Kvietimas teikti straipsnius specialiajam „Politologijos“ numeriui „Paminklai, muziejai ir institucijos: tarp atminties aktyvizmo ir istorijos visuomenei“

Redaktoriai:

Thomas Cauvin, Liuksemburgo universitetas,

Dovilė Budrytė, Džordžijos Gvineto koledžas,

Violeta Davoliūtė, Vilniaus universitetas

Regioninio, nacionalinio ir tarptautinio lygmens politikai stiprų poveikį daro viešojoje erdvėje įsitvirtinę istoriniai naratyvai – pasakojimai apie tai, kas „mes“ esame. Šie naratyvai, formuojami per tokias veiklas kaip paminklų statymas (ar griovimas), muziejų ekspozicijų kuravimas, istorijos, švietimo ir kitų institucijų praktikos, sukuria terpę politiniams ginčams.

Viena iš prieigų šiems procesams tirti – iš pažiūros empirinė – akcentuoja atminties aktyvizmą (angl. memory activism), suvokiamą kaip savajai praeities interpretacijai pasišventusių asmenų ir grupių, vadinamųjų atminties aktyvistų, veiklą. Yifat Gutman ir Jenny Wüstenberg apibrėžia atminties aktyvizmą kaip „strateginį ginčytinos praeities įamžinimą, siekiant mnemoninių bei politinių pokyčių ir veikiant nevalstybiniais kanalais“ (The Routledge Handbook of Memory Activism, 2023, p. 5). Šis reiškinys vyksta įvairiose šalyse ir kontekstuose bei stipriai veikia valstybės viešąją politiką, tarptautinį bendradarbiavimą, visuomenines įamžinimo praktikas.

Kita – pabrėžtinai normatyvinė – prieiga akcentuoja istoriją visuomenei (angl. public history), suprantamą kaip pastangas įtraukti piliečius į bendrą praeities pasakojimo formavimą ir sklaidą, laikantis faktinio tikslumo bei duomenų patikimumo standartų. Nors istorijos visuomenei konceptas susiformavo 8-ajame dešimtmetyje JAV, James B. Gardner ir Paula Hamilton pastebi, kad tuo metu ir kitose Vakarų šalyse buvo matoma didėjanti istorijos interpretacijų įvairovė bei visuomenės į(si)traukimas renkant sakytinę istoriją (The Oxford Handbook of Public History, 2017, p. 4).

Šio specialiojo numerio tikslas – atskleisti, kaip paminklai, muziejai ir kitos institucijos pasitelkiami formuojant ir palaikant istorinius naratyvus, o kartu pateikti teigiamus ir neigiamus pavyzdžius bei įvertinti stipriąsias ir silpnąsias įvairių prieigų puses. Ar atminties aktyvizmas, kuriuo siekiama papildyti įsitvirtinusius istorinius pasakojimus individualia perspektyva, iš tiesų susieja istoriją ir atmintį? Ar istorijos visuomenei pastangos įtraukti piliečius į istorinių naratyvų formavimą visada yra prasmingos? Ar visuomeninių istorikų (angl. public historians) skatinamas piliečių į(si)traukimas į šį procesą yra globalus, ar dažniausiai aptinkamas tik konsoliduotose demokratijose?

Specialiuoju numeriu skatiname žemiau nurodytų procesų ir veikėjų (sąrašas tik iliustracinis ir nebaigtinis) tyrimus. Laukiame įsitraukimo į istorijos naratyvų kūrimo (švietimas, su(si)taikymas, atminties politika ir t.t.), istorijos komunikavimo (parodos, žiniasklaida ir pan.), istorijos interpretavimo ir šaltinių valdymo analizes:

• Paminklų statymas ir griovimas, gatvių pervadinimas;
• Muziejų parodų kūrimas, skirtingi požiūriai į kuravimą;
• Istorijos mokymo programų ir planų vystymas mokyklose;
• Atminties institucijų veikla (pvz., Nacionalinės atminties institutas Lenkijoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir kt.);
• Nacionaliniai politiniai veikėjai, tiesiogiai neįsitraukę į istorijos visuomenei formavimą (pvz., partijų vadovai, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijos ir pan.);
• Nacionalinės visuomeninės organizacijos (pvz., Sąjūdis);
• Tarptautiniai tinklai ir organizacijos (pvz., Tarptautinis Holokausto atminties aljansas).

Priimami lietuvių arba anglų kalba parašyti straipsniai. Daugiau informacijos apie nurodymus autoriams ir straipsnių pateikimą galima rasti čia. Terminas straipsnių įteikimui: 2023 m. rugpjūčio 20 d.

„Politologija“ yra recenzuojamas, periodinis atvirosios prieigos akademinis žurnalas, skirtas politikos mokslams, tačiau atviras ir tarpdisciplininiams tyrimams, nuo 2012 m. įtrauktas į „Scopus“ registrą.

Kilus klausimams, kviečiame kreiptis el. paštu publichistory@tspmi.vu.lt.