Uždaryti
2020-09-18 14:48:57
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-18 14:48:57
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Visi VU TSPMI žmonės

Karolis Žukauskas

VU TSPMI alumnas, Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjas

Užsiimate daugybe veiklų, tačiau neretam jūsų vardas siejasi su kelionių portalu Lietuvon.lt. Šiandien jame siūlomi maršrutai vaikams, knygų mylėtojams, o keliauti kviečiate ne tik po Lietuvą. Kaip kilo šio projekto idėja, kokie buvo didžiausi iššūkiai ar atradimai jį įgyvendinant?

Labai mėgstu keliones, ypač automobiliu, kai turiu visišką laisvę tyrinėti visokius Lietuvos ar užsienio užkampius. Tą darau nuo studijų laikų, kai įsigijau pirmą automobilį, ir per keliolika metų ganėtinai neblogai išmaišiau Lietuvą – skersai išilgai. Vis dėlto, keliaujant trūko informacijos, kur ką galima rasti, o rinkti lankstinukus iš ne visada dirbančių turizmo informacijos centrų nebuvo patogu, todėl pradėjau planuoti maršrutus iš anksto, dėliotis taškus žemėlapyje, kol galiausiai vieną dieną – berods 2015 m. – nusprendžiau ant žemėlapio surinkti visus įdomesnius Lietuvos objektus. Dariau tai vakarais po darbo, užtrukau beveik metus – taip gimė Lietuvon.lt su maždaug 1000 objektų. Sunkiausia buvo atrasti visų objektų tikslias vietas: teko naudotis ir Google Earth programa, ieškant vieno ar kito dvaro stogo kokiame nors kaime be pažymėtų gatvių. Tuo metu tai buvo pirmas toks žemėlapis Lietuvoje, dėl tikslumo ir gerai atrinktų objektų jis labai greitai išpopuliarėjo. Tiesą sakant, tai, kaip greitai tas įrankis tapo labai populiariu, ir buvo didžiausias nustebinimas. Akivaizdu, kad poreikis buvo didelis. O vėliau atsirado ir kiti Lietuvon.lt projektai, pavyzdžiui, maršrutų prenumerata, kitų šalių žemėlapiai ar Knygon.lt.

Esate aplankęs daugybę viso pasaulio valstybių. Ką jums duoda kelionės ir kurios jų įsimintiniausios? Kokį Vilnių matote kitų sostinių kontekste?

Kelionės man visų pirma – atradimai ir nuotykiai. Nemėgstu pasyvių atostogų, man reikia eiti, važiuoti, ieškoti, veltis į nuotykius. Taip aš atrandu šalį, kultūrą, atradimus patinka lyginti su kitomis šalimis. Sunku išskirti įdomiausias aplankytas vietas. Gamtos prasme – Grenlandija, Filipinai, Norvegija, Australija, Laosas. Svetingiausi žmonės ir smagiausi nuotykiai – Sakartvele ir Kambodžoje. Kultūra ir estetika – Irane ar Maroke. Maistas – dėl tailandietiško raudonojo kario galiu daug padaryti, po Pietryčių Azijos tapau priklausomas aštriam azijietiškam maistui. Istorija – Jeruzalė, be konkurencijos. Keisčiausia aplankyta valstybe – neabejotinai Šiaurės Korėja, labai norėjau spėti, kol ji neišsisprogdino. Kol galvoju ir rašau, šis sąrašas mintyse tik plečiasi, iškyla nauji prisiminimai, tad galėčiau tęsti labai ilgai.

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau įsitikinu, kad Vilnius yra beveik tobulas miestas gyvenimui. Patogus gyventi, idealaus dydžio – ne per mažas, kuriame niekas nevyksta, bet ir neturintis Europos didmiesčių problemų. Visada rankos atstumu pasiekiama gamta, velniškai gražus senamiestis, o pats miestas vis dar jaunas, jame nėra stagnacijos ir naujų galimybių baimės. Iš aplankytų mačiau tik vieną geresnį miestą gyvenimui (ne turistavimui, nes tam yra daug gerų miestų) – Sidnėjų.

Jau ne vienerius metus dirbate Vilniaus miesto mero komandoje. Kokia yra jūsų veikla miesto savivaldybėje? Galbūt galėtumėte išskirti projektą, kuris jums atrodo reikšmingiausias?

Vilniaus mero patarėju dirbu beveik trejus metus – atėjau labai keistu ir sudėtingu metu, jei prisiminsite 2017 m. vasaros ir rudens politinius įvykius Vilniuje su stagnuojančia koalicija, besikeičiančia administracija, partinėmis išdavystėmis ir t.t. Pagrindinė mano funkcija mero komandoje – strateginė komunikacija, kadangi šioje srityje dirbu jau 15 metų. Vis dėlto, tuo ir žavus darbas savivaldybėje, kad joje yra tiek daug skirtingų sričių, kad jei tik nori, gali įgyvendinti labai daug idėjų – tam yra visas palaikymas iš mero ir komandos. „Multitaskinti“ įpratau dar nuo TSPMI laikų, vėliau iš esmės dėl to pasirinkau viešuosius ryšius, o dabar tą darau ir savivaldybėje. Nors niekada nenorėjau būti vidinis politikos dalyvis, ji man visada patiko ir dabar esu viena koja joje – šiose pareigose man patinka geras politikos, komunikacijos ir idėjų įgyvendinimo santykis. Mėgstu krizių komunikaciją, o kur jau kur, bet savivaldybėje be jos neapsieisim – vis tiek kažkas mieste sugrius, neveiks, vėluos ir pan.

Iš reikšmingiausių arba man įdomiausių mano paties projektų, žinoma, neskaitant pandemijos krizės – nuo pat pirmosios idėjos kuruoju Vilniaus Šviesų festivalį. Buvo smagu matyti, kaip jau per pirmąjį festivalį į Vilniaus gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių – pirmiems metams tokių kiekių nesitikėjau. Lietuvos šimtmečio šventimas irgi buvo prie tokių projektų, už kuriuos buvau atsakingas, ir rezultatai džiugino. Iš „smagesnių“ krizių – 2018 m. Dainų šventė, kai paaiškėjo, kad dalyviams skirtas maitinimas tragiškas, todėl per dvi dienas teko organizuoti tūkstančius porcijų – pats kontaktavau su įmonėmis ir restoranais, todėl ten buvo kelios karščiausios paros savivaldybėje. Aišku, kol neatėjo pandemija – darbo apimtimis, tempu, įdomumu, galimybėmis (ir, laimei, išnaudotomis), manau, šiam periodui ateityje sunkiai kas prilygs (pabeldžiau dėl visa ko į stalą, dar vienos tokios krizės mums ir betrūko). Tai buvo velniškai įdomūs du mėnesiai.

Komunikuoti COVID-19 pandemijos laikotarpiu – nemenkas iššūkis. Vilnius neretai vertinamas kaip vienas krizės sprendimo lyderių – kaip manote, koks yra šios sėkmės „receptas“? Kokiais principais vadovavotės, vykdydami komunikaciją?

Čia kaip sporte – tam, kad gerai sužaistum rungtynes, turi daug dirbti nuobodžiose treniruotėse. Todėl reagavimas į pandemiją nebuvo sėkmė – mano manymu, tai buvo kryptingų ir ilgų pokyčių savivaldybėje rezultatas bei nuoseklus didžiulės komandos darbas, ypač pirmosiomis karantino savaitėmis. Mero surinkta stipri vadovų komanda, kuri per kelerius metus įdiegė pokyčius visuose savivaldybės lygiuose, geriausi žmonės puikiai galėjo atsiskleisti per šią krizę. Be to, labai svarbu geri vidiniai santykiai ir betarpiška komunikacija – kasdien turėjome (ir tebeturime) nuotolinius operacijų centro posėdžius, o pagrindinis krizės Facebook Messenger pokalbių kanalas netilo net naktimis (tik dabar jame ramiau) – čia buvo iškart sprendžiami visi klausimai.

Manau, labai svarbu (ir man savivaldybėje visiškai įprasta), bet matau, kad to nėra daugelyje kitų valstybės institucijų – komunikatoriai Vilniaus savivaldybėje visada dalyvauja visuose sprendimų priėmimuose, todėl mums nebereikia klausti, kas nuspręsta, viską žinome iškart, galime daryti įtaką sprendimams. Todėl labai lengva komunikuoti – net nekilo klausimų atskirai apsitarti bendrų principų, jie buvo visiems aiškūs – visuomenei ir žiniasklaidai sakome viską, ką žinome, nieko nenutylime ir sakome iškart, kai tik žinome. Todėl su žiniasklaida bendraujame per Facebook ir panašias platformas, į klausimus atsakome net naktimis. Jie dirba savo darbą, mes savo ir mums nereikia perklausinėti kolegų, ar galime vieną ar kitą informaciją atiduoti žiniasklaidai – ką turime, tą atiduodame. Lygiai taip pat mes grįžtame su atgaliniu ryšiu – iš žiniasklaidos, socialinių tinklų ar šiaip besikreipiančių vilniečių – perduodame merui ir administracijai, tai jiems leidžia reaguoti savo sprendimais.

Stengėmės pagalvoti apie visas grupes, nes aiškios informacijos labai trūko – kiekis milžiniškas, eiliniam žmogui susigaudyti joje sunku. Todėl su senjorais komunikavome tiesiogiai skrajutėmis, tautinėms mažumoms – lenkiškai ir rusiškai, jaunimą kabinome per Facebook ir aštresnes socialines reklamas, šeimoms prikūrėme veiklų, kad tik neišprotėtų užsidarę namuose. Įtraukėme ir užsieniečius, visas naujienas skelbėme ir angliškai – įsivaizduokite, kad pandemijos metu gyvenate šalyje, kurios kalbos nemokate – normalu, kad bet kokia informacija jums būtų svarbi. Laiko neturėjome, reikėjo suktis milžinišku tempu – todėl natūralu, kad buvo ir klaidų, ir praleistų galimybių, bet džiaugiuosi, kad dar daugiau Vilnius jų išnaudojo.

Artėja baigiamųjų darbų įteikimo laikotarpis, kuris daugumai kelia nerimą ne tik dėl studijų pabaigos, tačiau ir naujo etapo pradžios. Kaip pasirinkote savo karjeros kelią ir kas padėjo dėl jo apsispręsti?

Po mokyklos norėjau studijuoti politikos mokslus arba žurnalistiką, įstojau į abi, bet pasirinkau politiką, nes labiau traukė. Bet žurnalistinė svajonė arba noras komunikuoti kažkur liko. Trečiame kurse kaip pasirenkamąjį dalyką pasiėmiau viešųjų ryšių paskaitą – labai sudomino, nors pats dalykas man buvo visiškai naujas, supratau, kad noriu dirbti šioje srityje. Viešieji ryšiai tuo metu buvo po padidinamuoju stiklu, nes tik ką buvo praėjęs R. Pakso apkaltos procesas, kur nuolat buvo kalbama apie tai, kaip juodieji viešieji ryšiai jį padarė prezidentu.

Pamenu, 2005 m. vasarį susiradau visas tuo metu Lietuvoje veikusias ryšių su visuomene agentūras, atsirinkau keturias, kurios buvo arčiausiai VU TSPMI (kad darbą galėčiau derinti su paskaitomis!), nusiunčiau pirmai agentūrai CV, nuėjau į pokalbį ir pradėjau dirbti asistentu. Iš jos išėjau tik po 11 metų, būdamas jos vadovu ir partneriu. Beje, kai reikėdavo ieškoti naujų darbuotojų, ne kartą esame kreipęsi į VU TSPMI – vieni geriausių komunikacijos žmonių užauga būtent iš ten. Apie pusė ar net daugiau agentūros darbuotojų buvo baigę institutą. Gal laikas pagalvoti apie pavadinimo praplėtimą į VU TSPM[RSV]I?

Studijas VU TSPMI baigėte prieš daugiau nei dešimtmetį. Koks institutas buvo tuomet ir kokį jį matote dabar?

Nesu aktyvus TSPMI alumnas, nors informaciją gaunu ir paseku, bet tikslaus vaizdinio neturiu. Viena vertus, viešojoje komunikacijoje šiuo metu institutą pastebiu rečiau, kita vertus, dabartinis viešumas yra kryptingesnis ir susijęs su tikrąja instituto misija. „Mano laikais“ (kalbu apie 2004-2006 m.) institutas arba, tiksliau, tam tikri matomi jo asmenys buvo įsivėlę į užkulisinius politikos formavimo procesus, todėl žiniasklaidoje VU TSPMI susilaukdavo ir negatyvaus viešumo. Dabar, mano nuomone, institutas kryptingai dirba su politikos mokslo formavimu, o ne pačia politika, ir tai yra gerai. Socialiniuose tinkluose seku ar pažįstu ne vieną jaunesnės kartos dėstytoją, ir, lygindamas juos su kai kuriais savo dėstytojais, matau didelį kokybinį žingsnį į priekį. Perėjome iš to lygio, kai politologo etiketė buvo uždedama bet kam, kas pažiūrėjęs į žvaigždes bando prognozuoti rinkimų rezultatus, į tą lygį, kai tokios prognozės remiasi tyrimais ir mokslu. Geras kelias, juo linkiu ir eiti institutui.