pažįstamas visų mūsų tautų priešas.

Antra, mane motyvuoja gausus ir įspūdingas solidarumo iš užsienio būdas. Esu maloniai ir nuoširdžiai dėkingas Lietuvai už ryžtingą, vertybiškai pagrįstą poziciją ir paramą. Baltarusijos demokratizacija, Ukrainos pergalė kare, Lietuvos saugumo ir vaidmens regione stiprinimas, būsima Rusijos demilitarizacija ir demokratizacija – tai tarpusavyje susiję klausimai, kuriuos reikėtų svarstyti kompleksiškai.

5. Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?

Turėtume būti aktyvesni ir atkaklesni stumdami savo darbotvarkę, susijusią su situacija Rytų Europoje. Geriau suprantame Rusijos imperializmą ir su saugumu regione susijusius klausimus, o savo įžvalgas turėtume skleisti tarp vakariečių.